Autorius: Kristina Stančienė

Kristina Stančienė

Liepos 21 d., antradienį, 18 val. sostinės Pylimo galerijoje (Pylimo g. 30) atidaroma jaunos menininkės Kristinos Česonytės tapybos paroda „Ateinu“.  

Kristina Stančienė

Kristinos Stančienės pokalbis su Jonu Vaitiekūnu apie tris VDA tapybos katedros absolventes

Tai, kas matosi, t.y. kas nutapyta, atrodo per paprasta, kad būtų tiesa. Bet klasta ar apgaule to taip pat nepavadinsi. Čia mes matome užsimerkusį merginos veidą tarsi po vandeniu, peizažą su aukštu gaivališku dangumi ir raudona žeme, kelis „paprastus“ natiurmortus. Dramatiškiau atrodo tik „kraujuojanti ranka“. Bet gal ir tai yra sąmoningai klaidinanti dramos imitacija? Tikroji drama slypi kažkur anapus? Surizikuosiu klysti, pasivadinau vieną kitą paveikslą savo pavadinimais. Taip trys natiurmortai gavo vieną pavadinimą: „pusryčiai Entuziastų plente“. Visą ciklą pasivadinau „Imperijos likučiai“, „Atlantida“ ar panašiai... Dar stebina atlikimo profesionalumas, t.y. tai, kas norėta atvaizduoti, dera su autorės gebėjimu tai padaryti tiksliai ir be vargo, be techninių nesklandumų. Žiūrovui leidžiama suprasti, kad tai apgaulės, iliuzijų, nepasakymo iki galo tema, teikianti estetinį pasitenkinimą, nes yra įvaizdinta kokybiška tapybos kalba. Vaizduojami natiurmortuose daiktai (indai) yra etnografiniai, nutylint laikotarpį. Peizažuose rodomi dangūs ir žemės galimai turi konkrečias platumas ir ilgumas, bet žiūrovas paliekamas be „GPS“. Darbų koloritas aiškiai turi konkrečios, bet išnykusios ir nežinomos spalvinės kalbos tarmės požymių. Žodžiu, kažkur kažkada, Prano Juozapo imperijos pakrašty...

Kristina Stančienė

Eglės Vertelkaitės kūrybos paroda „Glossos“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“

Išgirdusi tuomet dar būsimos naujausių Eglės Vertelkaitės darbų parodos pavadinimą, pirmiausia pagalvojau, kad šis garsų sąskambis kažkuo panašus į harmoninio, virštoninio giedojimo, kai garsas kuriamas rezonuojant iškvepiamą orą, šūksnį. Šis žodis skambėjo ir tarsi paslaptingas šnabždesys aidžioje erdvėje, kurio mistinis poveikis, rodos, stiprėja ir stiprėja jį kartojant, ar kažkokio užkeikimo garsas, galbūt – dėl duslių priebalsių sąskambių... Pamatyta parodos ekspozicija ir pačios Vertelkaitės komentarai atvėrė ir visai kitus jos mąstymo principus, perteikiamus ne tiek subjektyvios akustinės patirties, kiek racionalia logikos, sąvokų ir jų junginių kalba. Be to, juk menininkė čia ir „vaizduoja“ archyvus, katalogus, sąvokų ir reiškinių rinkinius. Tačiau mistinių sutapimų, metafizinių poteksčių čia taip pat apstu. Toks yra šios menininkės būdas, kūrybos pasaulėvaizdis – asmeniška čia yra ir visuotina, mokslas ir mistika, ezoterika ir logika tarpsta greta. Ne veltui siūlydama bičiuliams, kolegoms tarsi kortą iš kaladės išsitraukti autorinį rankų darbo parodos kvietimą, ji paslaptingai šypsodamasi aiškino, kad pagal kamputyje įspaustą numerį nesunkiai rastų jo atitikmenį parodoje pateikiamame fotografijų archyve. Taigi tariamas atsitiktinumas gali būti laikomas pranašyste, pasąmonine, neartikuliuota trauka konkrečiam vaizdui...

Kristina Stančienė

Vytauto Dubausko tapybos paroda „Tiesioginė transliacija“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje

Kita vertus, V. Dubauskas yra ir „Angies“ arba visos ūmiosios „laukiniškos“ mūsų tapybos autsaideris. Jo žinomumas nė iš tolo neprilygsta Jono Gasiūno šlovei. Nėra jis toks žinomas ir taip dažnai linksniuojamas dailės kritikų tekstuose kaip, sakysime, Henrikas Čerapas. Daugelį metų panašiai kotiruotą kitą „Angies“ menininką – Raimondą Gailiūną – į dienos šviesą ištraukė geriausio menininko titulas 2013 m. tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius“. Taip pat ir netrukus pasirodžiusios įdomios jo tapybos interpretacijos.

