Autorius: Jonas Ūbis
Jonas Ūbis
Cukriniai kunigėliai
Krėsle prie televizoriaus
Šventės – geras laikas visiems, mėgstantiems demagogiją ir saldžias kalbas. Jas girdime iš politikų ir ypač iš kunigų, kurie geriausiai įvaldė šventinę retoriką, todėl net moka pasirodyti nuoširdūs. Televizijos per kiekvienas šventes kviečiasi Bažnyčios tarnus, lyg šie galėtų pasakyti kažką nauja.
Jonas Ūbis
Norų išsipildymas
Krėsle prie televizoriaus
Vienas didžiausių visokių švenčių malonumų yra saldus nieko nedarymas. Jį puikiai papildo filmų žiūrėjimas televizoriaus ekrane. Neskatinu mielų skaitytojų masiškai tapti oblomovais (1859 m. parašyto Ivano Gončiarovo romano veikėjas buvo sibaritas, mėgęs ramybę, įkvepiančią kurti ir fantazuoti gulint lovoje – red. past.), nors visai noriai susikeisčiau su Oblomovu vietomis.
Jonas Ūbis
Ar keisti zoologijos sodo gyventojus?
Krėsle prie televizoriaus
...Ramus miestelis Ramiojo vandenyno pakrantėje. Viename name atsiskyrę nuo pasaulio gyvena keturi kunigai ir vienuolė Monika. Vienintelė jų pramoga – šunų lenktynės. Ramų gyvenimą sudrumsčia naujai atvykusio kunigo savižudybė – jis negalėjo pakelti kaltinimų, kuriais miestelyje švaistosi valkata. Tada namuose pasirodo Vatikano pasiuntinys tėvas Garsija – jis turi atlikti tyrimą arba, tiksliau, numalšinti kylantį skandalą. Tačiau kartu su juo pasibaigia ir įnamių idilė. „Klubas“ vis labiau virsta niūriu, tamsiu filmu, kurio kadrus užpildo Arvo Pärto muzika.
Jonas Ūbis
Paprasti malonumai
Krėsle prie televizoriaus
Esu per senas, kad žiūrėčiau tiesioginę „Oskarų“ ceremonijos transliaciją. Kadaise perskaičiau, kad žmonės dažniausiai miršta tarp ketvirtos ir penktos valandos ryto, todėl stengiuosi tą valandą miegoti. Kas gali būti švelniau už mirtį miegant? Arba už šviesų dangų vis dėlto atsibudus? Juolab kad žinau: visus bent kiek įdomesnius juokelius, triukus ar padėkas ir, žinoma, spalvingiausius tualetus pamatysiu internete. Šiemet visi ceremoniją vadino nuobodžia. Kai kas kranksėjo, esą taip atsitiko todėl, kad Holivudas tapo pernelyg politizuotas. Todėl siūlau šįvakar (TV1, 16 d. 23.05) pasižiūrėti Jay’aus Roacho filmą „Ponas Trumbo“ (2015), kuriame prisimenamas vienas labiausiai politizuotų Holivudo gyvavimo periodų.
Jonas Ūbis
Prisiminimų galia
Krėsle prie televizoriaus
Du Kalifornijos hipiai – Vajatas (Peter Fonda) ir Bilis (Dennis Hopper) – sėkmingai pardavė narkotikus, kuriuos atsivežė iš Meksikos. Dabar spindinčiais „Harley Davidson“ motociklais jie vyksta į Naująjį Orleaną. Ten netrukus prasidės Užgavėnių karnavalas. Tai kelionė per visą Ameriką, užsukant į mažus provincijos miestelius, hipių komunas, mėgaujantis narkotikais, alkoholiu, sutinkant pačius įvairiausius žmones, kurie dažniausiai yra netolerantiški ir pasirengę smurtauti. Pakeliui jie sutiks ir daug keistuolių, tarp jų jauną teisininką alkoholiką (Jack Nicholson), kuris nedvejodamas nusprendžia prisijungti. Jis taip pat tikisi surasti savąją „amerikietišką svajonę“.
Jonas Ūbis
Žingsnis link sapno
Krėsle prie televizoriaus
Netrukus kino teatrai pradės rodyti penkiems „Oskarams“ nominuotą debiutinį Gretos Gerwig filmą „Lady Bird“, o TV1 šįvakar (kovo 2 d. 22.55) visai laiku primins prieš porą metų sukurtą Rebeccos Miller filmą „Megės planas“, kuriame Gerwig suvaidino pagrindinį vaidmenį. Gerwig gimė 1983 m. Kalifornijoje, kine ji nuo 2006-ųjų. Ji suvaidino daug vaidmenų nepriklausomuose, mažo biudžeto filmuose, kurie dažnai pavadinami „mumblecore“ (nuo angliško žodžio mumble – „murmėti“) ir kuriuose svarbiausia dialogai bei improvizacija. Lūžiu aktorės karjeroje tapo Noah Baumbacho filmas „Frances Ha“ (2012), kurio scenarijų ji parašė kartu su režisieriumi.
