Autorius: Jonas Ūbis

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pirmoje 8-ojo dešimtmečio pusėje JAV buvo tik trys aktorės, kurios galėjo patraukti žiūrovus į kiekvieną savo filmą. Tai Barbra Streisand, Lisa Minelli ir Pam Grier. Pastaroji buvo vadinama „Blaxploitation“ kino karaliene. Ji vaidino paprastas merginas, kurias dažniausiai veikti paskatina keršto motyvas. Tokia mergina tampa žudike, atsakydama į jos šeimos patirtą prievartą. Ji naudoja ginklus, kung fu ir moterišką žavesį, kad atkeršytų niekšams. Grier filmų scenarijai buvo rašomi su mintimi apie aktorę, dažnai ir jos įkvėpti. Ji buvo juodosios galios ir afrocentrizmo simbolis, kitos garsios juodaodės Angelos Davies kino atitikmuo.

Davis – filosofė ir „Juodųjų panterų“ dalyvė – buvo apkaltinta terorizmu ir sulaukė gynėjų visame pasaulyje, net tarp sovietų vaikų, kuriems mokyklose buvo aiškinama apie Davis didvyriškumą. Grier herojes įkvėpė Davis stilius ir, žinoma, stiprios, karingos moters, besididžiuojančios afrikietiškomis šaknimis, suvokiančios savo grožį bei seksualumą, įvaizdis. „Blaxploitation“ kino moterys buvo tradicinio moters vaizdavimo amerikiečių filmuose antitezė. Grier paskatino Holivudo prodiuserius investuoti į kovinius moterų filmus. Abejoju, ar be jos herojų būtų atsiradusi Lara Kroft ar „Nužudyti Bilą“ Jaunoji.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai Barackas Obama apsigyveno Baltuosiuose rūmuose, jo žmona pradėjo propaguoti sveiką gyvenimo būdą, užsiėmė žemdirbyste ir pradėjo auginti maistingas daržoves rūmų kieme. Sakau, gal ir valstiečiai pradės kasti lysves aplink Seimą, auginti salotas, morkas ir pomidorus, kad parodytų miestiečiams, kas yra tikrosios vertybės. Jų vedlys taip dažnai kartoja žodžius „vertybės“ ir „profesionalai“, kad jau laikas pradėti jas demonstruoti. Neatsisakyčiau profesionaliai išaugintų vertingų burokų. Tačiau, matyt, teks pasitenkinti abejotinais ministrais ir ministrėmis, lyg piktžolės išdygusiais vyriausybės lysvėse.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nors beprotybės Lietuvoje užtenka – ji visada iškyla į paviršių kartu su rinkimais ir būsimų ministrų sąrašais, šį savaitgalį siūlau pasinerti į kitokią. Garsių režisierių Federico Fellini, Louis Malle’io ir Roger Vadimo 1968 m. sukurtos „Nepaprastos istorijos“ (LRT kultūra, 22 d., 21 val., LRT, 23 d. 23 val.) – tai trijų Edgaro Allano Poe novelių ekranizacija. (Beje, originalus itališkas filmo pavadinimas „Trys žingsniai į beprotybę“.) Thomas Mannas yra rašęs, kad tik išgirdus Edgaro Allano Poe vardą prieš mus iškyla spindintis ir fantastiškas, įsimylėjusio grožį ir mirtį poeto rafinuoto jausmingumo pasaulis, apie kurį svajojo Goethe ir Hoffmannas. Kiekvienas iš trijų režisierių savaip įsivaizdavo šį pasaulį.

