Autorius: Jonas Ūbis

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai pavargstu nuo pilkos lietuviškos realybės, kurioje, matyt, neatsitiktinai vis labiau dominuoja simboliški valstiečiai, – policininkas Skvernelis ar palapinę prie Operos ir baleto teatro pasistatę ūkininkai, – slepiuosi nuo jos internetiniuose meno aukcionų tinklalapiuose. Puikiai suprantu, kad visi ten pristatomi meno kūriniai ar daiktai man paprasčiausiai neįkandami, na, nebent koks nors Rosenthalio puodelis, bet tai nesvarbu. Seni paveikslai ar neįtikėtinos sagės su brangakmeniais užburia savaime. Tai, ką vadiname tikru gyvenimu, paprasčiausiai išnyksta. Todėl gerai suprantu Giuseppe’s Tornatore’s filmo „Geriausias pasiūlymas“ (LRT Kultūra, gegužės 4 d. 22.30) herojų Virdžilą Oldmaną (kaip visada nuostabus Goeffrey’is Rushas), kuriam tikrovė paprasčiausiai nereikalinga. Jis – meno žinovas, sugebantis atpažinti kiekvieną falsifikatą, ir aukcionų vedėjas, įžvalgus kolekcionierius, mokantis pasinaudoti proga ir apgauti neišmanėlius. Jo gyvenimą užpildo meilė menui, bet Tornatore supranta, kad to romantiškam menotyriniam trileriui neužtenka, todėl įveda į veiksmą išblyškusią paveldėtoją Kler (Sylvia Hoeks), kuri paprašo Oldmaną inventorizuoti jos palikimą – seną vilą, prigrūstą meno kūrinių. Tačiau su mergina neįmanoma susitikti, nes Kler serga keista liga – bijo atvirų erdvių. Kartu su ja filme atsiranda meilės, susižavėjimo, apgavystės tema.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Italų dainininkas, aktorius, režisierius Adriano Celentano savo šalyje laikomas nacionaline vertybe. Jo įtaką ar reikšmę ne vienas lygina su Elvio Presley’io. Jis turtingas ir įtakingas. Celentano buvo neįtikėtinai populiarus sovietų šalyje, jis filmavosi kartu su didžiausiomis žvaigždėmis – Sophia Loren ar Anthony Quinnu, o laiminga idioto šypsena, nušvisdavusi Celentano personažų veiduose, ne vienam asocijavosi su komedijomis, kuriose skamba daug dainų, o humoras – paprastas ir visiems suprantamas. Dabar tokių personažų šou versle beveik neliko, net lietuvių žvaigždės nori atrodyti protingesnės nei yra iš tikrųjų, o idiotai kartais visai vykusiai apsimeta intelektualais.

Tačiau Celentano buvo ne tik išmintingas, bet ir teisus – laimingo idioto įvaizdis padeda. Ir ne tik išgyventi kino ar televizijos džiunglėse. Iš jo galėtų pasimokyti ir politikai, juolab kad rinkimai ne už kalnų. Todėl siūlau pasižiūrėti režisierių dueto Franco Castelano ir Giuseppe’s Moccia 1979 m. sukurtą komediją „Aksominės rankelės“ (TV1, 24 d. 19.10). Joje Celentano suvaidino inžinierių Gvidą, kuris praturtėjo pardavinėdamas neperšaunamą stiklą juvelyrinėms parduotuvėms. Laikinai praradusį atmintį ir balsą Gvidą priglaudė vagišių šeimynėlė, nes palaikė jį savo kolega. Tačiau šis ir atsipeikėjęs neskuba prisipažinti, kas yra iš tikrųjų.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Ateina toks laikas, kai žmogus tampa nematomas. Jis paprasčiausiai pasensta – nebesutinka gatvėse smalsių žvilgsnių ir pats nežiūri į kitus, kavinėje ilgai laukia, kada prieis padavėjas, parduotuvėje – kada jo menkais norais susidomės pardavėja. Žmogus tarsi atsiduria už nematomos ribos, kurią nubrėžė specialiai vartotojams sukurtas jaunystės kultas. Bet tai geriausias laikas įsiklausyti į save, pagaliau imtis to, ką jau seniai norėjai padaryti.

