Autorius: Jonas Ūbis

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Pastarosios dienos kaip niekad kokčios. Kokti ir realybė, ir politika, juolab šleikštulio pojūtį vis didina televizija – ir jos veikėjai, ir laidų dalyviai. Kita vertus, viskas klostosi logiškai: kai televizijos žmonės domisi tik laidų reitingais ir jaučiasi visagaliais tamsių bei neišsilavinusių masių valdovais, profesionalumas tampa nebesvarbus ir galima paslysti ant bet ko. Tada ir supranti, ko vertas kad ir juokdario Valinsko „profesionalumas“, kurį taip šlovino populiarioji žiniasklaida ar nacionalinės televizijos vadai, niekad nepasistengę pamatyti, kad karalius vis dėlto yra nuogas. Galite sakyti, ką tik norite, bet aš liksiu senamadiškas – profesionalumas yra kultūros ir išsilavinimo rezultatas. Kai nėra nei vieno, nei kito, profesionalumas – tik gražus žodis įtartinų veikėjų lūpose.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

„Džiaze tik merginos“ pabaigoje nuskambėjusi frazė „Kiekvienas turi savo trūkumų“ („Nobody’s perfect“) neatsiejama nuo Billy Wilderio. Ji iškalta ir ant režisieriaus antkapio. Wilderio filmai jau seniai tapo Holivudo klasika, prie jų nuolat grįžtama. LRT kultūra (7 d. 21 val., LRT, 8 d. 23.10) siūlo prisiminti vieną paskutinių režisieriaus filmų. Tai 1974 m. pasirodžiusi komedija „Titulinis puslapis“. Filmo herojai – du Čikagos žurnalistai, kuriuos suvaidino mėgstamas režisieriaus duetas Jackas Lemmonas ir Walteris Matthau. Vienas jų nori vesti ir palikti dienraštį, kitas – vyriausiasis redaktorius – nesirengia skirtis su darbuotoju.

„Titulinis puslapis“ – garsios screwball comedy, Howardo Hawkso „Jo mergina Penktadienis“ (1940) perdirbinys. Biografei Charlotte Chandler Wilderis yra prisipažinęs: „Esu prieš perdirbinius, nes jei filmas yra geras, nereikia jo perdirbinėti, o jei blogas, kokia prasmė?“ ir pridūręs, kad „Titulinis puslapis“ – ne iš tų filmų, kuriais jis didžiuojasi.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jau skaitant šventines televizijų programas apima visiška nykuma: mišios, estrados koncertai, Cicinas ir Mikutavičius, nejuokingos lietuviškos komedijos. Tarsi programų sudarytojai būtų apaugę taukais ir pelėsiais, atsigręžę į šlovingą praeitį, kur visi buvo ponai, bajorai ir aristokratai. Gal todėl taip uoliai paskutinę metų savaitę LRT siūlys lygiuotis į anglus ir pažers daugybę klasikos ekranizacijų: Davido Hugh Joneso „Kalėdų giesmę“ (27 d. 22.55), Cary Joji Fukunagos „Džeinę Eir“ (28 d. 22.20), Gileso Fosterio „Princą ir elgetą“ (30 d. 23.05), o antrąją Kalėdų dieną (26 d. 16.50, LRT Kultūra, 26 d. 23.10) bus galima pamatyti, ką būsimoji karalienė Elžbieta II (Sara Gadoh) ir jos sesuo princesė Margaret (Bel Powley) veikė 1945 m. gegužės 8-ąją, kai joms pavyko pabėgti iš svarbaus priėmimo viešbutyje „Ritz“ (filmas „Naktis be karūnos“).

Jei ką ir verta prisiminti, tai 1979 m. Bobo Fosse’o sukurtą miuziklą „Visas tas džiazas“ (LRT Kultūra, 31 d. 21 val., LRT, sausio 1 d. 00.30). Tai autobiografiškas filmas ir kartu režisieriaus testamentas. Šiame filme Fosse’as prisiminė situaciją, kai baigiant filmą „Lenny“ ir Brodvėjuje repetuojant miuziklą „Čikaga“, kuriame vaidino žmona Gwen Vernon, jį ištiko infarktas. Tada jis sumanė, pasitelkęs „Visą tą džiazą“ , apmąstyti savo gyvenimą ir bent iš dalies išsivaduoti nuo artėjančios mirties baimės. Pagrindinis filmo veikėjas – choreografas ir kino režisierius Džo Gideonas (Roy Scheider) – Brodvėjuje stato miuziklą ir dar kuria filmą apie kontroversišką komiką. Džo gyvenime visada buvo per daug darbo, moterų, tabako ir narkotikų, todėl jis ir atsiduria ligoninėje, kur veikėją aplanko graži jauna moteris – Mirtis. Jos paskatintas, Džo pradeda prisiminti praeitį.

