Krėsle prie televizoriaus
Lenkų sociologai paskelbė, kad 40 procentų šalies piliečių jaučia emocinį nuovargį. Pas mus kiekvienas yra pats sau sociologas, bet kad televizijos pavargo – akivaizdu. Vasaros sezonas – tai nesibaigiantys ne tik filmų kartojimai. Be to, prieš rinkimus televizijas visada ištinka déjà vu.
Krėsle prie televizoriaus
Sovietų nomenklatūra turėjo iškart atpažįstamą kalbėjimo manierą ir intonaciją. Ją primindavo Dalia Grybauskaitė, ypač bendraudama su vadinamąja liaudimi ar su žmonėmis, kuriuos laikė žemesniais už save, – kalbėdavo su jais pabrėžtinai maloniai ir energingai. Partinės nomenklatūros žodynas buvo sudarytas iš žodžių blokų, kuriuos patogu kaitalioti, pritaikant prie aplinkybių.
Krėsle prie televizoriaus
1993-iaisiais pasirodęs Steveno Spielbergo „Šindlerio sąrašas“ (LRT, šįvakar, 29 d. 22.50) jau tapo klasikiniu filmu. Pasirodymo metais šis pasakojimas apie iš Čekijos atvykusį fabrikantą Oskarą Schindlerį, kuris Antrojo pasaulinio metais Krokuvoje gelbėjo žydus, sulaukė milžiniško pasisekimo.
Krėsle prie televizoriaus
Jau ir ministras Aurelijus Veryga sako, kad visi pavargome nuo karantino. Aš gal labiau pavargau nuo tos tuštybių mugės, neprofesionalių, bet su aplombu pateikiamų žurnalistinių tyrimų bei interviu ar politikų rietenų, pasivejančių iškart, vos įsijungiu radiją, internetą ar televizorių. Gyvenimas be viso to net ir karantino sąlygomis atrodytų palaima. Kažką panašaus siūlo Jimo Jarmuscho „Patersonas“ („LRT Plius“, 28 d. 21.30) – tobulas paprasto ir gilaus kino pavyzdys. Jarmuschas kalba apie gyvenimo prasmę, rodo kasdienių ritualų grožį, priverčia stabtelėti ir įsiklausyti į save kurtinančiame laiko bei prasmės rijikų gaudesyje.
Krėsle prie televizoriaus
Christiano Petzoldo „Tranzitas“ („LRT Plius“, 21 d. 21.33) – iš geriausių kelių pastarųjų metų filmų. Jis sudėtingas ir originalus, o toks derinys labai retas, juk net Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanoti filmai pastaruoju metu vis dažniau stebina ne meniškumu, bet perdėtu režisierių noru paprastai ir prieinamai paaiškinti filmo siunčiamą žinutę. Petzoldas, regis, nenori ir negali taikytis su šia tendecija.
Krėsle prie televizoriaus
Balandį „Merriam-Webster“ sudarytojai papildė žodyną 535 žodžiais. Tarp jų ir „self-isolate“, ir „deepfake“, bet man labiausiai patinka „truthiness“. Ilgai svarsčiau, kaip jis skambėtų lietuviškai: „tiesutė“, „tieselė“, „tiesiukė“, „tiesutėlė“... Variantų daug ir jau seniai laikas rasti lietuvišką atitikmenį, nes kasdien žiniasklaidoje gali aptikti šimtus tokių „truthiness“, sklindančių iš politikų ir žurnalistų lūpų.
Krėsle prie televizoriaus
1990-aisiais pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse dalyvavo 18 filmų. Bernardo Bertolucci vadovaujama žiuri „Auksinę palmės šakelę“ nusprendė skirti Davido Lyncho filmui „Laukinė širdis“ (LRT, gegužės 3 d. 00.15). Sprendimas buvo įvertintas švilpimu, pasipiktinusiųjų riksmais ir kojų trypimu. Iš dalies su postmodernistiniu kinu užaugusiems šiuolaikiniams žiūrovams tokia reakcija pasirodys keista, bet prieš trisdešimt metų ji atrodė suprantama, nes Lynchas pasikėsino į daugybę nerašytų ir rašytų kino taisyklių.
Krėsle prie televizoriaus
Doris Lessing „Auksiniuose užrašuose“ atkreipė dėmesį, kad „pasaulį keičia mūsų išgyvenami kataklizmai“, bet Lietuvai tai, regis, negalioja, nes jau bijau įsijungti televizorių ar kokį lietuvišką portalą, kur visi tik dainuoja, demonstruoja savo negabius vaikučius, gamina valgį ir, švelniai tariant, užsiima keista gimnastika ar sportu. Visi nori pasirodyti sąmojingi, nors lietuvių humoro jausmą gali įžiūrėti tik pro mikroskopą. Ir tai dar nieko, nes kai tos vadinamosios žvaigždės išsižioja...
Krėsle prie televizoriaus
Toks įspūdis, kad lietuviškos medijos diena po dienos skatina visus būti nepatenkintus ir nuolat skųstis. Visi nepatenkinti garsiai deklaruoja savo nepasitenkinimą, didžiam žurnalistų ir žurnalisčių džiaugsmui. Pirmiausia, žinoma, visi nepatenkinti sveikatos apsaugos ministru. Jis dirba savo darbą ir reguliariai informuoja apie pandeminę situaciją.
Krėsle prie televizoriaus
Priklausau ne tai daliai lietuvių, kurie, kaip teigia lietuviškos televizijos, vis labiau pasiduoda tamsioms nuotaikoms, jaučia nerimą ir kitaip yra nelaimingi. Karantinas – tik dar vienas gyvenimo tarpsnis, savaip neįprastas ir todėl gal net įdomus. Dar jo pradžioje supratau, kad nepulsiu ko nors mokytis internetu, žiūrėti nesibaigiančių serialų ar gaminti neįprastų patiekalų.
