Autorius: Jonas Ūbis

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Rowano Joffe filmo „Kol nenuėjau miegoti“ (TV3, 8 d. 22.30) veikėja Kristina (Nicole Kidman) prarado atmintį. Pastaruosius dvidešimt metų kasryt ji turi iš naujo atkurti savo gyvenimą ir sužinoti, kad šalia gulintis vyras (Colin Firth) yra sutuoktinis Benas. Kristiną supa daug paslapčių, bet kartą neuropsichologas Nešas (Marc Strong) jai pasiūlo įsigyti kamerą. Taip Kristina pradės atrasti savo praeitį. Nors filme vaidina populiarūs aktoriai, o buitinės prievartos tema itin aktuali, kūrėjų suplanuotas psichologinis trileris pavirsta tiesiog anekdotu. Man regis, Kristinos situacija puikiai iliustruoja kiekvieną rugsėjį televiziją ištinkančią amneziją, kai reikia reklamuoti naują sezoną. Naujo būna labai mažai (jei apskritai būna), bet juk lietuvių žiūrovai taip pat serga amnezija, todėl jiems ir nenusibosta tą patį sakantys, taip pat besimaivantys ar besigrožintys savimi laidų vedėjai, ratu migruojantys iš vieno kanalo į kitą.

Jonas Ūbis

Vasaros „Kino“ skaitymo malonumai

Šių metų Kanų kino festivalio apdovanojimai paskatino ne vieną diskusiją apie filmų vertinimo kriterijus ir žiuri narius. Tačiau visi sutaria, kad šiemet Kanų didžiojo konkurso žiuri buvo labai konservatyvus. Tai nebūdinga svarbiausiam kino festivaliui, ne vieną dešimtmetį žymėjusiam naujus kino kelius. Vasaros „Kine“, kurio viršelį puošia vieno kontroversiškiausių šių metų Kanų konkurso filmų – Park Chan-wooko „Tarnaitės“ kadras, apie tai rašo ir Aistė Račaitytė straipsnyje „Neapdovanoti nugalėtojai“. Pasižiūrėjusi visus konkursinius filmus, ji padalijo savo prizus bei suabejojo oficialiaisiais. Išsamų šiųmetinio konkurso aptarimą pratęsė Izoldos Keidošiūtės straipsnis apie Jeaną-Pierre’ą Léaud, šiemet Kanuose apdovanotą „Auksine palmės šakele“ už gyvenimo nuopelnus. Léaud buvo prancūzų Naujosios bangos veidas, nes būtent François Truffaut filmas „Keturi šimtai smūgių“, kuriame jis suvaidino dar būdamas keturiolikos, 1959 metais Kanuose ir pareiškė apie naują kūrėjų kartą, kuri nenori kurti „tėtušių kino“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Žiniasklaida nuolat įtikinėja, kad esame seksualiai susirūpinusi tauta. Kasdien net pretenduojančiuose formuoti visuomenės nuomonę portaluose mirga tekstai, masinantys žodžiu „seksas“. Televizijos pokalbių šou kažkokie keisti dėdės ir tetos giriasi savo seksualiniu gyvenimu, tokiose laidose lankosi net politikai ir politikės. Vis dar esu įsitikinęs, kad pornografiškiausia lietuviška televizijos laida yra „Bėdų turgus“. Joje prievartaujami vargšai ir apnuoginami turtuoliai, nes juk tikroji labdara yra anonimiška, tyli ir nežeidžianti tų, kuriems reikia padėti. Tačiau panaši „dvasios pornografija“ klesti ir kine. Vieną tokį atvejį nebe pirmą kartą (29 d. 23 val.) primins LRT Kultūra. Turiu galvoje Steve’o McQueeno filmą „Gėda“ (2011), itin populiarų tarp intelektualų, mėgstančių menines provokacijas. Tai antrasis garsaus britų menininko filmas. Michaelas Fassbenderis jame vaidina niujorkietį, dirbantį reklamos agentūroje, bet iš tikrųjų galvojantį tik apie seksą. Erotinę veikėjo kasdienybę sudrumsčia jo sesuo (Carey Mulligan), kuri atvyksta į Niujorką ir neturi kur gyventi.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vaikystėje vasaros prasidėdavo knygų ryšuliu iš miesto bibliotekos. Kasmet keitėsi jo turinys, bet įprotis liko: ir dabar atsibudęs matau knygas, kurias skaitysiu per atostogas. „Jokių filmų, televizoriaus ar kompiuterio – tik knygos“, – sakau sau užmigdamas. Jų autorių ir pavadinimų nesakysiu, nes nenoriu žadinti nesveiko pavydo, juk ko verti net pirmieji trys Karlo Ove’s Knausgärdo „Mano kovos“ tomai. Žinoma, iki atostogų dar liko laiko, tad trumpai apie kelis filmus, kuriuos primins televizijos.

