...Šiaurės Islandija, 9-ojo dešimtmečio vidurys. Du vyrai – Finas ir Albertas – Islandijos kelių administracijos darbuotojai – leidžia vasarą braižydami baltas kelių linijas. Keliai atrodo begaliniai, jais beveik niekas nevažinėja, tik suklypęs sunkvežimis, kurio vairuotojas retkarčiais pavaišina kelininkus naminuke. Aplink laukinė gamta, kurios Hafsteinno Gunnaro Sigurdssono filmo „Bet kuriuo keliu“ (LRT kultūra, balandžio 2 d. 21 val.) personažai iki tam tikros akimirkos, regis, ir nepastebi. Vyresnysis Finas nori sąžiningai vykdyti šeimos jam pavestą misiją – įdiegti vėjavaikiui Albertui supratimą apie vyriškas ir kitokias vertybes. Tai nebus lengva, nes sunku būtų rasti du skirtingesnius žmones. Tačiau neįmantrūs jų pokalbiai ir tokie pat neįmantrūs konfliktai atskleidžia vis daugiau aplinkybių, viso to, nuo ko abu vyrai nori pabėgti, jei net patys to nesupranta.
„Bet kuriuo keliu“ – lėtas, minimalistiškas, bet savaip įtraukiantis filmas. Nežinau, kaip jis atrodys mažame ekrane, bet pabandyti verta, juk tokie filmai skatina įsiklausyti į save. Kita vertus, „Bet kuriuo keliu“ įdomus ir kaip pavyzdys, kad mažos kinematografijos taip pat turi kuo pasidalyti su pasauliu: filmo perdirbinys „Prince Avalanche“ (beje, abu pristatė „Scanorama“) buvo sukurtas JAV. Jei atvirai, net nežinau, kuris variantas geresnis. Juolab kad šįkart vertinimas labiau siejasi ne su filmų kūrėjų talentu, o su žiūrinčiojo mentalitetu ir kultūrine patirtimi. Įsivaizduoju, kad tas pats siužetas, tik nufilmuotas Lietuvoje, būtų toks pat mentaliteto liudijimas. Juolab kad neatsitiktinai veiksmas perkeltas į netolimą praeitį, kai dar tik buvo prasidėjusi visuotinė globalizacija ir žmonės dar nebuvo redukuoti iki visur vienodos masinės kultūros vartotojų statuso.
Marko Romaneko filmas „Neleisk man išeiti“ (TV3, 29 d. 00.55) – ir pas mus mėgstamo Kazuo Ishiguros romano ekranizacija. Pasakojimo išeities taškas – mokslinė fantastika, tačiau žanro reikalavimai – tik pretekstas prabilti apie svarbius dalykus. Trys pagrindiniai filmo herojai Ketė (Carey Mulligan), Tomis (Andrew Garfield) ir Rut (Keira Knightley) yra žmonių klonai. Jie auginami, lavinami kaip tikri vaikai uždaroje mokykloje, tačiau neturi jokios ateities, nes jų organai, kai ateis laikas, bus panaudoti svetimoms gyvybėms išgelbėti. Suprantama, kad toks siužetas teikia daug galimybių: galima kurti filosofinę parabolę apie gyvenimo prasmę, filmą apie brendimą, kai pradedi susimąstyti apie gyvenimo prasmę, filmą apie baimę nebūti savimi, pagaliau melodramą apie pasiaukojimą, juolab kad trys filmo herojai anksčiau ar vėliau pasijus meilės trikampyje. Markas Romanekas, regis, bando viską sudėti į vieną filmą, bet rezultatas, sakyčiau, tik melodramatiškai gražus.
Philo Aldeno Robinsono „Baimės kaina“ (LNK, 3 d. 22.10) pasirodė 2002-aisiais, kai Šaltasis karas atrodė pasibaigęs. Bus įdomu pasižiūrėti filmą dabar, kai viskas prasideda iš naujo. Filme staiga miršta Rusijos prezidentas, o jo vietą užima menkai žinomas žmogus. Tai didina įtampą ir CŽV vadas priima dirbti jauną analitiką, Rusijos specialistą Džeką, kuris privalo gauti informaciją iš pirmų rankų. Netrukus įvyksta dar didesnis siaubas – Čečėnija įgyja nuosavą atominę bombą. Daugiau nepasakosiu, nors ne istorija čia svarbiausia, o pasąmoningos ir niekur nedingusios baimės, kurias panašūs filmai artikuliuoja ir įvaizdina.
Šįvakar (TV1, 28 d. 22.45) „Snobo kine“ rodomas Craigo Shefferio „Vakarėlis“ (2007) – taip pat apie baimių išsipildymą. Filmo herojus Džonis ilgai planavo įgyvendinti savo amerikietišką svajonę. Tiksliau, jai atkeršyti. Tačiau visas jo pastangas nubrauks vienas vakarėlis, kurį Džonis surengs savo geriausiam draugui. Vakarėlio svečiai vienas už kitą spalvingesni: aukšto lygio sukčius, nekalta mergelė, du Kubos pabėgėliai, pornobiznio karalius, transseksualas su lavonu glėbyje, būsima sužadėtinė, ieškanti lesbietiškos patirties, prostitutė, kuri nužudė du policininkus... Sumanymas puikus, tik gerų norų, deja, neužtenka, ypač jei nori sukurti gerą filmą.
Kino teatruose dar galima pamatyti naujausią Davido O. Russello filmą „Amerikietiška afera“, o LNK (30 d. 23 val.) primins ankstesnį, kuris pernykštėje „Oskarų“ ceremonijoje neliko nepastebėtas. „Optimisto istorija“ man pasirodė tikrai amerikietiškas filmas ir ne tik dėl savo optimistiškos pabaigos. Pagrindinis filmo herojus – buvęs mokytojas Petas (Bradley Cooper) – grįžta iš psichiatrinės, kur praleido aštuonis mėnesius. Jam uždrausta matytis su buvusia žmona, gyvenimas pozityviai nusiteikusių tėvų namuose taip pat ne pyragai. Tačiau pažintis su kita tokia pat ekscentriška būtybe – našle Tifani (Jennifer Lawrence) netikėtai abiem taps išsigelbėjimu. Žinoma, kol personažai tai supras, bus daug konfliktų, juokingų situacijų ir veiksmo posūkių, bet esmė juk ne čia. Esmė – totalios tolerancijos idėja, kurią filmo kūrėjai diegia mums nuo pirmųjų kadrų. Gal todėl ta idėja ir trikdo. Turime būti pakantūs visiems, kurie linki mums gera, ir tada nebereiks kovoti su savomis baimėmis?
