Autorius: Jonas Ūbis
Jonas Ūbis
Akistatos su paslaptimi
Krėsle prie televizoriaus
Tai, kas vyko 2000-ųjų rugpjūtį Barenco jūroje, gali būti ne vieno filmo tema. Atominį rusų povandeninį laivą „Kurskas“ ištiko katastrofa: sprogusi torpeda sunaikino didžiąją įgulos dalį, o likę gyvi dvidešimt trys jūreiviai taip ir nesulaukė gelbėtojų. Tai liudijo ir politikų abejingumą (garsioji Putino frazė „Jis nuskendo“ geriausiai apibūdina Rusijos prezidentą), ir karinio jūrų laivyno situaciją, ir žuvusiųjų artimųjų dramą.
Jonas Ūbis
Sprendimai ir pasekmės
Krėsle prie televizoriaus
Pilnametražis trisdešimtmečio dano Gustavo Möllerio debiutas „Kaltė“ („LRT Plius“, 17 d. 21.33) pritvinkęs įtampos. Ne vieno festivalio žiūrovus sužavėjusio filmo veiksmas neperžengia uždaros pagalbos telefono būstinės sienų, o pagrindinis veikėjas – policininkas Asgeris (Jakob Cedergren) – visą filmą kalba telefonu. Jis neturi laiko svarstyti gėrio ir blogio problemų, nes jas sprendžia kiekvieną akimirką priimdamas sprendimus. Savaime suprantama, sprendimai gali būti ir klaidingi.
Jonas Ūbis
Ne tik niuansai
Krėsle prie televizoriaus
Kriminalinė Romaino Gavraso komedija „Pasaulis priklauso tau“ (TV3, 5 d. 22 val.) prieš porą metų sužavėjo Kanus. Tai pasakojimas apie Paryžiaus pakraščių gyventoją, trisdešimtmetį Fransua (Karim Leklou), kuris svajoja apie butą prie jūros ir ramų verslą. Tačiau svajones apie prekybą šaldytais batonėliais Šiaurės Afrikoje sugriauna žinia, kad visas Fransua santaupas iššvaistė mama (Isabelle Adjani).
Jonas Ūbis
Lietuvių kino istorijos detektyvai
Naujo „Kino“ skaitymo malonumai
Vasarą tradiciškai užbaigia lietuviškam kinui skirtas žurnalo numeris, kurį būsimo leidinio „Lietuvių kinas: filmai, asmenybės, kontekstai“ pagrindu parengė kino kritikė Rasa Paukštytė. Įžangos žodyje ji rašo: „Lietuvos kino raida ir menininkų kūrybinės biografijos pilnos nuotykių, kuriuose įsiamžino laikas, asmenybės, kontekstai. Kai kuriuos rašytinius šaltinius šiandien skaitome kaip intriguojantį romaną apie visuomenę ar detektyvinę istoriją. Laikraščiai, interviu, žurnalai, posėdžių protokolai išsaugojo leksiką, elgesio papročius, žodžius, terpę, kurioje kūrė kino menininkai ir ne tik jie.“
Jonas Ūbis
Ironija gydo (ne tik kiną)
Krėsle prie televizoriaus
Baigiasi ši keista vasara, kurią istorikai, ko gero, pavadins ir protestų bei permainų vasara. Pokyčių nematyti tik lietuviškų televizijų programose. Vienos jų, kaip ir anksčiau, skatina vartojimą (taip pat ir populiariosios kultūros) bei šiurpina lietuviškų žvaigždžių gyvenimo detalėmis, kitos vis labiau angažuojasi politiškai – artėja rinkimai. Tai suprantama. Lyderiai išsikvėpę. Reikia protezų. Iš veiksmingiausių ir patikrintų – nacionalizmas. Jau teko pastebėti ir atvirai propagandinių laidų, nors, prisipažinsiu, lietuviškų televizijų iš paskutiniųjų vengiu. Tai, ką jos rodo, dažnai tėra diskusijos dėl tikrovės ar problemos imitacija. Mūsų televizijos tampa naujosios fasadinės kultūros dalimi. Stinga kritikos, ironijos, bet labiausiai – analizės.
Jonas Ūbis
Berniukai, šuniukai ir uodegos
Krėsle prie televizoriaus
Vis dar svarstote, iš kur Prezidentūroje atsirado berniukas? Pasižiūrėkite 1997 m. nuskambėjusį Barry Levinsono filmą „Uodega vizgina šunį“ (TV1, 13 d. 21 val.). Jis apie tai, koks vaidmuo šiuolaikinėje politikoje tenka manipuliatyvioms politinėms technologijoms, kai reikia perkelti dėmesio centrą nuo situacijų, galinčių sukelti nepasitikėjimą ar kritinę rinkėjų reakciją.
Jonas Ūbis
Meilės lenktynės
Krėsle prie televizoriaus
Nežinau, kodėl Valstybės dienai skirtą koncertą (liepos 6 d. 18.30) LRT pavadino „Aš tikrai myliu Lietuvą“, juk tik apsimetėliai visada mielai žongliruoja žodžiu „tikrai“, taip sukeldami daug įtarimų. Bet tarkime, kad kalti vasaros karščiai ir nesibaigiančios patriotų lenktynės (ypač Seime), kas surinks daugiau meilės balų.
Jonas Ūbis
Kitokie genai
Krėsle prie televizoriaus
Apie tokius kaip Šarlotė ir Bobas sakoma, kad jie giminingos sielos. Seniai negirdėjau šio apibūdinimo, matyt, jis skamba pernelyg senamadiškai. Dabar visi nori priklausyti kokiai nors bendruomenei, o individualizmas atrodo kaip baubas. Neseniai per kažkokias žinias girdėjau, kaip viena pedagogė piktinosi, kad namie mokomi vaikai išaugs individualistai. „Tik pagalvokite, koks siaubas“, – buvo matyti didžiosiomis raidėmis užrašyta pedagogės veide.
Jonas Ūbis
Pabaiga kol kas atidėta
Vasaros „Kino“ skaitymo malonumai
Tokį storą žurnalo numerį malonu laikyti rankose. Net jo turinys primena knygą, juolab kad „Kino“ autoriai šįkart nusprendė pasigilinti į baimes, kurias kinas nuo pat savo atsiradimo moka kuo puikiausiai eksploatuoti. O karantinas tas baimes kaip niekad išryškino, bet, žinoma, ir padėjo su jomis susigyventi, juk ne vienas pažįstamas karantiną skyrė tik filmams ir serialams, tarsi patvirtindamas, regis, Jeano Epsteino teiginį, kad kiną renkasi žmonės, kurie bijo gyvenimo.
Jonas Ūbis
Estetiniai nesutarimai
Krėsle prie televizoriaus
Išeinu į gatvę – žmonės kaip žmonės. Kiekvienas kitoks, bet ši įvairovė tik patvirtina, kad realybė egzistuoja. Įsijungiu televizorių, atsiduriu visai kitoje (nors ekrane – tas pats Vilnius) erdvėje ir prisimenu disidento Andrejaus Siniavskio frazę, esą jo nesutarimai su sovietų valdžia grynai estetiniai. Internete galima rasti jos variantų – vienur skirtumai „estetiniai“, kitur „grynai stilistiniai“, bet esmė nesikeičia.
