Autorius: Jonas Ūbis
Jonas Ūbis
Spindinčios akys
Krėsle prie televizoriaus
1945-aisiais, išlaisvinus Aušvicą, netoli krematoriumo buvo rasti užkasti rankraščiai. Vieni išlikę geriau, kiti – beveik nebeįskaitomi. Jų autoriai buvo „Sonderkommando“ nariai – jauni stiprūs žydai, priversti dirbti krematoriume. Jie lydėdavo savo tėvynainius į dujų kameras, o paskui degindavo ten nužudytųjų palaikus. Rankraščiai iškart sukėlė šoką, jie išversti į daugelį kalbų, paskutiniais metais daug sužinota ir apie jų autorius. Tačiau, ko gero, niekas neprilygs dar gyvų liudininkų prisiminimams. Pirmadienį (9 d. 23.15) LRT parodys Pavelo Drazano dokumentinį filmą „Aušvico specialioji komanda – gyvieji numirėliai“ (2009), kuriame užfiksuoti Henryko Mandelbaumo liudijimai. Kažkada jis buvo Aušvico koncentracijos lagerio „Sonderkommando“ narys. Mandelbaumas vedžioja režisierių po muziejumi tapusį konclagerį, prisimena, kas ten vyko, bet kartu pasakoja ir savo istoriją. Tai – jo išpažintis. Mandelbaumui per stebuklą pavyko išlikti gyvam. Po karo jis liko Lenkijoje, nugyveno ilgą gyvenimą. Filmo pabaiga priverčia galvoti ne tik apie nacių nusikaltimus, bet ir apskritai apie gyvenimo prasmę. Nežinau, ar tokia buvo filmo autorių valia, bet iškart prisiminiau Voltaire’o Kandido žodžius apie tai, kad kiekvienas turi puoselėti savo sodą.
Jonas Ūbis
Žiūrintiems į bedugnę
Krėsle prie televizoriaus
Johno Huddleso filmo „Išlikimo eksperimentas“ (TV3, birželio 5 d. 23 val.) išeities situacija paprasta: vienoje Džakartos aukštųjų mokyklų filosofijos dėstytojas (James D’Arcy) pasiūlo mokiniams eksperimentą. Jie turės persikūnyti į skirtingų profesijų žmones, o paskui iš jų išrinkti dešimtį, kurie nusipelno vietos bunkeryje. Tai – vienintelė vieta, kur galima pasislėpti nuo artėjančios atominės katastrofos. Tačiau užduotį apsunkina ir tai, kad pasirinktas žmogus turėtų daugiau šansų ne tik išgyventi vienas, bet ir vėliau atkurti civilizaciją.
Jonas Ūbis
Apie kartojimų naudą
Krėsle prie televizoriaus
Jonas Ūbis
Laukiant varlių lietaus
Krėsle prie televizoriaus
Jonas Ūbis
Buvęs angelas Kolambas
Krėsle prie televizoriaus
Jonas Ūbis
Mūza – ne arklys
Krėsle prie televizoriaus
Šįvakar kino bus labai daug. Pavakare (LRT, gegužės 2 d. 18.30) prasidės tiesioginė „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų transliacija. Kandidatų taip pat kaip niekad daug, nes ir lietuviškų filmų ekranuose pasirodė daugiau nei įprasta. Tačiau netikėkite bulvarinių leidinių pitijomis – lietuvių kino atgimimo tikrai dar teks palaukti. Kol kas vyksta tik paaugliška ambicijų kova, kur nereikia meninių argumentų, tik mokėjimo padaryti įspūdį. Ceremonijos įspūdžių, manau, taip pat bus daug, nes transliacija net pusvalandžiu pavėlins tautinę laidą „Duokim garo“. Ganysime akis į tautiško kino kūrėjus, juolab kad neseniai ir mūsų redakciją pasiekė spaudos pranešimas, esą vienas stilistas (deja, neprisimenu jo pavardės) visas vakaro aktores pažadėjo aprengti brangiomis suknelėmis. Galėsime rinkti gražiausią. Žinoma, suknelę.