Jonas Ūbis

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Visada žinojau, kad filmas gali padėti suprasti save, pakeisti gyvenimą arba bent požiūrį į kai kuriuos svarbius dalykus. Man taip yra atsitikę ne kartą nuo tada, kai dar mokykloje pasižiūrėjau Michelangelo Antonioni filmą „Riksmas“. Filmas buvo pervadintas kažkaip kitaip, nes kino teatruose jau buvo rodomas Jaromiro Jirešo „Riksmas“ – vienas šviesiausių čekų Naujosios bangos kūrinių. Antonioni filmo įspūdį atsimenu iki šiol, nors tada nebūčiau galėjęs įvardyti. Jis kalbėjo apie vienatvę, kurią paauglys išgyvena, ko gero, daug giliau, nes dar nesuvokia kankinančio skausmo priežasties. Naujame „Kine“ apie panašius įsiminusius ir svarbius filmus rašo žurnalo autoriai. Apsidžiaugiau perskaitęs, kad Antonioni filmus mini Lukas Brašiškis, Elena Jasiūnaitė, Mantė Valiūnaitė, Linas Vildžiūnas. Dažnai prisimenami ir Andrejus Tarkovskis, Stanley Kubrickas, Krzysztofas Kieślowskis. Vadinasi, egzistuoja tam tikra konstanta, kuri padeda išsaugoti filmo vertės suvokimą, nepaisant visų postmodernistinių kino pokyčių ir vis iš naujo kino istoriją atrandančių naujų kritikų kartų.

Tos konstantos grėsmes straipsnyje apie Tarptautinį Toronto kino festivalį aptaria Santa Lingevičiūtė. Rašydama apie festivalio programą „Atradimai“, kurioje pristatomi jaunų režisierių filmai, ji tiksliai įvardijo pastarųjų metų kino madas ir išskyrė kelias temas, kurioms šie kūrėjai atiduoda pirmenybę. Lingevičiūtė pabrėžia, kad didžioji bėda yra ne filmų temos, o jų suprimityvinimas: „Apskritai jaunieji režisieriai man labiau pradeda asocijuotis su socialiniais darbuotojais, bandančiais „edukuoti“ visuomenę. Tačiau ta edukacija neturi nieko bendro su kino forma, kino kalba, intelekto lavinimu. Ką jau kalbėti apie erdvę, paliekamą žiūrovo apmąstymams.“

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vroclave vykusi Europos kino apdovanojimų ceremonija nesulaukė mūsų televizijų dėmesio: Lietuvoje įprasta džiaugtis tik savimi. Tačiau praėjusį šeštadienį jos praleido progą parodyti tikrą kino Europos kultūros dvasia persmelktą šventę, kurios rengėjams nerūpi prabangūs drabužiai ir nenuoširdžios padėkos. Vakarą virtuoziškai vedęs lenkų aktorius bei angažuotas intelektualas Maciejus Stuhras kartu su Europos kinematografininkais, neatsisakydami šventiško tono, kalbėjo apie svarbius dalykus – kino ir apskritai meno esmę, priminė apie Europos vienybei iškilusią grėsmę ir Jakutijoje kalintį režisierių Olegą Sencovą. Prasmingos ceremonijos dalyvių mintys nesugriovė ceremonijos, tik paryškino vakaro bravūrišką ar autoironišką intonaciją ir kvietimus ginti menininko laisvę. Ko vertas kad ir Baltųjų rūmų kabinete („Kortų namelio“ dekoracijose) įsitaisiusios Agnieszkos Holland priminimas, kad „posttiesos laikais privalome skelbti tiesą“ ar už kūrybos indėlį apdovanoto scenaristo Jeano-Claude’o Carrière’o prisiminta kartu su Luisu Buñueliu kadaise atrasta mintis, esą geras scenaristas kiekvieną rytą „turi užmušti savo tėvą, išprievartauti motiną ir išduoti tėvynę“. Paaiškinu patriotams: jis turėjo omenyje, kad menininkas kasdien privalo išlaisvinti savo vaizduotę, juolab kad nėra prasmės aprašinėti paprastą kasdienybę.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

