Krėsle prie televizoriaus
Kai taip karšta, galima prisiminti žiemą. Tegu ir Amerikoje, kur ką tik pasibaigė Pilietinis karas. Per begalinius Laukinių Vakarų sniegynus galvų medžiotojas Džonas Rutas, pramintas Kartuvėmis (Kurt Russell), diližanu veža nusikaltėlę Deizę (Jennifer Jason Leigh) į miestelį, kur vyks teismas ir moteris bus pakarta.
Vasaros „Kino“ skaitymo malonumai
Kino teatrai jau dvelkia vasara – nei festivalių, nei lietuviškų premjerų artimiausiu metu nematyti, teks laukti rudens. Laukiant galima skaityti naują „Kiną“ ir patiems sudarinėti filmų peržiūrų programas, juolab kad dalį jų jau galima pasižiūrėti legaliai ne tik kino teatre. Tik šiemet „Auksine palmės šakele“ apdovanotų Hirokazu Kore-edos „Vagišių“ teks laukti beveik metus, kol ateis „Kino pavasaris“. Bet žurnale galima perskaityti šio festivalio programos sudarytojos Mantės Valiūnaitės įspūdžius apie Kanų konkursą. Ji pasigedo didesnės drąsos ir alternatyvaus kino. Valiūnaitei Kanai – pernelyg konservatyvūs. „Kino pavasario“ programą „Europos debiutų konkursas“ aptariančiam Gediminui Kuktai joje taip pat pritrūko ir drąsos, ir sudėtingesnės kinematografinės kalbos. Akivaizdu, kad tai tampa viso šiuolaikinio kino problema, todėl nuo jos negali pabėgti daugumos šio „Kino“ tekstų autoriai.
Krėsle prie televizoriaus
Nors amerikiečių režisierius Paulas Thomas Andersonas visada minimas tarp talentingiausių šių dienų kino kūrėjų, lietuvių platintojai jo filmų vengia ir kino teatruose nerodo. Ne išimtis ir 2014 m. Andersono „Žmogiškoji silpnybė“ (TV1, šįvakar, 8 d. 22.55), sukurta pagal postmodernistinį Thomaso Pynchono romaną (beje, tai pirmoji Pinchono ekranizacija). Gaila, nes šį vieną neįtikimiausių režiseriaus kūrinių reikia žiūrėti dideliame ekrane, juolab kad jis ir filmuotas 35 mm juostoje. Filmas užbaigia neformalią Andersono trilogiją apie Amerikos beprotybę ir paranoją, ją sudaro „Čia bus kraujo“ ir „Mokytojas“.
Krėsle prie televizoriaus
Štai ir sulaukiau, kai birželio 3-ioji tapo dar viena diena iš tų, kurioms LRT skiria iškilmingą koncertą. Ši tradicija siekia gilų sovietmetį, kai Spalio perversmo paminėjimui ar milicininkų, kareivių, naftininkų profesinei šventei Centrinė Maskvos televizija skirdavo koncertą, kuriame būdavo visko – balerinų, humoristų, folkloro atlikėjų, Ala Pugačiova ir net karinis orkestras.
Krėsle prie televizoriaus
Kad televizijos rengiasi vasaros sezonui, geriausiai matyti iš filmų. Šią savaitę pastebėjau tik porą filmų, kurių anksčiau nebūčiau anonsavęs bent kelis kartus. Vienas jų – 2016 m. sukurta Benedicto Andrewso „Una“ (TV1, šįvakar, 25 d. 23.10). Filmo heroję Uną (Rooney Mara) pamatome, kai ji klube abejingai mylisi su atsitiktiniu vyriškiu. Grįžusi paryčiais namo ji atrodo tokia pat abejinga. Unos jausmus gali sužadinti tik vienas žmogus. Tai buvęs kaimynas ir geras tėvo draugas Rėjus, kuris atėmė Unai nekaltybę, kai jai buvo trylika. Atlikęs bausmę kalėjime jis dingo, pasikeitė vardą, vedė. Tačiau Una jį vis dar prisimena. Ji įsitikinusi, kad su Rėjumi ją sieja ypatingas ryšys. Kai Una netikėtai pasirodo Rėjaus darbovietėje, gali atsitikti bet kas.
