Autorius: Jonas Ūbis
Jonas Ūbis
Kur veda baimės
Krėsle prie televizoriaus
...Šiaurės Islandija, 9-ojo dešimtmečio vidurys. Du vyrai – Finas ir Albertas – Islandijos kelių administracijos darbuotojai – leidžia vasarą braižydami baltas kelių linijas. Keliai atrodo begaliniai, jais beveik niekas nevažinėja, tik suklypęs sunkvežimis, kurio vairuotojas retkarčiais pavaišina kelininkus naminuke. Aplink laukinė gamta, kurios Hafsteinno Gunnaro Sigurdssono filmo „Bet kuriuo keliu“ (LRT kultūra, balandžio 2 d. 21 val.) personažai iki tam tikros akimirkos, regis, ir nepastebi. Vyresnysis Finas nori sąžiningai vykdyti šeimos jam pavestą misiją – įdiegti vėjavaikiui Albertui supratimą apie vyriškas ir kitokias vertybes. Tai nebus lengva, nes sunku būtų rasti du skirtingesnius žmones. Tačiau neįmantrūs jų pokalbiai ir tokie pat neįmantrūs konfliktai atskleidžia vis daugiau aplinkybių, viso to, nuo ko abu vyrai nori pabėgti, jei net patys to nesupranta.
Jonas Ūbis
Sūnaus vardas
Krėsle prie televizoriaus
Jonas Ūbis
„Kino pavasaris“ ir ne tik
Naujo „Kino“ skaitymo malonumai
Tradiciškai pirmas žurnalo „Kinas“ numeris pasirodo prieš „Kino pavasarį“, tad dar neapsisprendę festivalio žiūrovai, manau, įdėmiai perskaitys Santos Lingevičiūtės rekomendacijas, ką pažiūrėti per ateinančias dvi savaites. „Kino pavasaris“ vis ilgėja, bet, matyt, žiūrovams iš to taip pat bus naudos, nes bus galima pamatyti daugiau.
Jonas Ūbis
Beldžiu į medį
Krėsle prie televizoriaus
Užmetęs akį į ką tik praėjusių švenčių vaizdus per televizorių supratau, kad jos pradeda priminti vestuves. Piršliai melagiai ir vėl svarbūs (tik kas juos nubaus?), tauta vis dar jaučiasi lyg nekalta mergina, kurią būtinai reikia suvilioti, nes kitaip neišsirinks jaunikio, fone visąlaik skamba tai, ką lietuviai kažkodėl laiko pramogine muzika. Visa tai vyksta Katedros aikštėje ir jos apylinkėse. Jei Dievas turėjo laiko akies krašteliu pažiūrėti, kas ten vyksta, bijau, kad nesuprato mūsų.
Jonas Ūbis
Sektini pavyzdžiai
Krėsle prie televizoriaus
Martinas Scorsese tapo tuo režisieriumi, kuris sutaiko skirtingas sinefilų kartas, priverčia laukti kiekvieno naujo jo filmo, kaip tai buvo senais laikais, kai visi laukdavo naujų Federico Fellini, Ingmaro Bergmano ar Andrejaus Tarkovskio kūrinių. BTV (13 d. 21.30) programoje pamatęs „Kietus vyrukus“ (1990), nusiteikiau nostalgiškai, prisiminiau tuos laikus, kai kino teatrai užsidarinėjo, o piratiškos naujų filmų vaizdajuostės būdavo tik improvizuotose nuomose. Filmą reikėjo suspėti pamatyti, kol ant jo nebus įrašytas kitas. Kokybė, žinoma, buvo prasta, bet iki šiol prisimenu, kaip žiūrėjau „Kietus vyrukus“ pirmą kartą.
Jonas Ūbis
Kitų gyvenimai
Krėsle prie televizoriaus
Televizija vis dažniau man asocijuojasi su prabanga. Nesijuokite. Didžiausia prabanga – laisvas laikas, o jo paprastai stinga. Prie televizoriaus prisėdu, kai jo staiga atsiranda. Tada jaučiuosi lyg koks turtuolis, kuris gali nieko neveikti ir stebėti margus vaizdelius. Suprantu, kad skamba absurdiškai. Logiškai sektų, kad Lietuvoje yra daugybė turtingų žmonių, kurie dienas ir naktis leidžia prie televizoriaus, o pastaruoju metu, kai kiekvienas kanalas turi daugybę įvairiausių pokalbių ir kitokių šou, – ir televizijos studijose, kur valandų valandas sėdi vertinimo komisijose arba susodinti ant laiptelių klausosi įžymybių diskusijų apie nieką. Atspėjote: kanalai taip pat turtingi, nes gali skirti neįtikėtinai daug laiko ne tik pokalbiams apie nieką, bet ir paties nieko gamybai. Sunku patikėti, kad kadaise televizijos paprasčiausiai nebuvo. Aš dar prisimenu. Tada žmonės vaikščiojo į darbą, kiną, šokius, pasimatymus, ir niekas nesibraudavo į jų šventą laiką.
Jonas Ūbis
Kaip nugalėti baimę
Krėsle prie televizoriaus
Prieš kelerius metus jauno amerikiečių režisieriaus Behno Zeitlino filmas „Pabaisos iš laukinių pietų“ (LRT kultūra, 26 d. 21 val.) sulaukė didžiulio atgarsio: filmą apdovanojo Sandanso ir Kanų kino festivaliai, režisierius buvo lyginamas su didžiausiais kūrėjais. Pasakojimas apie šešerių metų mergaitę Hašpupę (Quevenzahné Wallis), kuri kartu su mirštančiu tėvu gyvena nuo pasaulio vandens atskirtame kaimelyje Misisipės deltoje, – tai šiuolaikinė pasaka apie gyvenimą po katastrofos. Filme ji tiesiogiai neįvardijama, nors veiksmo vieta iškart primena matytus televizijos reportažus, o dekoracijos buvo sukurtos iš nuo Katrinos uragano nukentėjusio miestelio liekanų. Studijų metais Zeitlino suburta vienminčių grupė „Court 13“ į Luizianą persikėlė dar 2007-aisiais, kai režisierius kūrė trumpametražį filmą apie nuo uragano nukentėjusiųjų artimuosius.
Jonas Ūbis
Mirtis Valentino dieną
Krėsle prie televizoriaus
Jonas Ūbis
Filmai gimsta iš sapnų
Krėsle prie televizoriaus
Šiuolaikiniams režisieriams vis dažniau filme užtenka vienos minties. Ji gerai sukramtoma, neskubant virškinama per visą filmą, nesukelia nepatogumų ir yra visiems aiški. Tiems, kurie nesupranta, išmintingasis Holivudas mintį dar pakartoja, įdėjęs į kurio nors personažo lūpas. Žinoma, filmas filmui nelygu. Kuris nors režisierius tą mintį pateiks grakščiai, antras sukurs atrakcioną, trečias dar sugebės įtikinti žiūrovą, kad jis ir yra pats tikriausias estetas, sugebantis suvokti didįjį grožį, o ketvirtas ir pats patikės esąs talentingas kūrėjas.
Jonas Ūbis
Filmai keičiasi kartu
Krėsle prie televizoriaus
Aleksejaus Balabanovo „Brolis“ (TV1, vasario 3 d. 21 val.) – iš tų retų filmų, kurie įamžina laiko kaitą. Iš tų, kurie tikrai nusipelnė būti vadinami kultiniais. 1997-aisiais pasirodęs ekranuose, „Brolis“ sukėlė didžiules diskusijas, buvo kaltintas rusišku šovinizmu, bet pelnė nuoširdžią žiūrovų meilę.