1973 m. JAV kino teatruose pasirodė komedija „Amerikos grafičiai“ (LRT Kultūra, 10 d. 21 val.). Tai buvo antrasis jauno režisieriaus George’o Lucaso filmas – nostalgiškas prisiminimas apie 6-ojo dešimtmečio pradžios Ameriką, dar prieš karo Vietname pradžią ir prezidento Johno Kennedy nužudymą. Veiksmas perkelia į mažą Kalifornijos miestelį, 1962-uosius ir rodo kelių jo paauglių „paskutinę vaikystės vasarą“, tiksliau, vieną naktį, kai susikerta personažų keliai. Styvas myli Kurto seserį. Kurtas bando rasti gatvėje pamatytą gražuolę. Jų draugas lenktynininkas Džonas lieka vienas su trylikamete Kerol, kuri užsispyrė likti su nauju pažįstamu. Automobiliais jie klaidžioja po miesto gatves, tarsi laukdami, kada išauš suaugusio gyvenimo rytas.

Šis mažo biudžeto (775 tūkstančiai dolerių) filmas, kurį prodiusavo kitas jaunas ir daug vilčių teikiantis režisierius Francis Fordas Coppola, sulaukė net penkių „Oskaro“ nominacijų ir „Auksinio gaublio“. Jame atsispindi jauno režisieriaus susižavėjimas europietišku kinu ir Federico Fellini. Filme vaidino tada mažai kam žinomi Richardas Dreyfussas, Harrisonas Fordas, Ronas Howardas, jie dar tik išgarsės. Tačiau labiausiai išgarsės Lucasas, netrukus tapsiantis iki šiol trunkančių „Žvaigždžių karų“ kūrėju. Tačiau ir „Amerikos grafičiai“ neliko pamiršti – jais ne vienus metus sekė ir mėgdžiojo kiti jaunimo komedijų kūrėjai, todėl dabar net sunku pajusti Lucaso novatoriškumą ir filmo „kultiškumą“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Politikai skirtos lietuviškų televizijų laidos vis atrajoja rinkimus ir naujos vyriausybės sudarymą. Atrodo, kad būsimi ministrai stovi prie konvejerio: tą patį vakarą juos galima pamatyti atsakinėjant į Indrės Makaraitytės, Edmundo Jakilaičio, Ritos Miliūtės ir kitų laidų bei laidelių vedėjų klausimus. Šie pakviestiesiems negaili ironijos ar net atsainumo, bet sumanyti kaip provokuojantys vedėjų klausimai atsitrenkia lyg žirniai į sieną ir tada supranti, kad nei viena, nei kita pusė tragiškai neturi humoro jausmo.

Kita vertus, ne tik politikai, bet ir humoras – tai nacionalinė problema. Užtenka pasižiūrėti bet kurią humoro laidą (išskyrus „Dviračio žinias“), kad suprastum – vadinamieji humoristai, kaip ir garsieji politologai peliukai, pirmiausia demonstruoja savo vyrišką ego. Todėl jie niekuo nesiskiria nuo politikų ar politologų. Panašius vyriškius, kuriems jų lytis yra svarbus privalumas, kad ir naująjį rusą Steveną Seagalą, beveik kasdien gali pamatyti televizijos ekrane, todėl šįkart siūlau filmus, apdainuojančius moteris – silpnas ir stiprias, juokingas ir gražias, neprimenančias mūsų televizijų „divų“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Nesistebiu, kad kino istorija nuolat perrašoma iš naujo, nes bėgant laikui keičiasi ne tik filmai, bet ir jų vertinimas. Geras pavyzdys – Bernardo Bertolucci filmas „Kompanionas“ (LRT Kultūra, 26 d. 21 val., LRT, 27 d. 22.55). 1968-aisiais krizę išgyvenantis režisierius jį vadino savo meniniu žlugimu, tačiau filmas sulaukė didžiulės politinės sėkmės užsienyje. 1982 m. duotame interviu Bertolucci sakė: „Tai buvo mazochizmas: kurti filmus, kurių niekas nenorėjo žiūrėti, kuriuos žiūrovai atmesdavo. Brandaus ryšio su žiūrovu baimė suteikdavo mums prieglobstį perversiškame ir infantiliame kine. Šiuo požiūriu „Kompanionas“ tikrai yra 1968-ųjų manifestas.“ Dar vėliau į priekaištus, kad žiūrovai nesuprato filmo, jis sakė: „Galbūt aš nesupratau pats savęs.“ Dabar šis hermetiškas filmas – kino klasika, į kurią dažnai atsigręžiame norėdami suprasti, kas vyksta šių dienų kine.