Jonas Ūbis
Iš varnos distancijos
Krėsle prie televizoriaus
...1969-ųjų pavasarį Viktoras Šklovskis rašo laišką savo paaugliui anūkui iš Jaltos. Čia jis atostogauja ne pirmą kartą ir pastebi, kad per metus užaugo vietinės varnos: „Jos turi savo gyvenimą. Gyvena po šimtą metų, nes neskaito laikraščių ir nežiūri televizoriaus. Taip ir auga. Aš jas jau 15 metų matau augančias. Labai norėčiau parašyti (baigti rašyti) knygą ir užaugti. Suprasti, kuo užsiiminėjau visą gyvenimą. Gyvenimas išaugo. Atsirado genetikos, bionikos, kibernetikos. Užaugo piktžolės. Džiaugsmas netapo įvairesnis. Auk, mano berniuk, nebijok gyvenimo.“
Jonas Ūbis
Ribos nusitrina
Krėsle prie televizoriaus
Denis Villeneuve’o „Sikarijus: narkotikų karas“ (LRT, 22 d. 23 val.) – šokiruojantis filmas. Jis pasakoja dvi susijusias istorijas, kurių fone – amerikiečių specialiųjų tarnybų karas su meksikiečių narkotikų karteliais. Pirmąją istoriją matome iš FTB agentės Keit (Emily Blunt) perspektyvos. Ji vadovauja greitojo reagavimo būriui. Filmo pradžioje šiai grupei teks vaduoti įkaitus Arizonoje. Kai paaiškėja, kad įkaitų nėra, padėtis tampa dar sudėtingesnė, o Keit atsiduria prie Meksikos sienos. Merginos būrio vadas (Josh Brolin) akivaizdžiai kažką nutyli. Vadą lydi mažakalbis vietinis konsultantas Alechandras (Benicio Del Toro). Tai žmogus be praeities. Gal jis ir yra Sikarijus – samdomas žudikas? Apie tai, koks Alechandro vaidmuo visame šiame galvosūkyje, bus antroji filmo pusė.
Jonas Ūbis
Pergalės kaina
Krėsle prie televizoriaus
Aldouso Huxley’io romanas „Puikus naujas pasaulis“ pasirodė 1932 m., ir tai ne pirmoji antiutopija. Tačiau rašytojas bene pirmasis jame satyriškai aprašė vartotojų visuomenę. Knygos veiksmas nukelia į 2541-ųjų Londoną. Visi pasaulio žmonės gyvena vienoje valstybėje. Vartojimas čia tapo kultu, o vartojimo dievu laikomas Henry Fordas. Žmonės gimsta ne natūraliai, o auginami specialiuose fabrikuose. Jau embriono stadijos jie padalijami į penkias kastas, vaikai nuo mažens rengiami tiems darbams, kuriuos atlieka jų kastos. Tačiau didžiąją visų darbų dalį daro mašinos, todėl laisvalaikio sukeltas problemas dažniausiai sprendžia narkotikai. Jie trumpina gyvenimą ir žmonės miršta nespėję pasenti, jauni ir gražūs. Šioje visuomenėje sunaikinti visi kilnūs ir stiprūs jausmai, religija, menas ir fundamentalus mokslas. Užtat klesti įvairūs pakaitalai, pavyzdžiui, masinių pramogų industrija. Beveik visi žmonės laimingi, bet knygoje aprašomas gyvenimas tų, kurie negali pritapti prie visuomenės. Jie nesugebėjo „įsisavinti“ visuotinio kolektyvizmo, yra individualybės. Nežinau, kaip tai skamba visuotinio ir kolektyvinio FB laikais, bet Leslie Libmano ir Larry Williamso televizijai sukurtą „Naujo puikaus pasaulio“ ekranizaciją (LRT, 9 d., šįvakar, 23 val.), manau, neprošal pasižiūrėti.
Jonas Ūbis
Kartu su švilpiku
Krėsle prie televizoriaus
Saviveiklinis politikų teatras vis dėlto įtraukia, nors, atrodytų, viską apie juos ir jų ketinimus suprantu. Bandau sau drausti žiūrėti politines laidas, tenkintis žiniomis ir vis prisimenu vieną amerikiečių rašytoją, kuri „The New York Times“ aprašė savo pažadą metus nepirkti jokių daiktų, tik knygas. Po metų ji jautėsi laiminga. Įdomu, kas būtų, jei metus nežiūrėčiau laidų apie politikus ir politiką?