Nežinau, ar tikroji Philomena Lee jautėsi panašiai, bet Stepheno Frearso filme „Filomena“ (LRT Kultūra, 20 d. 22.30) ją suvaidinusi Judi Dench apie tai primena. Kaip jau supratote, filmas pasakoja tikrą istoriją, kurią savo knygoje aprašė britų žurnalistas Martinas Sixsmithas. Frearsas – iš tų režisierių, kurie nestengia būti atpažinti iš pirmo filmo kadro. Greičiau atvirkščiai. Regis, šįkart jis nori kuo tiksliau perteikti Filomenos istoriją, kuri savaime yra sentimentali. Iš „Pavojingų ryšių“, „Mano gražiosios skalbyklos“ ar „Karalienės“ autoriaus – dendžio ir chuligano – to lauki mažiausiai. Bet galiausiai pradedi suprasti, kad paprasta istorija, verčianti ir juoktis, ir verkti, iš tikrųjų provokuoja, ypač suvokus, kad režisierius pakeliui dar ir gilinasi į tiriamosios žurnalistikos metodus bei poveikį masinei vaizduotei.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Praėjusią savaitę per LRT Kultūrą pasižiūrėjau dvi ceremonijas: vienoje buvo teikiami „Auksiniai scenos kryžiai“, kitoje – atidaromas „Kino pavasaris“. Tai turėjo būti šventės gražiose ir iškilmingose Filharmonijos ir Operos teatro salėse susirinkusiems žmonėms, bet kai kamera rodė žiūrovų eiles, atmintyje kažkodėl iškart iškildavo gerokai primirštas vaizdas – komunistų partijos suvažiavimai. Sėdinčiųjų veidai buvo be jokios išraiškos, kaip ir klausantis Leonido Iljičiaus kalbų. Juose neįžvelgsi jokių emocijų – nei nuobodžio, nei džiaugsmo. Todėl abi šventės paliko gana fantasmagorišką įspūdį. Svarstau, ar todėl, kad Marijus Žiedas visą laiką scenoje maivėsi lyg infantilus mokinukas, ar kad su „Kino pavasario“ svečiais bandžiusi kaip su politikais kalbėtis Ugnė Galadauskaitė (kažkodėl stilizuota a la lėlytė Barbė) nuolat painiojo žodį „filmai“ su Kinijos gyventojais. Bet tarp svečių kinų nepastebėjau. Kita vertus, į popierius nosis įkniaubę vedėjai, keistų balsų ir manierų atlikėjai, matyt, atspindi naujųjų lietuvių skonį ir dar kartą primena – esu atsilikęs ir nesuprantu, kas vyksta lietuvių kultūroje.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pasaulis sensta, gyvenimas ilgėja ir pagyvenusių žmonių problemos tampa vis aktualesnės. Dar prieš keliolika metų seksualinės šešiasdešimtmetės problemos, ko gero, būtų sudominusios tik neišradingų komedijų kūrėjus. Bet laikai keičiasi. Sebastiano Lelio „Glorijos“ (LRT kultūra, 6 d. 22.30) herojei yra maždaug tiek ir ji kupina įvairiausių talentų. Po skyrybų su vyru, kuris išėjo pas jaunesnę, Glorija jaučiasi vieniša. Vaikai suaugę ir motinai neturi laiko. Ir nors moteris suvokia, kad senėjimo nesustabdysi, artimiausiu metu ji nesirengia tapti senute. Smulkutė, energinga Glorija vaikšto į pagyvenusiems žmonėms rengiamus šokius, pro didelius akinių stiklus smalsiai žvalgosi į potencialius partnerius, lanko įvairiausius užsiėmimus ir nori gyventi visavertį gyvenimą. Šokiuose ji sutinka Rodolfą, kuris prieš metus išsiskyrė su žmona. Tarp jų užsimezgęs ryšys žada tikrą, gal paskutinį jausmą.

Už geriausią moters vaidmenį Berlyno kino festivalio „Sidabriniu lokiu“ apdovanota Čilės teatro ir kino žvaigždė Paulina Garcia filme subtiliai atskleidžia staiga gimusią moters viltį ir aistrą. Jos Glorija negali nesižavėti. Režisierius ir aktoriai neslepia pagyvenusių nuogų kūnų, bet sugeba apsaugoti filmą nuo vulgarybių. Glorijos problemas gilina Rodolfo neryžtingumas. Buvęs karininkas, matyt, sėkmingas žmogus, jis nesugeba (ar nenori) suprasti Glorijos, todėl pasirengęs palikti moterį bet kurią minutę, kai jo prireiks nesavarankiškoms dukterims.

