Kriminalinė Romaino Gavraso komedija „Pasaulis priklauso tau“ (TV3, 5 d. 22 val.) prieš porą metų sužavėjo Kanus. Tai pasakojimas apie Paryžiaus pakraščių gyventoją, trisdešimtmetį Fransua (Karim Leklou), kuris svajoja apie butą prie jūros ir ramų verslą. Tačiau svajones apie prekybą šaldytais batonėliais Šiaurės Afrikoje sugriauna žinia, kad visas Fransua santaupas iššvaistė mama (Isabelle Adjani). Ji moka grakščiai apiplėšti prabangius butikus, bet, deja, yra neabejinga azartiniams žaidimams. Tad Fransua teks sutikti su narkobarono Putino (tokia pravardė) pasiūlymu ir leistis „verslo“ kelionėn į Ispanijos kurortą. Fransua vyksta ne vienas, bet su dviem sukčiais anglofilais (abu Muchamedai), buvusiu mamos meilužiu Anri (Vincent Cassel) ir mylima mergina (Oulaya Amamra). Jų laukia pagrobimai, vagystės, apgavystės, tarpvalstybinių, tėvų ir vaikų, taip pat tarpusavio santykių aiškinimasis.
1981 m. gimęs Gavrasas – žymaus politinių filmų režisieriaus Costa Gavraso sūnus. Jis išgarsėjo provokuojančiais Jay-Z, Kanye Westo, „The Last Shadow Puppets“ vaizdo klipais, ir akivaizdu, kad mėgsta seną kiną, – juk neatsitiktinai filmo pavadinimu pasirinkta garsioji „Žmogaus su randu“ frazė. Antrajame jo filme „Pasaulis priklauso tau“ nostalgiškų prisiminimų ras ir prisimenantieji 8-ojo dešimtmečio prancūzų kriminalines komedijas, ir Gay’aus Ritchie, ir, žinoma, Casselio gerbėjai. Pastarojo suvaidintas Anri – antrojo plano personažas, bet lyg ir simbolinė pagrindinio veikėjo tėvo figūra, be to, jis išsiskiria ypatingu bukumu, tiki sąmokslų teorijomis ir gerai įkūnija Gavraso simpatijas nepolitkorektiškam humorui, kurio filme daug. Ir nors filmas dar kartą įtikinamai įrodo, kad nusikalsti neapsimoka, jis tikrai juokingas. Turint omenyje, kad juokingų komedijų (ypač lietuviškų) nebūna per daug, o kiekvienais metais, regis, vis absurdiškesnė rinkimų kampanija tik prasideda, „Pasaulis priklauso tau“ – vykusi įžanga į televizijų rudens sezoną.
LRT (5 d. 22.40) siūlo kito garsaus prancūzų režisieriaus Philippe’o Garrelio sūnaus – aktoriaus Louis Garrelio tais pačiais 2018 m. režisuotą „Tobulą vyrą“. Pats filmo autorius vaidina ir pagrindinį veikėją – žurnalistą Abelį. Jis nori vėl užkariauti Marianą (Laetitia Casta), palikusią jį prieš aštuonerius metus ir išėjusią pas geriausią Abelio draugą Polį. Dabar Polio nebėra ir, regis, niekas nesutrukdys susigrąžinti Marianos, nebent pavydus jos sūnus ar Abelį pamilusi mergina Eva (Lily-Rose Depp)...
„Tobulas vyras“ už geriausią scenarijų buvo apdovanotas San Sebastiane, sulaukė puikių prancūzų kritikų atsiliepimų, nors, tiesą sakant, tų gausių komplimentų filmui nesuprantu. Kita vertus, prancūzų kritikai dažnai stebina savo geranoriškumu ir rafinuotomis frazėmis. Galiu tik pasakyti, kad „Tobulas vyras“ patiks tiems, kurie mėgsta „prancūzišką kiną“, t.y. tokį, kuriame jo prancūziškumas tarsi pakeltas kvadratu, kur viskas gražu, šiek tiek melodramiška ir šiek tiek melancholiška, kur gražūs aktoriai (nors Laetiticios Castos grožis man iš tikrųjų atrodo idealus), peizažai, interjerai, drabužiai, bet už viso to slypi tik graži tuštuma. Apie ją recenzijoje rašė ir Michailas Trofimenkovas, vienas geriausių prancūzų kino žinovų mūsų geografinėse platumose. Radau Trofimenkovo recenzijos citatą, kuri, beje, tiktų ir ne vienam šiuolaikiniam filmui (ne tik lietuviškam): „Niuansų orgija ir neegzistuojanti visuma. Iki dieviškojo atsivėrimo iškelta banalybė. Veiksmo imitacija, nervų krizės tuščioje vietoje. Tokia gili savianalizė, kad veikėjai pradeda abejoti (ir teisingai daro) savo egzistavimu.“
Bulgarės Svetlos Tsotsorkovos debiutinis filmas „Troškulys“ („LRT Plius“, 10 d. 21.33) – taip pat iš tų, kurie vadinami autoriniais. Jis nukels į Bulgarijos užkampį. Filmo herojai – motina, tėvas ir sūnus – gyvena ant aukštumos. Nepaisant to, kad nuolat stringa vandens tiekimas, jie užsidirba skalbdami vietiniams viešbučiams. Ramų šeimos gyvenimą sudrumsčia šulinių kasėjai. Bet jie pažadina kažką daugiau nei tik viltį rasti tokį reikalingą vandenį. Vis dėlto tai pirmiausia subtilus pasakojimas apie du paauglius, kurie susitinka atsitiktinai. Režisierė stengiasi vengti dialogų, susitelkia į stebėjimą, peizažus, šviesą ir tamsą, iš kurių ir gimsta kinas.
Jūsų – Jonas Ūbis
