7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Laiko kilpose

Krėsle prie televizoriaus

 

Jonas Ūbis
Nr. 46 (1060), 2013-12-13
Kinas
„Akla višta“
„Akla višta“
Coky Giedroyć gimė Honkonge, užaugo Anglijoje, kino režisūros mokėsi Bristolio universitete. Jos tėvas Michałas Giedroyćas – iš kilmingos lietuvių ir lenkų bajorų giminės kilęs istorikas, tarp artimiausių režisierės giminaičių – ir legendinis Paryžiuje leisto žurnalo „Kultura“ redaktorius, Czesławo Miłoszo draugas Jerzy Giedroyćas. Coky Giedroyć režisavo ne vieną garsų BBC serialą („Šerlokas“, „Oliveris Tvistas“, „Karalienė mergelė“ ir kt.), ji turi damos titulą, nes yra baroneto Thomaso Weylando Bowyer-Smytho žmona. (Pastarąjį titulą paminėjau specialiai lietuviams, kurie mėgsta, kai juos vadina senjorais, riteriais ar damomis. Matyt, tai kompensuoja valstietiškus kompleksus.)
 
Šeštadienį (17 d. 23 val.) LRT pradeda rodyti keturių dalių Giedroyć serialą „Varšuvos šnipai“ (2012–2013). Tai bendros BBC ir Lenkijos televizijos (TVP) gamybos serialas, sukurtas Alano Fursto romano motyvais. Jis filmuotas Varšuvoje ir Krokuvoje.
 
Serialas perkels į 1937-ųjų Varšuvą. Būsimo karo nuojauta kybo ore. Pulkininkas Žanas Fransua Mersjė (David Tennant) pradeda dirbti prancūzų ambasados karo atašė. Jis turi rinkti informaciją apie III Reicho planus. Jam padeda (žinoma, už pinigus) vokiečių inžinierius Edvardas Ulis, kuris teikia prancūzams duomenis apie naujausius vokiečių tankus. Netrukus pulkininką įtraukia intrigų, šnipų žaidimų ir šaradų pasaulis. Jis turi ir kitą uždavinį – užmegzti romaną su Tautų lygos teisininke Ana Skarbek (Janet Montgomery), kurios meilužis rusas apsimeta žurnalistu. Prancūzui padeda lenkų žvalgas Antonis Pakulskis (Marcin Dorociński), su kuriuo jie kartu 1920-aisiais kovėsi prieš bolševikus.
 
„Varšuvos šnipuose“ bus pagrobimų ir žmogžudysčių, apsimetėlių aristokratų ir blogų vokiečių, išdavysčių ir meilės. Šnipai išdavinės vieni kitus, naudosis artimų žmonių pasitikėjimu, elgsis šlykščiai, bet teisinsis, kad tai daro tėvynės labui. Trumpai tariant, režisierė gerai išmano žanro taisykles, tad nuobodžiauti neteks.
Klausimas, kiek visame tame istorinės tiesos, daug sudėtingesnis. Iš tikrųjų tarpukario Lenkijoje buvo daug garsių šnipinėjimo aferų, vyko įtempta žvalgybų kova. Politikai turėjo du oficialius priešus – Vokietiją ir Sovietų Sąjungą. Lenkų žvalgai su šių šalių piliečiais dirbo išsijuosę, naudojosi jų silpnybėmis, kūrė agentų tinklus. Šnipų centru tarpukariu buvo tapęs ir Kaunas, būtų įdomu apie tai pamatyti filmą ar perskaityti knygą, bet panašaus malonumo, matyt, dar teks palaukti.
 
Užtat šios savaitės filmai žadins ne vieną malonų prisiminimą tiems, kurie suaugo kartu su „perestroikos“ metais prasidėjusia vaizdajuosčių era. Vienas populiariausių 9-ojo dešimtmečio filmų – 1987 m. Emile’io Ardolino „Purvini šokiai“ (TV3, 15 d. 15.10) nukels į 1963-iųjų vasarą (dar prieš nužudant prezidentą Kennedy ir prieš „Beatles“ koncertų turą po Ameriką). Septyniolikmetė išlepinta Frensė kartu su tėvais atostogauja kurorte. Čia ji susipažįsta su profesionaliu šokėju Džoniu ir tampa jo šokių ir meilės partnere. Siužetas minimalus, užtat filme daug karštos muzikos ir šokių. Filme vaidinę Jennifer Grey, Patrickas Swayze’as ir Cynthia Rodes iškart tapo žvaigždėmis, „Purvini šokiai“ sulaukė ne vieno tęsinio. Keistas dalykas toji nostalgija: „Purvinų šokių“ žiūrovai 1987-aisiais ilgėjosi 7-ojo dešimtmečio pradžios, dabartiniai žiūrovai vis dažniau gręžiasi ir į 7-ąjį, ir į 9-ąjį dešimtmečius.
 