Vienas pirmųjų mano vaikystės stebuklų buvo Jules’is Verne’as. Jo 1874 m. parašytą romaną kitą ketvirtadienį (23 d. 21.30) primins BTV. Marko Sheppardo „Paslaptingoji sala“ (2012) pasinaudojo knygos motyvais ir nukels į 1864-uosius, kai JAV vyksta pilietinis karas. Penki karo belaisviai pabėga oro balionu, bet audra nuneša juos tolyn į vandenyną ir išmeta paslaptingos salos pakrantėje. Abejoju, ar šis pasakojimas apie laiko duobėn patekusius žmones skirtas suaugusiems žiūrovams ir jį reikėtų rodyti vėlų vakarą. Kita vertus, šiuolaikinių žmonių intelekto lygis akivaizdus kad ir pasiklausius „Auksinio proto“ vedėjų. Todėl nenustebsiu, jei animacinius filmus vaikams televizijos pradės rodyti ir po 24 valandos, nors, man regis, TV3 jau ir dabar elgiasi panašiai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Aną savaitę taip ir neparašiau, kad LNK sekmadieniais rodo naują britų serialą „Karas ir taika“ pagal Levo Tolstojaus romaną. Britai serialą išliaupsino, bet ar verta jam skirti šešis sekmadienio vakarus, nes sudėjus visas begalines reklamas reiktų praleisti prie televizoriaus nuo 20.35 iki pat 22 valandos? Pasižiūrėjau ir nepajutau susierzinimo, kuris ištinka, kai Holivudo filmuose rusų aristokratai šaukštais valgo ikrus, dėvi, švelniai tariant, keistus kostiumus ir kažkodėl primena Vladimirą Leniną. Nors pirmoje serijoje Tolstojaus apmąstymų neišgirdau (skaičiusiam romaną bene keturis kartus, jie man išlieka svarbiausi), prabangos ir bučinių buvo aiškiai pernelyg daug, kai kurie kostiumai net iš kito laiko, bet pasižiūrėti verta. Serialas akivaizdžiai skirtas jauniems žiūrovams. Net pradėjau svajoti, kad kai kurie iš jų gal perskaitys romaną. Juk po to, kai BBC radijas perskaitė Vasilijaus Grosmano romaną „Gyvenimas ir likimas“, britai puolė ieškoti rašytojo knygų. Kitas klausimas, ar bėgs lietuviai ieškoti Tolstojaus, ar tik žavėsis Vilniaus vaizdais ir lietuviška masuote. Tačiau už lietuvišką įgarsinimą LNK tikrai galima pagirti.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pirmadienį LRT „Teisės žinoti“ pabaigoje išgirdau Ritos Miliūtės prisipažinimą: „Man buvo visai smagu.“ Iš tikrųjų, visą valandą vedėja smaginosi įžeidinėdama, nutraukinėdama, pašaipiai reaguodama į laidos svečių žodžius, nors jos funkcija šįkart buvo elementari – leisti piliečių iniciatyvinės grupės nariams pristatyti jų siūlomo referendumo tezes. Bet, matyt, vedėja savo užduotį suvokė kitaip ir visais būdais stengėsi diskredituoti ne tik laidos dalyvius, bet ir jų sumanymą. Antraip, ko gero, nebūtų rinkusi „kompromato“ apie kažkaip su jais susijusią pensininkę iš Kauno, kuri pati klojo plyteles ir nesumokėjo mokesčių.

Miliūtė niekad nepraleidžia progos įgelti laidos svečiams ir su tuo per kelis dešimtmečius, ko gero, jau susitaikė visi. Bet šįkart akivaizdu buvo kas kita. LRT vedėjai visada pabrėžia, kad priklauso elitui, jie jaučiasi iškilesni ir leidžia suprasti reiškiantys elito nuomonę, net jei tai tik paslaptingieji Edmundo Jakilaičio informatoriai. Šįkart tas požiūris buvo kaip reta akivaizdus, nes juk šiam elitui nepriklausantys žmonės, regis, dar iš Kauno, negali kėsintis į valdžios, politikų bei turčių privilegijas, aiškinti, kad dabar piliečiai neturi svertų, kad paveiktų valdžią, ir siūlyti savo sprendimo būdus. Kas jie tokie? Kodėl jie kalba, kad nėra valstybės vizijos? Kodėl jie teigia, kad nereikia bijoti žmonių?

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Steveno Knighto „Lokas“ (LRT, šįvakar, 27 d. 22.45) – geriausias pavyzdys, kad filmas gali išsaugoti įtampą iki paskutinio kadro, net jei kadre visą laiką tik vienas žmogus, vairuojantis automobilį ir kalbantis mobiliuoju telefonu. Aivenas Lokas – paprastas žmogus, darbų vykdytojas. Rytą atsitiks tai, nuo ko priklausys tolesnė didžiulio daugiaukščio statybų eiga. Tačiau vėlai vakare palikęs aikštelę automobilyje jis sulaukia skambučio, kuris apvers aukštyn kojom visą gyvenimą. Filmas apie tai, kokia yra moralinio pasirinkimo kaina. Lokas supranta, kad pasirinkęs kelionę pas jo kūdikį gimdančią moterį jis sugriaus savo šeimą ir karjerą. Atsisakyti visko, ką puoselėjai ir ką tikrai myli, nebus paprasta. Situacija labai konkreti ir nuo to, kaip pasielgs Lokas, priklausys visas tolesnis jo likimas.