Jonas Ūbis

Pavasarinio „Kino“ skaitymo malonumai

Kai įvairiuose lietuviško interneto šiukšlynuose po kiekvienos premjeros režisieriai giriasi savo nauju komerciniu „kūriniu“, ne tik jiems sveika atsiversti naują „Kiną“ ir paskaityti, ką prancūzai rašo apie Šarūną Bartą. Neringa Kažukauskaitė parengė pluoštą žiniasklaidos atsiliepimų apie Paryžiaus Pompidou centre surengtą režisieriaus kūrybos retrospektyvą. Susižavėjimas begalinis. Ji taip pat pateikia žurnalo „Chaos reigns“ anketą. Atsakydamas į ją Bartas netiesiogiai liudija, kas formavo jo kinematografinį skonį. Daug ką galima buvo ir nuspėti, bet kad filmas, padalijęs gyvenimą į „iki ir po“, būtų Romano Balajano „Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje“, niekad nebūčiau pagalvojęs.

Jei pavargote nuo kino teatrų siūlomo repertuaro, balandį galima pabėgti į „Kino pavasarį“. Jo programai skirti keli žurnalo straipsniai: Santa Lingevičiūtė atkreipia dėmesį į programos filmus, kurių negalima praleisti, Aistė Račaitytė pristato Shakespeare’o ekranizacijų retrospektyvą, Mantė Valiūnaitė – Raimondą Vabalą, kurio ankstyvųjų filmų retrospektyva taip pat laukia festivalio žiūrovų, Živilė Pipinytė „iš arčiau“ pristato rusų režisierių Aleksandrą Sokurovą – jo naujausią filmą „Frankofonija“ taip pat rodys „Kino pavasaris“, Izolda Keidošiūtė rašo apie lenkų kino ir teatro aktorę Magdaleną Cielecką, kurią bus galima pamatyti dviejuose konkursiniuose festivalio filmuose – „Šokių aikštelės dukterys“ ir „Jungtinės meilės valstijos“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Parduotuvėse neprasigrūsi pro šokoladinius zuikučius ar kiaušinius, gatvėje – šlapdriba ir purvas, oras surūgęs lyg Ritos Miliūtės šypsena – pavasario nematyti. Televizijų šventinės programos prigrūstos dokumentinių filmų apie popiežius ir holivudinių niekalų, tačiau šios savaitės programoje matyti ir kelios premjeros. Tad trumpai apie jas.

Man svarbiausia – Xavier Dolano „Mamytė“ (LRT, 31 d. 22 val.). Tai penktasis 1989 m. gimusio Kanados režisieriaus filmas. Vieni jį vadina apsišaukėliu, kiti – genijumi, bet Dolanas tikrai savitas menininkas. Jis viską daro pats – rašo scenarijus, kuria kostiumus, montuoja, vaidina. Kiekvienas jo filmas – lyg intymus prisipažinimas. Dolanas kuria filmus apie save – sudėtingus santykius su artimaisiais, tapatybę, šeimos paslaptis, bet kartu tai ir linkusio į autodestrukciją šių dienų pasaulio liudijimai. Formaliai „Mamytė“ (2014) tarsi tęsia debiutinio filmo „Aš užmušiau savo mamą“ temas, nes abiejuose rodomi dramatiški motinos ir sūnaus santykiai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Radijo „Svoboda“ tinklalapyje galima rasti įdomių dalykų. Neseniai ten perskaičiau pokalbį su Michailu Osokinu, kuris kadaise vedė dar neišsigimusios ir nedegradavusios Rusijos televizijos NTV žinių laidas. Paklaustas, per kiek laiko žmonės visiškai pamiršta praeitį – per penkerius, dešimt ar penkiolika metų, jis atsakė: „Tai priklauso nuo žmogaus. Kai kurie Alzheimerio liga suserga anksčiau. Aš manau, kad kiekviena nauja karta užmiršta tai, kas buvo iki jos. Kiekviena nauja karta nežino, kas vyko tada, kai jų dar nebuvo. Jei negyvenai, tai ir nesuprasi. Jokios knygos nepadės suprasti. Žmonės prastai įsivaizduoja, kaip gyveno jų tėvai.“