Kičo stilizuotojas Roger Vadimas, sukūręs pirmąją novelę „Grafienė Metcengerštein“, nepraleido progos pasigrožėti tuometine savo žmona Jane Fonda, kuri nuoga joja ant balto arklio degančioje pievoje. Louis Malle’is sukūrė tikrą šedevrą antrininko tema, teigiantį, kad blogis visada glūdi žmogaus viduje. Jo novelėje „Viljamas Vilsonas“ Alainas Delonas suvaidino vaikystėje bendraamžių persekiotą sadistą, kuris išlošia nuostabią moterį. Ją suvaidino pati garsiausia ir geidžiamiausia tų laikų žvaigždė Brigitte Bardot, beje, geriausius vaidmenis sukūrusi būtent Malle’io filmuose. Finalinė veikėjo dvikova su antrininku – vienas tiksliausių romantikų mėgtos antrininko temos sprendimas kine.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Ar pastebėjote, kad didžiausiais pirmojo rinkimų turo nugalėtojais jaučiasi liberalai? Eugenijus Gentvilas pirmadienį per LRT forumą net su aplombu pareiškė: „Tauta neklysta.“ Kartais užtenka vienos frazės, kad suprastum: liberalizmas yra tik kaukė, už jos – primityvus valdžios ištroškęs pilietis. Regis, tą patį apie neklystančią tautą yra teigę Hitleris, Stalinas ir kitokie nusikaltėliai. Tikiuosi, kad Gentvilo ir korupcijoje pašvinkusių jo liberalų laukia kitokia pabaiga. Bet ne šie politikai kelia siaubą, o politologijos studentai, sekmadienio vakarą Nemirai Pumprickaitei paprašius pakėlę rankas, esą visi kaip vienas balsavo už dešiniuosius. Tiesą sakant, rinkimų išvakarėse, ketvirtadienį, autobuse girdėjau pokalbį, kuris privertė suabejoti žiniasklaidos taip liaupsinamu jaunimo pasirinkimu ir aktyvumu. Autobuse važiavo jauna kompanija ir viena mergina pradėjo skųstis, kad daug laiko praleido, norėdama balsuoti iš anksto. Jos draugė paklausė, už ką ši balsavo. Ta išdidžiai atsakė, kad, žinoma, už dešiniuosius. Draugė perklausė, už ką konkrečiai, ir mergina pradėjo vardinti numerius: pirmas, penktas.... Tada klausiančioji pasakė, kad už numerių yra žmonės. Balsuotoja ištarė Gabrieliaus Landsbergio pavardę, o paskui ir vėl ėmė vardinti skaičius. Pagavusi draugės žvilgsnį, ji truputį susigėdo ir pradėjo aiškintis, kad politika jai svetima, o numerius pasakė senelis, kuriuo ji pasitiki. Net nustebau, kad būna tokių paklusnių anūkėlių. Po dviejų savaičių pagaliau (ne be tos pačios televizijos pagalbos) sužinosime, kas valdys šalį, juolab kad seneliai, matyt, ir vėl patars, už ką balsuoti.