Jonas Ūbis
Chamoseksualų džiaugsmas
Krėsle prie televizoriaus
Per šventes netikėtai aptikau, kad mano kabelinė televizija pradėjo rodyti rusų kanalą „Dožd“. Turiu pasakyti, kad jis mane nuteikė liūdnai, bet ne todėl, kad būtų blogas. Atvirkščiai. Žiūrėdamas į jaunus, protingus, inteligentiškus žmones, kurie veda laidas, klausydamasis jų pateikiamų žinių, gėrėdamasis vienos minutės rusų poezijos intarpais ir socialine reklama, nuliūdau, nes supratau, kad pas mus toks kanalas gali niekad neatsirasti. Neatsirasti, nes net ir protingi jauni žmonės, kurie kartais dirba lietuviškose televizijose, daro programas ne sau ar į save panašiems, o nežinomiems žiūrovams, kuriuos iš anksto niekina, nes šie yra liaudis, runkeliai ir t.t. Trumpai tariant, jie dirba reitingui ir mokosi iš tokių pat reitingų vergų. Dirba televizijoje, kad užsidirbtų ar net praturtėtų, išgarsėtų, taptų „žmonių“ žurnalų personažais ir pan., o ne todėl, kad jaustų pareigą skleisti tiesą, įrodyti, kad mąstantys ir kultūringi žmonės iš tikrųjų ir yra tautos žiedas. Juolab kad nuoširdžiai tuo netiki.
Jonas Ūbis
Atostogos Ukrainoje
Krėsle prie televizoriaus
Pirmadienį pažiūrėjęs Ritos Miliūtės laidą supratau, kad jau galime kalbėti apie homo lituanicus fenomeną. Laidoje dalyvavusios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadės savanoriškas pasidalijimas į kalbininkę ir valstybės pareigūnę atitiko šizofrenišką homo sovieticus susidvejinimą. Moteris, beje, jo net nesigėdijo ir rinkosi ne profesinį, o „valstybinį“ požiūrį. Tai man ir baisiausia, nes profesionalas, net ir užimdamas aukščiausius postus, turi likti profesionalas, o ne valdininkas.
Jonas Ūbis
Mazochistai kartais pavargsta
Krėsle prie televizoriaus
Užmetus akį į televizijų anonsus gali pasirodyti, kad lietuviai kalbasi tik apie seksą ir erotiką. Apie seksą televizijų pokalbių šou kalba anonimiškos vienišos moterys, garsios Seimo narės, nelabai žinomi šou verslo atstovai, trumpai tariant, įvairių mūsų visuomenės sluoksnių atstovai ir atstovės. Seniai nemačiau lietuviškos laidos, kur susėdę studijoje žmonės kalbėtųsi apie knygas, muziką, architektūrą ar panašiomis temomis. Tiesiog sėdėtų ir kalbėtųsi ne todėl, kad yra kultūros ministrai ar menininkai, vykdantys dar vieną viešųjų ryšių akciją, o todėl, kad apie tai kalbėti būtina, jei vis dar nori jaustis žmogumi. Todėl ne kartą, prasidėjus politinei, tarkime, Ritos Miliūtės pokalbių laidai, užplūsta nuojauta, kad netrukus vedėja paims į rankas rimbą ir pradės juo plakti už ilgo stalo susėdusius mazochistus, o šie aikčios iš malonumo. Šį pirmadienį, kai studijoje susirinko kandidatai į Lietuvos prezidentus, tokia mano fantazija atrodė visai reali. Kitą savaitę rinkimų kampanija prasidės oficialiai, tad susitikimų televizijoje tik padaugės. Manau, televizijų „galvoms“ nuoširdžiai gaila, kad iš jos iškrito Kristina Brazauskienė, kuri turi tiek daug minčių apie viską, kas įdomu lietuviams.
Jonas Ūbis
Saldainių dėžutės iš politikų rankų
Krėsle prie televizoriaus
Naujausia šio pavasario lietuvių politikų, politologų ir medijų specialistų mada – susirūpinimas Rusijos televizijų propagandinėmis laidomis. Kai kurie iš jų nusiteikę itin „patriotiškai“ ir siūlo drausti visus rusiškus kanalus. Šių žmonių pasipiktinimas rusų kanalų įtaka kartais net skamba komiškai. Štai studijoje pas Edmundą Jakilaitį šio pirmadienio vakarą apsilankę veikėjai nedviprasmiškai pareiškė, esą lietuviai nesupranta, kad rusų televizijos jais manipuliuoja, rodo melą ir kariauja prieš juos. Esą laidos tokios emociškai paveikios, tad galima patikėti kiekvienu iš televizoriaus ekrano sklindančiu vaizdu ir žodžiu.