Krėsle prie televizoriaus
Vis laukiu, kada pasibaigs tautos euforijos ir raudų laikotarpis, susijęs su „Eurovizija“. Jis ištinka mūsų žiniasklaidą kiekvieną gegužę, bet šiemet katastrofiškai išsipūtė. Regis, ir atsukęs vonios čiaupą išgirsiu padejavimus apie nuskriaustą merginą iš Kauno.
Krėsle prie televizoriaus
Niekad nesupratau, kodėl visiems taip patinka vestuvės, kodėl pas mus jos dažnai trunka kelias dienas, kodėl vestuvininkai taip mėgsta lietuvišką kaimą. Iki šiol man tai didelė paslaptis. Nors, kita vertus, vestuvės, matyt, geriausiai atskleidžia lietuviško veidmainiškumo paradoksą: visi neriasi iš kailio apsimetinėdami, bet jaučiasi puikiai. Todėl nenustebau išgirdęs, kad net kelios lietuviškos televizijos rengiasi transliuoti britų princo vestuves. Kiekviena provincijos (nesvarbu, Anglijos ar Lietuvos) vyriškos ar moteriškos giminės Pelenė gegužės 19 dieną galės atsidurti savo svajonėje.
Krėsle prie televizoriaus
Šių metų sausį dvidešimt septyniose pasaulio šalyse vyko „Netflix“ žiūrovų apklausa, kurioje dalyvavo per 50 tūkstančių žiūrovų, turinčių šunį arba katiną. Apklausos rezultatai gana iškalbingi: 78 proc. atsakiusiųjų žiūrėjo „Netflix“ kartu su savo gyvūnais. 35 proc. prisipažino, kad augintiniai padeda jiems ištverti liūdną arba baisią sceną, 34 proc. kalbasi su šunimi ar katinu, komentuodami filmą arba laidą, 20 proc. yra tekę išjungti televizorių, nes laida nepatiko augintiniui. Galite reaguoti, kaip norite, bet apklausos rezultatai daug pasako apie mus, nors, žinoma, jei apklaustume žmones, žiūrinčius tik lietuviškas televizijas, skaičiai, ko gero, būtų kitokie. Koks save gerbiantis šuo arba katinas klausysis Arūno Valinsko pokštų, įvertins Marijaus Mikutavičiaus vokalinius sugebėjimus ar kitų lietuvių televizijos žvaigždžių intonacijas? Beje, keliasdešimt apklausos dalyvių prisipažino papirkinėjantys savo gyvūnus saldumynais ir kitokiais skanėstais, kad šie liktų kartu prie televizoriaus.
Krėsle prie televizoriaus
Nobelio premijos laureatas turkų rašytojas Orhanas Pamukas ir mūsų šalyje turi daug gerbėjų. Jiems pirmiausia ir skirtas dokumentinis Granto Gee filmas „Nekalti prisiminimai“ (LRT Kultūra, 25 d., 22.45).
Krėsle prie televizoriaus
Prie antrojo oficialaus filmo apie Džeimsą Bondą „Iš Rusijos su meile“ (LRT, šįvakar, 13 d. 23 val.) atsiradimo netiesiogiai prisidėjo JAV prezidentas Johnas Kennedy, pasakęs, kad viena iš dešimties mėgstamiausių jo knygų yra penktasis Iano Flemingo romanas apie Bondą, pasirodęs 1957 metais. Nors filmo pavadinime yra nuoroda į Rusiją, didžioji jo veiksmo dalis vyksta Rytų eksprese, Venecijoje ir Stambule. Pastarajame mieste dirbanti rusų ambasados darbuotoja pasiūlo britų žvalgybai perduoti šifravimui skirtą įrangą „Lektorius“. Ji turi vieną sąlygą – Bondas turi atvykti įrenginio asmeniškai. Bondas nujaučia spąstus. Tačiau „Lektoriaus“ siekia ir tarptautinė nusikaltėlių organizacija, kuri nori atkeršyti Bondui už daktaro Ne nužudymą.