Tiems, kurie išgyveno 10-ąjį dešimtmetį, savo juodąją komediją „Akla višta“ (TV1, 16 d. 21 val.) paskyrė rusų režisierius Aleksejus Balabanovas. Rusiškas filmo pavadinimas „Žmurki“ turi ir antrą dugną – „žmurikais“ slengu vadinami numirėliai. Jų filme bus daug, kaip, beje, ir kraujo, nes pagrindiniai „Aklos vištos“ herojai – provincijos banditai. Jie puikiai prisitaikė prie naujų laukinio kapitalizmo sąlygų. Ypač avietinį švarką vilkintis nusikaltėlių autoritetas Michalyčius, kuris kontroliuoja narkotikų prekybą. Bet ateitis, pasak režisieriaus, atvirai pasukusio link kaukių komedijos, farso ar net trash, priklauso ne jam, o žiauriems žudikams Sergejui ir Saimonui, kurie supranta, kad pinigai – dar ne viskas ir reikia tapti Dūmos deputatais.
Savo laiku filmas sulaukė daug kritikos, atrodė, kad visą sudėtingą epochą apibūdinti tik avietiniais švarkais, perpildytomis lavoninėmis ir heroino lagaminais – pernelyg paprasta. Įdomu, kaip filmas atrodys dabar, nors manau, kad žiūrėti į visą Balabanovo žvaigždyną – Nikitą Michalkovą, Andrejų Paniną, Sergejų Makoveckį, Andrejų Krasko, Viktorą Suchorukovą, Andrejų Serebriakovą, Aleksandrą Baširovą ir Renatą Litvinovą – negali nusibosti.
 
Žaidimus su laiku kinas mėgo nuo pat pradžių: žiūrovai džiūgavo žiūrėdami, kaip iškyla ką tik sugriauta siena brolių Lumière’ų filme. Tempus reversus – ir ne vieno šiuolaikinio filmo tema. Riano Johnsono 2012 m. filmas „Laiko kilpa“ (TV3, 15 d.21.10) pasakoja apie netolimą ateitį – 2072-uosius, kai įprastos taps kelionės laiku. Šia galimybe pasinaudojo ir viena filmo korporacija, kuri siūlo patrauklią paslaugą – nepageidautinus žmones nusiųsti maždaug 30 metų atgal į praeitį. Žinoma, ten jų laukia samdomas žudikas. Pastarąjį filme vaidina Josephas Gordonas-Levittas. Ateityje jo personažas bus priverstas susitikti su savimi po 30 metų (tada personažą vaidins jau Bruce’as Willisas).
 
Iš pirmo žvilgsnio filmas kelia sudėtingą psichologinį klausimą, juk, pavyzdžiui, aš, net vartydamas seną albumą, ne visada atlaikau šią akistatą su savimi. Ji reikalauja atsakyti, ko gero, į svarbiausią klausimą apie padarytus pasirinkimus, kurie, deja, ne visada būna teisingi. Bet tai supranti tik vėliau, kai prieš save matai buką žudiką arba, tarkime, kitą nelabai malonią būtybę, pavyzdžiui, Seimo narį. Toks tariamas „Laiko kilpos“ daugiaprasmiškumas sužavėjo amerikiečių kritikus, bet man filmo pretenzingumas tik maskuoja jo turinio ir formos banalybes.

Juliano Schnabelio 2007 m. filmo „Skafandras ir drugelis“ (BTV, 16 d. 21.30) herojus – buvęs „Elle“ redaktorius – mintyse taip pat dažnai grįžta į praeitį ir svajonių pasaulį. Tačiau jis įkalintas savo kūne, visiškai paralyžiuotame po to, kai keturiasdešimtmetį vyrą ištiko insultas. Filmas sukurtas pagal autobiografinę Jeano Dominique’o Bauby, kuris sugebėjo bendrauti su pasauliu vienintele neparalyžiuota kūno dalimi – kaire akimi, knygą. Klinikos gydytojai jam sugalvojo specialų mirksnių alfabetą.
 
„Skafandras ir drugelis“ žavi nepakartojama intonacija, bet labiausiai – Mathieu Amalrico (tai mėgstamiausias mano šių dienų prancūzų aktorius) vaidyba ir Januszo Kaminskio kameros, sugebančios perteikti Bauby žvilgsnį, meistryste. Jei šį pasakojimą būtų kūrę Holivudo apgaulės meistrai, žiūrėtume filmą apie silpnybės nugalėjimą. Schnabelis taip pat amerikietis, bet jis pasidavė prancūziškam siekiui bet kuria kaina išvengti banalybės. Todėl filme galima pamatyti daug daugiau.
 
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Akla višta“
„Akla višta“
„Varšuvos šnipai“
„Varšuvos šnipai“