Ko gero, teisūs tie lietuvių patriotai, kurie tikina, jog mūsų žiniasklaida visokių blogybių mokosi iš rusų. Štai LRT kultūra, iš visko sprendžiant, savo niekinamam elitui skirtus filmus anksčiau rodė trečiadienio vakarais, dabar jau naktį. Visai kaip tų patriotų nekenčiamas Pirmasis Baltijos kanalas, kuris įdomiausius filmus ir diskusijas apie juos rodo gerokai po vidurnakčio. Todėl ir pats kontroversiškiausias ateinančios savaitės filmas – Steve’o McQuinno „Gėda“ (LRT kultūra, 20 d. 24val.), matyt, skirtas tik nemigos kamuojamiems piliečiams, arba smalsiems paaugliams, arba nedirbantiems žmonėms. Ar tai potenciali šio filmo auditorija? Žinoma, kad ne! Bet užtat koks puikus įrodymas, kai nori, kad geras filmas negautų jokio „reitingo“.
Trisdešimtmetis šio filmo herojus, Niujorko japis Brendonas (Michael Fassbender) nesugeba kontroliuoti savo seksualinio gyvenimo. Šis erotomanas ir seksoholikas nuolat lankosi naktiniuose klubuose, sekso tinklalapiuose ir striptizo baruose. Jis – sėkmingas sekso vartotojas ir suvedžiotojas, kurio kerams nelieka abejinga jokia mergina. Tačiau Brendono gyvenimas pasikeičia, kai pas jį atvažiuoja sesuo Sisi ir atsisėda broliui ant sprando.
Ko gero, režisierius ir garsus šiuolaikinis menininkas McQuinnas visiškai nesirengia gilintis, kas prieš tai atsitiko herojų gyvenime, jam svarbu konstatuoti status quo, tiksliau, tai, kad patogiame ir beveik tobulame vartotojų pasaulyje gyvenantis Brendonas nieko nejaučia, o jo nesiliaujanti aistrų paieška puikiai atitaria ne vienai madingai šių dienų teorijai, tarkime, kad ir Alaino Badiou „realybės aistrai“ (la passion du reel). Todėl panašiems į Brendoną būtina transgresija, suteikianti viltį, kad realybė vis dėlto egzistuoja. „Gėda“ puikiai pritampa prie panašių filmų apie turtingus, bet aštrių pojūčių troškulio ištiktus personažus, kad ir „Kovos klubas“ ar „Amerikos psichopatas“. Tik Brendonui jau nebereikia muštis ar žudyti, seksas tamsioje tarpuvartėje kompensuoja tą tikrovės poreikį.
Lietuvoje filmas (parodytas tik „Kino pavasario“ programoje) sulaukė daug teigiamų atsiliepimų, beje, kitur taip pat. Todėl nusprendžiau pasižvalgyti internete kritiško vertinimo. Netikėtai radau jį visais požiūriais pažangaus ir įžvalgaus Michailo Trofimenkovo recenzijoje „Daug sekso dėl nieko“, kuri baigiasi taip: „Greičiausiai tai filmas apie „seksualinę kontrrevoliuciją“. Bet kontrrevoliucija, o ypač seksualinė, – tai taip nuobodu. Panašiai taip pat nuobodu, kaip saldi McQuinno „Gėda“.“
Mėgstantiems pasakas apie psichoanalizę, be abejo, patiks Darreno Aronofsky, kuris taip pat mėgsta analizuoti visokias priklausomybes, filmas „Juodoji gulbė“ (TV3, 16 d. 23 val.). Dvi filmo herojės, kurias suvaidino Natalie Portman ir Mila Kunis, yra baleto šokėjos ir konkurentės. Prima balerina jaučia, kad staiga trupėje atsiradusi jauna šokėja gali atimti iš jos partiją. Juolab kad gana karikatūriškas baletmeisteris, kurį suvaidino Vincent’as Casselis, repetuoja ne bet ką, o Čaikovskio „Gulbių ežerą“, ir atvirai sako Portman herojei, kad juodosios gulbės ji negali šokti, tik baltąją. Tad aistrų tikrai bus daug. Tačiau filmas labiau skirtas ne tiems, kurie mėgsta baletą, o tiems, kuriems patinka, kai reikia spėlioti, kur baigiasi haliucinacija, o kur prasideda tikrovė. Ir žinoma, tiems, kurie mėgsta kine šaradas apie seksualinę ir kitokią tapatybę. Tam, regis, pritaria ir Aronofsky. Viename interviu režisierius sakė: „Tai mano mažiausiai politiškai angažuotas filmas. Labiau už politiką mane domino seksualumo, tam tikros įtampos (taip pat priklausomybės kontekste) rodymas ir tai, kas vyksta toje erdvėje tarp vyro ir moters. Nors Natalie Portman tvirtina, kad tai feministinis filmas, ir ji įsitikinusi savo teisumu. Tačiau, žinoma, galima kalbėti ir apie dar vieną variaciją amerikietiškos svajonės tema.“
Man su amerikietiškos svajonės tema labiau siejasi kažkodėl visų pamirštas Roberto Redfordo filmas „Bagerio Vanso legenda“ (BTV, 18 d. 21.30). Jo herojus Ranulfas (Matt Damon) kadaise buvo geriausias golfo žaidėjas Savanoje. Bet dabar Pirmojo pasaulinio karo veteranas yra tik gyvenimu nusivylęs girtuoklis. Staiga jo gyvenime pasirodo paslaptingasis Bageris Vansas (Will Smith), kuris atveria Ranulfui tikras meistriškumo paslaptis. Jas suvokęs, Ranulfas vėl galės tapti nugalėtoju.
Ko gero, filmas pamirštas, nes kas iš tikrų kinomanų gali pasigirti, kad žaidžia golfą? Golfą žaidžia turtuoliai ir kitokie merai, ypač Lietuvoje. O filme tikrai galima paganyti akis ir į žaidimą, ir į gražiai nufilmuotus peizažus, ir į stilingai aprengtus personažus. Redfordas sakė: „Žmonės tapo nebe tokie intelektualūs dėl didelio informacinio krūvio. Tegu filme jie pamatys savo sielą, prisilies prie jos.“ Išgirdęs šiuo žodžius, „Gėdos“ Brendonas, ko gero, pasakytų: „Kokie niekai“, bet jam vis dėlto būtų šiek tiek už juos gėda, nes, sprendžiant iš visko, ir jis vis dar senamadiškai tiki, kad siela gali atitirpti. Nebūtų amerikietis.