Pirma reakcija buvo: „Jis neteisus“, bet prisiminiau staiga sovietų kultūros specialistais tapusių Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidas, kurių herojė buvo literatūrologė Nerija Putinaitė. Neva savo knygoje ji atskleidė baisią tiesą apie Justiną Marcinkevičių ir todėl ją nuskriaudė karo ministras. Supratau, kad Osokinas įvardijo ir mūsų situaciją. Tai gana simptomiška situacija – kultūros ir meno žinovais apsimeta atsitiktiniai žmonės. Jie kalba visų vardu, nes humanitariniai mokslai nuvertinti, jie nelaikomi mokslu. Iš čia – begalinis įvairaus plauko eseistų antplūdis. Manau, ne tik žurnalistai, bet ir politikai šventai tiki, esą tikrasis mokslas turi būti naudingas – iškart ir akivaizdžiai, kad naujame mokslo centre apsilankiusi Prezidentė galėtų iš televizoriaus ekrano pranešti: esame pirmaujanti Europos tauta. Nesakysiu, ką man tai primena, nes būtų ne į temą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kovo 11-oji – visų šventė, kad ir kaip ją norėtų pasisavinti politikai ar televizijos. Kiekvienas turi su šia diena susijusių prisiminimų, kurių iš atminties neišstums LRT diegiami kolektyviniai masinės kultūros ritualai. Absurdas, bet jų dalimi tapo tiesioginės transliacijos iš Vilniaus Arkikatedros ar madų šou Valdovų rūmuose, nors, tiesą sakant, pastarieji tik panašiems renginiams ir tinka. Tarp jų LRT kovo 11 d. programoje (16.20) atsidūrė Kristijono Vildžiūno filmas „Kai apkabinsiu tave“ (2006), sukurtas pagal tikrą įvykį.

Filmas nukels į 1961-ųjų Berlyną, kur susitikti su savo septyniolika metų nematytu tėvu atvyksta filmo herojė Rūta (Elžbieta Latėnaitė). Ji – JAV pilietė, mokosi Hamburge, puikiai kalba vokiškai ir visai nesijaučia čia svetima. Būsimas susitikimas su tėvu kuria nematomą įtampą. Tėvas 1944-aisiais liko Lietuvoje, dabar jis – tarybinis vaikų rašytojas. Jie susirašinėja slaptai. „Kai apkabinsiu tave“ veiksmo laikas – kelios dienos. Bet jose susikoncentravo keliolikos metų patirtis. Rūta negali suprasti, kodėl tėvas liko Kaune. Susitikimas turi atsakyti į visus klausimus, todėl jis ir žadina tokį Rūtos nerimą. Tėvas taip pat bando suprasti, kodėl neišvyko kartu su žmona ir dukra. Kas privertė jį pasilikti, spėlios ir žiūrovai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Garsiausias Berlyno mokyklos režisierius Christianas Petzoldas yra sakęs, kad kinas visada pasakoja apie vaiduoklius. Juk iš tikrųjų kino ekrane matome ne gyvus žmones, o tik jų atvaizdus. Paskutinio Petzoldo filmo „Feniksas“ (LRT Kultūra, 9 d. 22.30) herojė dainininkė Nelė (daugelio Petzoldo filmų aktorė Nina Hoss) po Berlyną klaidžioja kaip vaiduoklis. Bet ir Berlynas labiau primena vaiduoklių miestą – čia daug griuvėsių ir kavinė „Feniksas“. Nelė išgyveno Aušvicą, bet buvo taip sužalota, kad prireikė plastinės operacijos. Dabar ji grįžo, kad rastų savo vyrą, nors draugė ir perspėja, jog būtent šis ją išdavė gestapui. Nelė randa Džonį „Fenikse“, bet šis jos neatpažįsta. Vis dėlto moteris jam primena buvusią žmoną, kurios mirtimi jis neabejoja, todėl vyras nusprendžia pasinaudoti nepažįstamąja, kad atgautų Nelės turtą.

Nelė įsitraukia į keistą žaidimą. Viename interviu Petzoldas sakė: „Primo Levi ir Jeanas Améry visada rašė savo knygose, kad žmonės, kuriems pavyko išgyventi koncentracijos stovyklų siaubą, troško tik vieno – atsukti laiką atgal. Nelė sako sau, kad nėra žydė – tai naciai suteikė jai tokią tapatybę. Nelė jos nepriima, kaip nepriima fakto, kad dainos, eilės ir meilė nesugrąžinamai sunaikinti. Ji nenori tapti nauju žmogumi. Ji nori grįžti prie tos, kuria buvo, į laikus, kai ją mylėjo vyras, o draugai pamatę nepereidavo į kitą gatvės pusę.“