Jonas Ūbis

Rudeninio „Kino“ skaitymo malonumai

Gerų filmų Lietuvos kino monopolistai beveik neįsileidžia į repertuarą, todėl vienintelis būdas pamatyti tai, kas Europos gyventojui prieinama įprastai išsirengus į kino teatrą, yra kino festivalis. Rudenį bent jau Vilniuje jų tiek, kad gali apsigyventi, pavyzdžiui, „Skalvijoje“, žinoma, su savo sudedamąja lovele. Todėl ir naujas „Kinas“ bando padėti nepasiklysti tarp svarbių filmų, kurie pas mus – lyg praskrendantys paukščiai: nespėjai pačiupti už uodegos, kaltink save. Šią savaitę tikrus sinefilus turėtų patraukti Lenkų kino festivalis – nauji skirtingų kartų kūrėjų filmai ir neseniai restauruotas Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogas“ – pasiūlymas, kuriam neįmanoma atsispirti. Unikalaus Kieślowskio filmų ciklo sukūrimo istoriją žurnale pristato Izolda Keidošiūtė.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pernai „Auksine palmės šakele“ apdovanotas Jacques’o Audiard’o „Dypanas“ vis dar šmėkščioja kino teatrų repertuare, o LRT Kultūra ateinančią savaitę (12 d. 21 val.) primins ankstesnį režisieriaus filmą „Kaulai ir rūdys“ (2012). Jo herojai – tipiški režisieriaus filmų marginalai, gyvenimo atstumtieji. Ali (Matthias Schoenaerts) niekur neužsibūna. Dabar jis su penkerių metų sūneliu atsibastė net iki Antibų ir bando kabintis į gyvenimą, susirasti darbą. Atsitiktinai bare sutikta Stefani (Marion Cotillard) netikėtai taps svarbi. Po to, kai delfinų dresuotoja dirbanti mergina per pasirodymą neteks abiejų kojų, būtent Ali padės jai kapstytis iš visiškos nevilties. Filmas sukurtas pagal kanadiečių rašytojo Craigo Davidsono apsakymus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Italų režisierius Marco Tullio Giordana į kiną atėjo tada, kai Italijoje klestėjo savitas politinis kinas. Todėl nekeista, kad dauguma režisieriaus filmų susiję su konkrečiais įvykiais ir autentiškais personažais. 1995 m. jis sukūrė filmą apie Piero Paolo Pasolini mirtį („Pasolini, poeto mirtis“), 2003-iaisiais Kanuose pristatė šešių valandų trukmės šeimos epą „Gražiausi mūsų metai“, kuriame parodyti keturiasdešimt Italijos Respublikos metų. 2012 m. pasirodžiusi „Fontanos aikštė“ (LRT, spalio 5 d. 23.15) nukels į 1969-ųjų gruodžio 12 dieną, kai Milano Nacionaliniame žemės ūkio banke sprogo bomba. Per sprogimą žuvo septyniolika žmonių, buvo sužeista beveik devyniasdešimt. Šis sprogimas ir jo tyrimas iki šiol lieka viena neaiškiausių šiuolaikinės Italijos istorijos bylų. Filme komisaras Kalabrezi kaltųjų ieško ir tarp radikaliųjų kairiųjų, ir tarp radikaliųjų dešiniųjų, bet galiausiai nusprendžia, kad sprogimo iniciatorių reikia ieškoti aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose. Tamsiose spalvose skendinti „Fontanos aikštė“ sulaukė daug teigiamų vertinimų. Manau, todėl, kad pratęsė originalius 8-ojo dešimtmečio italų politinio kino ieškojimus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pasižiūrėjęs kelias LRT rengiamas rinkimų laidas gali pagalvoti, kad tautai prisistato ne politikai, o sektų lyderiai, kuriuos į televiziją atlydėjo būrelis sekėjų. Jie intensyviai linksi galvomis, pabrėždami savo vedlio teisumą, mojuoja vėliavėlėmis ir visaip demonstruoja lojalumą žmogui, kuris net nesugeba atsakyti į laidos vedėjo klausimą. Po vieno tokio vakaro pagalvojau, kad signataro Rolando Paulausko antrininkas iš „Dviračio šou“ net atrodo protingesnis už prototipą. Tačiau ir jis, ir kiti panašūs veikėjai tik patvirtina, kad Lietuvai politikų nebereikia, nes televizoriaus ekrane, ypač per „Panoramą“, visada atsiras, kas paaiškins, kaip reikia gyventi, kas yra teisus, o kas meluoja.