Patyręs scenaristas ir režisierius Knightas supranta, kad svarbiausia yra sumanymas. „Lokas“ – minimalistiškas filmas, iš dalies jis laikosi ant aktoriaus Tomo Hardy pečių ir ant jo stambaus plano magijos, kartu su personažu išgyvename visą istoriją, o nematomi vyro pašnekovai padeda suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Jau nuo pirmų minučių užsimezga visi mazgai – sudėtinga statyba, vyro ir tėvo laukianti mylima šeima, atsitiktinai sutikta moteris, dabar gimdanti Loko vaiką, ir GPS ekranas, nuolat pabrėžiantis, kiek laiko liko iki kelionės ir filmo pabaigos. Bet tai netrukdo Knightui prisodrinti filmą metaforų, kurias generuoja kad ir herojaus pavardė – nuoroda į žymų anglų filosofą empiriką.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kelias dienas karaliavęs susikompromitavusių liberalų vadas labiau primena klouną nei politiką. Kartu su kitu liberalu – Vilniaus meru – jie galėtų pakeisti „Dviračio šou“ peliukus. Lietuvių politikai nuolat įrodinėja, kad tikrovė vis dar gali būti groteskiškesnė už humoristo fantaziją. Matyt, tai, kad vis daugiau rinkėjų patiki tokiais personažais, yra kaina, kurią mokame už teisę būti vartotojais.

Martino Scorsese’s „Volstryto vilko“ (LRT, 26 d. 22 val.) personažas – taip pat realus žmogus, sugebantis įtikinti daugybę žmonių atiduoti jam savo pinigus. Filmas sukurtas pagal Jordano Belforto autobiografinę knygą. Įtikinėjimo dovana sukrovė Belfortui bei jo pusgalviams draugeliams milijonus. Tačiau „Volstryto vilkas“ – tai dar vienas režisieriaus pasakojimas apie Ameriką, jos šaknis ir mitus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šią savaitę prasidėjo Kanų kino festivalis, per visas žinias šmėkščios raudonas kilimas, todėl, matyt, ir televizijose bus palyginti daug prancūzų kino. Jaučiuosi kaip Ostapas Benderis, kuriam viskas turėjo būti gražu, nes netrukus pradėsiu siūlyti žiūrėti gražius filmus.

Valerie Guingnabodet 2006 m. filmo „Šok su juo“ (LRT Kultūra, 18 d. 23 val.) siužetas primena saldų meilės romaną: Aleksandra (Mathilde Seigner) sužino apie vyro neištikimybę. Sukrėsta ji šoka ant savo arklio, bet sužeidžia ir jį, ir save. Apie nelaimę sužinojęs vyras skuba pas ją, bet žūsta autokatastrofoje. Arklys užmigdomas, o Aleksandra patenka į kliniką. Praėjus trejiems metams ji vis dar mokosi gyventi iš naujo ir likimas ją nusiunčia į arklidę. Čia Aleksandra sutiks buvusį kaskadininką (prancūzų Naujosios bangos filmuose įsiminęs Samy Frey’us) ir jo arklį. Prisiminimai privers moterį vėl sėstis ant balno... Daugtaškis visada žada banalybę, bet arkliai nėra banalūs. Apskritai, gyvūnai. Neatsitiktinai juos vis rodo per žinias – vaizdai su meškomis, katėmis ar egzotiškais paukščiais nuima įtampą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Žiedinių kopūstų kaina ir „Eurovizija“ lietuviams suteikia daug progų įrodyti, kokie esame ypatingi. Norime boikotuoti prekybos centrus ne todėl, kad daug prekių, atvežtų iš trečiojo pasaulio šalių, gaminamos nežmoniškomis sąlygomis. Mes tiesiog mėgstame žiedinius kopūstus ir nenorime, kad jie brangtų. Nors ir neseku viso to cirko, pasislėpti nuo jo neįmanoma – temos persikėlė į žinias. Sekmadienį net LRT „Savaitės“ vedėja kantriai klausėsi šių metų Lietuvos atstovo „Eurovizijoje“ postringavimų, tarsi sakydama – štai ji, naujoji karta, užaugusi nepriklausomybės sąlygomis. Pasižiūrėkite, pasigrožėkite, palaikykite. Neabejoju, kad lietuviai daug laiko skirs šiai masinės kultūros šventei, kuri, bijau, primins apie puotą maro metu. Įdomu bus pasižiūrėti, kaip tautine vėliavėle Stokholmo salėje mosuos lietuvių kultūros ministras.