Poeto sūnus Bertolucci rašė eiles nuo mažų dienų. Rimčiau užsiimti kinu jį paskatino kaimynas – taip pat poetas Pieras Paolo Pasolini, pasikvietęs Bertolucci padirbėti pirmojo savo filmo „Accattone“ asistentu. Jie abu mokėsi kurti kiną filmavimo aikštelėje. Tačiau abiejų ankstyvieji filmai ne tik atspindėjo kūrėjų mintis, bet ir tuometinį jaunų inteligentų maištą, kuris ypač piktino Katalikų bažnyčią.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Ilichius Ramírezas Sánchezas, žinomas Carloso vardu, buvo svarbiausia 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių tarptautinio terorizmo figūra. Jis rengė teroro aktus ir Palestinos išvadavimo fronto, ir japonų „Raudonosios armijos“ vardu. Carlosas buvo ir radikalaus kairiojo judėjimo simbolis, ir šaltakraujiškas samdomas žudikas, vykdęs įvairių slaptųjų tarnybų užduotis. 1994 m. sučiuptas ir įkalintas iki gyvos galvos, bausmę jis atlieka Prancūzijoje.

Apie Carlosą sukurtas ne vienas filmas. LRT (24 d. 23 val.) parodys Olivier Assayaso „Karlosą Šakalą“ (2010). Tai trumpesnė trijų dalių serialo versija. Marksistas ir internacionalistas (parengtas Kuboje, Palestinos teroristų stovykloje Jordanijoje ir greičiausiai Liaudies Lenkijoje) rodomas filme ir kaip manipuliuotojas, ir kaip manipuliuojamasis, aktyvus istorijos dalyvis ir kartu jos auka. Tarptautinės šlovės jis sulaukė, kai stilizuotas a la Che Guevara 1975-aisiais užpuolė OPEC būstinę Vienoje ir pagrobė ten buvusius ministrus. Vėliau anapus Geležinės uždangos jis įkūrė savo organizaciją, veikusią paskutiniais Šaltojo karo metais.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Ištižusi kairioji partija, ji nebeturi idėjų, o lyderis – jokios charizmos, jo reitingai dyla lyg šagrenės oda. Vieną vakarą opozicijos lyderis išnyksta palikęs lakonišką raštelį. Partiją apima panika. Visi bando suprasti dingimo priežastis ir tik dvi moterys – politiko patarėja ir dešinioji ranka bei jo žmona – bando rasti išeitį.

Vis dėlto tai ne lietuviškas rinkimų serialas, kurį kasdien matome televizorių ekranuose, o Roberto Ando filmo „Tegyvuoja laisvė“ (LRT, 16 d. 22.50, LRT Kultūra, 17 d. 21 val.) išeities taškas. Ando ekranizavo savo romaną, kuriame aprašė italų politikos intelektualinę ir politinę tuštumą. Generalinis partijos sekretorius Enrikas išvyko į Paryžių, kur tikisi rasti savo jaunystės meilę (Valeria Bruni-Tedeschi), bet jis turi brolį dvynį Džovanį – genialų filosofą, deja, kankinamą bipolinio sutrikimo, ką tik išėjusį iš psichiatrinės ligoninės. Su juo ir nusprendžia susitikti politiko patarėja ir žmona. Toni Servillo vaidina abu dvynius. Kitaip nei per dvidešimt metų nematytas brolis, filosofas kalba aiškiai, jo pasisakymai apie angažuotumą, blogį, politiko aistrą gali įkvėpti. Jis juokingas, bet priverčia svajoti. Todėl partijos reitingai ima kilti. Gaila, kad LRT neišdrįso parodyti šio ironiško filmo ir kartu politikos parabolės prieš lietuviškus rinkimus.