7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Filmai keičiasi kartu

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 4 (1065), 2014-01-31
Kinas Rodo TV
„Brolis“
„Brolis“

 

Aleksejaus Balabanovo „Brolis“ (TV1, vasario 3 d. 21 val.) – iš tų retų filmų, kurie įamžina laiko kaitą. Iš tų, kurie tikrai nusipelnė būti vadinami kultiniais. 1997-aisiais pasirodęs ekranuose, „Brolis“ sukėlė didžiules diskusijas, buvo kaltintas rusišku šovinizmu, bet pelnė nuoširdžią žiūrovų meilę. Tai suprantama, nes pagrindinis filmo herojus – iš armijos demobilizuotas Danila Bagrovas (Sergejus Bodrovas jaunesnysis) ne tik atspindėjo keisto dešimtmečio, kurį rusai dabar vadina „bloguoju“, nuotaikas, bet ir buvo tikrasis laikų, kai viena geidžiamiausių ir labiausiai mitologizuotų „profesijų“ Rusijoje tapo samdomas žudikas, didvyris. Dar jis atspindėjo ir situaciją, kurioje atsidūrė ambicingasis rusų kinas – „Brolio“ biudžetas, švelniai tariant, menkas. Jis buvo nufilmuotas per mėnesį, bet gal būtent todėl, kad pinigų niekam neužteko, dabar „Brolis“ taip tiksliai perteikia „tarpulaikio“, kai senasis gyvenimas griūva ir kartu randasi dar nesuvoktas naujasis, dvasią. Muzikiniu šio laiko atitikmeniu po filmo premjeros tapo grupės „Nautilus Pompilius“ muzika.
 
Danila neranda sau vietos gimtojoje provincijoje. Žlugus Sovietų Sąjungai, gyvenimas pasikeitė net čia. Vaikinas vyksta į degradavusios tikrovės simboliu filme netikėtai parodytą Peterburgą, kur įsikūrė vyresnysis brolis. Paaiškėja, kad brolis – samdomas žudikas. Netrukus Danilai teks nuspręsti, kaip ir kur gyventi, kaip įgyvendinti keistą misiją – tapti blogio angelu naikintoju. Juk neatsitiktinai jo vardas reiškia „Mano teisėjas yra Dievas“.
 
Iš pradžių „Brolis“ neskatino ieškoti filosofinių prasmių ir poteksčių. Jų atsirado vėliau, ypač po tragiškos Sergejaus Bodrovo jaunesniojo mirties Kaukazo kalnuose. Tačiau dabar, kai visa pernai mirusio Balabanovo kūryba lyg ant delno, akivaizdu, kad filosofinis kinas ir buvo jo tikslas. Į jį režisierius ėjo nuosekliai. Pradėjęs nuo įmantrių Samuelio Becketto ir Franzo Kafkos ekranizacijų, jis grynino filmų kalbą iki pat paskutinių (tarsi nujaučiant artėjančią mirtį) savo filosofinių parabolių „Kūrikas“ bei „Ir aš noriu“. Prisipažinsiu, pastaruosius filmus mėgstu labiausiai, bet kuo ilgiau gyvenu, tuo aiškiau suprantu, kad filmai keičiasi kartu su mumis. Todėl net smalsu, koks pirmadienį bus „Brolis“.
 
Kad ir kaip būtų keista, Danilą primena filmo „Pastorius su kulkosvaidžiu“ (TV3, vasario 1 d. 00.50) herojus Semas (Gerard Butler). Buvęs nusikaltėlis, piktnaudžiavęs narkotikais ir alkoholiu, išeina iš kalėjimo ir ima keistis sutikęs striptizo šokėją Lin (Michelle Monaghan). Jiems gimsta duktė, o netrukus abu atsiverčia į tikėjimą. Semas pradeda daryti gerus darbus ir nusprendžia vykti į Afriką gelbėti vaikų. Savo globotinius jis pasirengęs ginti net ginklu...
 
Likimo ironija, bet tokio „teisingo“ siužeto filmas sukurtas pagal buvusio narkotikų platintojo Samo Childerso, kuris kartu su žmona 1998 m. Sudane įkūrė kaimelį vaikams ir fondą „The Angels of East Africa“, autobiografiją. Matyt, todėl ji ir sudomino režisierių Marcą Forsterį, kuris yra sukūręs ne tik filmą apie Džeimso Bondo nuotykius ar „Pasaulių karą Z“, bet ir tikro art house pavyzdžių – filmus „Monstrų balius“ ar „Svajotojas“.
 
Gavino O’Konnoro filmas „Puikybė ir garbė“ (LNK, 5 d. 22 val. ) – dar viena variacija brolių, kaltės ir jos atpirkimo tema. Pagrindinis filmo herojus – Niujorko policininkais Rėjus. Kelios jo šeimos kartos dirbo policijoje, tad nuo vaikystės jis buvo auklėjamas „Tarnauti ir ginti“ dvasia. Tačiau nepavykusi kovos su narkotikais poskyrio akcija, kai užpulti keturi policininkai, sužadina Rėjaus įtarimus, kad į neaiškius santykius su nusikaltėliais įsipainiojęs jo vyresnysis brolis. Rėjui teks rinktis – šeima ar garbė. Be amerikiečių kinui įprastos korumpuotų policininkų temos, „Puikybė ir garbė“ turi ir didelį privalumą – aktorius Edwardą Nortoną, Coliną Farrellą ir Joną Voightą.
 
Tačiau jei norite paganyti akis į gražiąją Keirą Knightley ar prisiminti kerinčią Jane Austin romanų atmosferą, geriau pažiūrėkite Joe Wrighto (to, kuris pernai ekranizavo „Aną Kareniną“) 2005 m. filmą „Puikybė ir prietarai“ (TV1, 1 d. 21 val.). Pasakojimas apie penkias seseris Benet, kurios XVIII a. turi tik vieną laimingo gyvenimo kelią – sėkmingai ištekėti, apie nuostabųjį poną Darsį, yra geriausia, ko galima sulaukti niūrų žiemos šeštadienio vakarą.
 
Jei mėgstate anglų humorą, nepraleiskite „Elito kine“ (LRT Kultūra, 5 d. 21 val.) rodomos Chriso Morriso satyros „Keturi liūtai“ (2010). Filmo herojai – keturi musulmonai, gyvenantys Anglijoje. Kiekvienas jų nori išgarsėti ir atkeršyti islamo priešams, kapitalistams, sionistams ir kitokiems niekšams. Jie pasirengę bet kokiam teroro aktui, bet nežino, nuo ko reikėtų pradėti. Juolab kad ir mirti, jei visai atvirai, nesinorėtų.
 
„Keturių liūtų“ personažų infantilumas ir kvailumas atrodo neišsemiami. Bet filmas nuosekliai įrodo, kad kvailumas būna mirtinai pavojingas. Šią tiesą reikėtų suprasti ir kai kuriems lietuvių politikams radikalams ar jais besižavintiems naivuoliams.
 
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Brolis“
„Brolis“
„Puikybė ir prietarai“
„Puikybė ir prietarai“
„Pastorius su kulkosvaidžiu“
„Pastorius su kulkosvaidžiu“