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai ne tik iš televizoriaus, bet net iš atsukto čiaupo išgirsti apie auksinius kariuomenės šaukštus, pabėgti galima tik į Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapį. Nuo penktadienio ten puikuojasi visų norinčių tapti tautos išrinktaisiais biografijos. Įdėmiai skaitau jas ir pradedu geriau suprasti tautą, kuri taip mėgsta pilkas vidutinybes. Žinoma, perskaičiau ne visų kandidatų gyvenimo aprašymus, bet jau matau tam tikrus dėsningumus. Kažkodėl išrinktaisiais nori tapti daug M. Romerio universiteto absolventų. Ko gero, šie žmonės taip ir negavo jokios profesijos, kad taip masiškai nori užsiimti patogiu sėdėjimu Seimo salėje. Tačiau ne išsilavinimas, beje, dažnai įgytas nuotoliniu būdu, yra iškalbingiausias pretendentų biografijos faktas, bet skyrelis, kuris vadinasi „Pomėgiai“. Ko tik iš jo nesužinosi. Didelės dalies kandidatų pomėgis – būti kartu su šeima. Skamba absurdiškai, tiesa? Galima padaryti išvadą, kad pilietis (arba pilietė) sukūrė šeimą, nes norėjo patenkinti savo pomėgius. Kažkodėl niekas neparašė, kad jo pomėgis yra daryti vaikus. Tačiau turiu pasakyti, kad parlamentarais nori tapti palyginti daug daugiavaikių motinų ir tėvų. Kodėl jiems rūpi pabėgti nuo atžalų auklėjimo vargų į Seimo tvirtovę ir auklėti tautą, jau kitas klausimas. Dalis prisipažįsta, kad mėgsta skaityti knygas. Akivaizdu, jie nesuvokia, kad šiuolaikinis žmogus lavinasi visą gyvenimą, todėl skaitymas – ne pomėgis, o būdas suvokti nuolat kintantį pasaulį, išgyventi jame, tobulinti profesinius sugebėjimus. Didžioji dalis kandidatų mėgsta keliauti, tad, matyt, tikisi, kad Seime tai daryti bus lengviau. Tačiau dažniausiai galima perskaityti, kad kandidatas mėgsta sportą. Pasižiūrėjus į šalia pridėtas nuotraukas, aišku, kad sportu jie užsiima žiūrėdami televizorių. Pralinksmino vienos nacionalistės pomėgių derinukas – „šaudymas ir meninė raiška“. Ko gero, Seimas jai būtų tinkamiausia vieta tuo užsiimti. Vienas jaunasis konservatorius savo pomėgius suformulavo taip, lyg gyventų zoologijos sode: „Skaityti, mąstyti, rašyti ir veikti.“ Kozma Prutkovas atostogauja. Todėl neabejoju, kad šią savaitę LRT (antradienis, trečiadienis, ketvirtadienis, 19.20) prasidėję rinkiminiai susitikimai su kandidatais atneš daug progų ir nuoširdžiai pasijuokti, ir išsigąsti.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vis svarstau, kodėl politikas Valentinas Mazuronis reguliariai vaikšto į tiesos geismu liepsnojančių akių žurnalistės Indrės Makaraitytės laidas. Žurnalistė nuožmiai puola politiką, pertraukinėja jį, nesiklauso, o šis neįsižeidžia ir net palaimingai šypsosi. Gal Mazuronis ir kiti Makaraitytės svečiai yra mazochistai? Greičiausiai vis dėlto ne – jie tiesiog supranta panašios žurnalistikos esmę, kai laidos vedėjai iš anksto žino tiesą ir net nesistengia įsiklausyti į pašnekovų argumentus.

Artėjant rinkimams, tarp lietuvių žiniasklaidos veikėjų vėl tapo madinga ieškoti tiesos ir laisvės. Renginių organizatorius ir vedėjas, politologas, rašytojas ir šiaip įtakingas žmogus Andrius Tapinas net pranešė įkūręs „Laisvės TV“. Nuo ko jis nori mus išlaisvinti? Stebuklingos tiesos arba laisvės, kuri lyg burtų lazdelė išgelbės Lietuvą, paieškos atrodo keistai, bet juk gyvename dievobaimingoje šalyje, kur nacionalinė televizija reguliariai transliuoja mišias, o politikai neslepia savo pamaldumo. Žurnalistika dar sovietų laikais buvo madinga profesija ir ne vienam garantavo prieigą prie „deficito“. Dabar ši viena seniausių profesijų net sugeba dažnai ekrane pasirodantį žurnalistą (-ę) iškelti į įtakingiausiųjų reitingų viršūnes. Tai skamba gana absurdiškai, bet tokios yra šios šalies žiniasklaidos žaidimo taisyklės: ji pati kuria įtakinguosius ir pati juos reklamuoja.