...Teksaso dykumoje rastas nušauto darbininko iš Meksikos Melkiadeso Estrados lavonas. Pirmąkart jį užkasė skubėdami, antrąkart perlaidojo miestelio kapinėse. Tačiau Estrados draugas fermeris Pitas (Tommy Lee Jones) pagrobia jauną pasienietį Maiką ir priverčia jį iškasti numirėlį. Pitas nori išpildyti Estradai duotą pažadą ir palaidoti jį gimtojoje Meksikoje. Dar jis nori nubausti žudiką. Tai ir yra Maikas. Su įkaitu ir prie mulo pririštu negyvėlio kūnu Pitas leidžiasi į kelionę. Maikui tai bus kelias į atpirkimą.
Amerikiečių aktoriaus Lee Joneso debiutinis filmas „Trejos Melkiadeso Estrados laidotuvės“(BTV, 30 d. 21.30) sulaukė Kanų festivalio dėmesio ir prizų už geriausią scenarijų bei vyro vaidmenį. Simboliška istorija, kurios fonas – laukinė gamta (beje, dalis filmo nufilmuota režisieriaus rančoje Teksase), verčia prisiminti klasikinių vesternų herojus, kaip ir Pitas turėjusius savą moralinių vertybių kodeksą. Lee Jonesas nespekuliuoja nelegalių meksikiečių ar korumpuotų policininkų tema, jis nori kalbėti apie žmogaus vienatvę, palyginti du pasaulius – tą, kuris save laiko civilizuotu ir nuolat žiūri televizorių, ir tą Meksikos, kur kavinėse dar galima išgirsti išklerusiu pianinu grojant Chopiną.
Kam nors tokiu išklerusiu pasirodys Vladimiro Vainštoko 1973 m. sukurtas „Raitelis begalvos“(TV1, 27 d. 21 val.), kurio veiksmas taip pat nukels į Teksaso apylinkes, bet į XIX a. vidurį, kai amerikiečiai tik pradėjo Teksaso užkariavimą. Filmas sukurtas pagal Thomaso Mayne’o Reido romaną. Šiuo, bijau, jau pamirštu rašytoju žavėjosi kelios jaunųjų sovietijos gyventojų kartos, tarp jų ir mano. Vainštokas tai gerai žinojo – savo pirmąjį filmą jis sukūrė dar 1925-aisiais, ir apskritai 3-iajame dešimtmetyje Rusijoje amerikiečių nuotykių romanai buvo patys populiariausi. Rusiškas „Raitelis be galvos“, žinoma, pabrėžė amerikiečių žiaurumą, bet ideologiniai akcentai neužgožė gana akademiškai nufilmuotos meilės istorijos, juolab kad įsimylėjėlius filme suvaidino populiarūs rusų kino gražuoliai – Liudmila Saveljeva ir Olegas Vidovas. Beje, Teksasas buvo filmuotas Kuboje, „Raitelyje be galvos“ vaidino daug Kubos aktorių.
Man, deja, panašiu „tėtušio kinu“ padvelkė ir pernai sukurtas, prancūzų „Oskarui“ pristatytas Gilles’io Bourdos „Renuaras“ (LRT Kultūra, 29 d. 21 val.). Filmas pasakoja apie paskutiniuosius didžiojo impresionisto Auguste’o Renoiro gyvenimo metus viloje Provanse.
Veiksmas prasideda 1915-aisiais, kai miršta dailininko žmona ir pasiekia žinia, kad sūnus Žanas sužeistas kare. Bet senatvės ir ligos iškankinto Renuaro (Michel Bouquet) namuose pasirodo nauja pozuotoja Andrė (Christa Theret). Jos energija, grožis ir nepriklausomybė pripildo namus gyvenimo džiaugsmo, kuris nušvies ir dailininko paveikslus. Jų atmosferą, spalvas, ypatingą Andrė kūno švytėjimą Bourdos nori atkurti filme.
Dailininko ir pozuotojos istoriją režisierius papildo kita – Andrė ir iš karo sugrįžusio Žano (Vincent Rottiers) meilės santykiais. Dar jis bando gilintis į meno paslaptis (Žanas – būsimas prancūzų kino klasikas, Naujosios bangos mokytojas, pozuotoja taps jo žmona ir vaidins ankstyvuosiuose filmuose), bet apmaudžiai nuolat slysta paviršiumi. Paradoksas, bet menininko gyvenimą retai pavyksta pavaizduoti kine. Gal todėl, kad jis iš tikrųjų yra nematomas?
