Krėsle prie televizoriaus
„Psichopatas“ („LRT Plius“, 20 d. 21 val.) – žinomiausias Alfredo Hitchcocko filmas. Tai režisieriaus virtuoziškumo įrodymas, iki šiol nepralenktas jo gebėjimo manipuliuoti žiūrovų jausmais pavyzdys
Krėsle prie televizoriaus
Nežinau, ar sugebėčiau pakartoti Luigi Lo Cascio filmo „Idealus miestas“ („LRT Plius“, šįvakar, 12 d. 21.30) personažo Mikelės eksperimentą, nors norėčiau pasiekti harmoniją su gamta ir savimi.
Krėsle prie televizoriaus
Nedalyvavau epochiniame „kregždučių“ susirinkime, paskelbusiame skrydį į populistinę „žmonių partiją“, bet per LRT reportažą išgirdau, kad Ingrida Šimonytė jame pasmerkė tokius kaip aš – pasirengusius rinktis vidinę emigraciją.
Krėsle prie televizoriaus
Gitanas Nausėda nusprendė pergudrauti konkurentus – perkėlė televizijos „veidus“ į savo komandą. „Veidai“, tiesą sakant, nelimpa vienas prie kito: kas iš keliautojų klubo, kas iš dainų konkursų, o kas iš patarimų ar kulinarinių laidų. Jų uždavinys – patraukti žiūrovus, atitikti kiekvieno skonį.
Krėsle prie televizoriaus
Regis, LRT nori būti šventesnė už popiežių, todėl rugsėjo 22–23 dienomis popiežiaus Pranciškaus vizitą Lietuvoje transliuos abu kanalai – LRT ir LRT Kultūra. Ir abu tą patį: 22 d. nuo 11.15, atvykimo į oro uostą, iki 20.25, 23 d. nuo 8.30, pasirengimo mišioms Kauno Santakos parke, iki 19.30.
Krėsle prie televizoriaus
Sunku patikėti, bet buvęs diplomatas Vygaudas Ušackas pradėjo savo rinkimų kampaniją aukšta grotesko gaida. Kandidato įvaizdis, regis, kuriamas vadovaujantis principu „du viename“. Šiuo atveju tai princesės Dianos ir Donaldo Trumpo mišinys, prajuokinęs net šį Stakėno ir Kaušpėdo ambasadorių „Panoramoje“ kamantinėjusią Nemirą Pumprickaitę.
Krėsle prie televizoriaus
Keistos tos televizijų sezono pradžios. LRT jį pradėjo rituališku, viduramžius primenančiu šimto valandų stovėjimu Lukiškėse. Misterijos senais laikais taip pat vykdavo turgaus aikštėse ir trukdavo net savaitę. Matyt, tas stovėjimas – didysis iššūkis, kurį LRT nusprendė paversti savo sezono šūkiu. Tačiau jis skamba mažų mažiausiai komiškai, nes žodis „iššūkis“ beveik trisdešimt metų yra valkiojamas ir tapęs moteriškų žurnalų banalybe. Infantiliškame vaizdo klipe „iššūkius“ renkasi nuožmaus žvilgsnio menininkė, mokinys, parašiutu šokti nusprendusi moteris, roko muzikantai ir kareiviai (LRT be kariuomenės propagandos – nė žingsnio). Jie ir turi reprezentuoti modernią Lietuvos visuomenę, kuri žiūri LRT? Man didesnis iššūkis atrodo saujelės visuomenininkų siekis apsaugoti Reformatų skverą nuo Vilniaus mero ir architektės, kuri subjaurojo Palangos Jono Basanavičiaus gatvę, troškimo „padaryti mums gražiai“.
Naujo „Kino“ skaitymo malonumai
Viename leidinyje radau patarimų, ką padaryti per atostogas. Trimis iš jų, siūlančiais perskaityti Lucios Berlin knygą, išvalyti langus nesinaudojant „Kärcher“, ir išvykti į vidinę emigraciją, nusprendžiau nedelsdamas pasinaudoti. Vidinę emigraciją pamėgau sovietmečiu, bet paskutiniais metais vis dažniau ją prisimenu, nes dabar, kaip ir tada, erzina kad ir fasadinė kultūra, kurios aukščiausias pasireiškimas Lietuvoje yra dainų šventė. Todėl dažnai prisimenu ir sovietų disidento Andrejaus Siniavskio teisme 1965 m. pasakytus žodžius: „Mano nesutarimai su sovietų valdžia yra grynai estetiniai.“
Ką tik pasirodęs specialusis „Kino“ numeris taip pat sugrąžins į senus laikus – į 1968-uosius. Pasak kino kritikės Rasos Paukštytės, „ir jeigu jie nepakeitė pasaulio, tai bent jau pakeitė kiną“. Audringus 1968-uosius šiemet mini visas pasaulis, tad nenuostabu, kad ir žurnalo autoriai nusprendė prisiminti šių pokyčių pažymėtus kino reiškinius. Kaip teigia „Kino“ redaktorė Santa Lingevičiūtė, „prieš penkiasdešimt metų politiniai, socialiniai ir kultūriniai neramumai sukrėtė turbūt visą pasaulį. Jie žymėjo ir esminius pokyčius kine: režisieriai revoliucingai traktavo ne tik juos supančią realybę, bet ir patį kino turinį bei formą.“
Krėsle prie televizoriaus
Netrukus prasidės atostogos. Kaip visada, manęs laukia didžiulė knygų krūva ir dar didesnis skaitymo malonumas. Todėl labiau nei į televizijos programas gilinuosi į skaitytinų knygų sąrašus, kuriuos spausdina ne tik įvairūs leidiniai, bet ir tinklaraštininkai.
Krėsle prie televizoriaus
Jau kelintą dieną galvoje įstrigusi „Seans“ žurnale perskaityta filosofo Michailo Jampolskio mintis, kad pagrindine šių laikų figūra tapo auka. Pasak Jampolskio, trauma ir su ja susijęs pasyvumas visuomenei tapo normaliu reiškiniu: „Mes nebeveikiame, mes tik patiriame išorinį poveikį kaip traumą. Traumos kultas pagimdė aukos kultą. Visi kaip nors traumuoti, visi ieško kaltų. Pasaulį apėmė traumos, tapusios begalinių reikalavimų pagrindu, ištakų paieškos.“