Kristina Stančienė

Audronės Petrašiūnaitės paroda „Iš toli sugrįžta miškas“ galerijoje „Meno niša“

Audronė Petrašiūnaitė mėgsta persikūnyti. Dar visai neseniai ji savo paveiksluose buvo virtusi Lady Gaga su rausvais nuogo kūno ar žalios mėsos apdarais, negyvomis sceninio grimo kaukėmis... Šis kūrybos posūkis į televizinę, masinės kultūros realybę gestiškos lietuvių tapybos, dažniau išpažįstančios orų mitinį kalbėjimą, fone atrodė drąsus ir keistas. Personažas ryškiai apšviestoje scenoje – viešos kančios, nepakeliamo skausmo metafora, kažkuo primenanti beviltiškas deformuotų kūnų kankinimo scenas Franciso Bacono paveiksluose. Sadomazochistiniai Lady Gagos pasirodymai tapytojai buvo parankūs ir kaip vaizdiniai moters fiziniam bei dvasiniam pasauliui atverti. Abjektiškas nedailumas, grubumas, perregimi ir susiliejantys veidai, figūros, siluetai – tarsi viena į kitą sudėtos dėžės-slėptuvės, kuriose glūdi kokia nors intymi ir kartu visuotinė, bendra archetipinė tiesa: kad kūnas yra mirtingas, kad neišvengiamai ateina akimirka, kai jam nepakeliamai ima skaudėti, darosi ankšta, nepatogu, gėda... Įvaizdindama skandalingąjį popmuzikos simbolį, tarsi tenkindama vujaristinius stebėtojo potroškius, tapytoja kartu kalbėjo ir apie save – kovą ir susitaikymą su fizine negalia, kasdienį buvimą su ja. Tai ne kančios apoteozė, o jos tyrimas tapant, arba – apžiūrinėjant iš arti, glostant, čiupinėjant, pripažįstant ją neišvengiama savojo gyvenimo dalyve, partnere, bendrininke, naikintoja ir įkvėpėja. Panašų aktą su savo kančia nuolat atlikdavo Frida Kahlo, tik Petrašiūnaitei dažniausiai reikalingas kito fizinis, išorinis pavidalas, arba – stiprus savojo apibendrinimas.

Kristina Stančienė

Du pasakojimai apie Arvydą Šaltenį

 

Juokinga ar net absurdiška, tačiau nuoširdžiai džiaugdamasi praėjusių metų gruodį „Titanike“ surengta Arvydo Šaltenio tapybos paroda taip ir nesugebėjau jos dorai apžiūrėti. Šiaip jau „apžiūros“ procesas dažniau besilankančiam parodose daugmaž įprastas: stebi, skaitai, lygini, kalbiesi. Dažniausiai mintyse, su savimi... Čia viskas klostėsi kitaip. Žiūrėjimas į Šaltenio paveikslus virto kažkokiu keistu, ekspresyviu ir neprognozuojamu procesu. Kaskart atėjus į parodą, tuoj įklimpdavai į aistringą pašnekesį su kokiu nors sutiktu pažįstamu. Ir judėjimas šios parodos erdvėje buvo kitoks. Žingsniais braižai kreives, diagonales, zigzagus, tik jokiu būdu ne įprastus ratus ar pusračius, kaip paprastai suki tapybos parodoje nuo vieno paveikslo prie kito... Tiesa, buvo ir dar vienas įstabus apsilankymas Šaltenio parodoje – tapytojas maloniai sutiko papasakoti apie savo kūrybą Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos suaugusiųjų skyriaus mokiniams (ši mokykla jam labai brangi, joje Šaltenis ne vieną dešimtmetį dirbo ir kūrė). Bet ir vėl buvo sunku sutelkti dėmesį vien į tapybą. Net nežinau, į ką daugiau žiūrėjome – ar į paveikslus ir eiles, išrašytas ant sienų, ar į patį autorių – amžinos jaunystės eliksyro saugotoją, šamaną, kuris taip paprastai, jaukiai ir giliamintiškai kalba apie gyvenimą. Galiausiai po visų parodos įspūdžių ir susitikimo „apeigų“ ramiai išstudijavau Šaltenio tapybai skirtą albumą, ir taip susidėjau savuosius taškus ant „i“. Ši knyga, beje, gimė laiku, nepavėlavusi, kaip neretai pas mus nutinka, o puikavosi jau parodos atidaryme, todėl veikia ir kaip ekspozicijos tęsinys, komentaras.

Kristina Stančienė

Eglės Gineitytės ir Elenos Grudzinskaitės parodos galerijoje „Kairė–dešinė“

Kristina Stančienė

Pokalbis su parodos „Teodoras Kazimieras Valaitis. 1934–1974“ kuratore Giedre Jankevičiūte

Visi didieji pasaulio muziejai turi parodų strategiją ir vadinamųjų major exhibitions parodų tradiciją. Peržvelgus bet kurios tokios didžiosios parodos katalogą matyti, kad prie jos dirba grupė žmonių – vienas idėjinis lyderis, kuris suburia tyrėjų grupę, parodos rengėjų komandą ir koordinuoja darbą. Tekstus katalogui dažniausiai rašo keli specialistai. Tokiu būdu paroda ir jos dokumentas – katalogas – tampa kultūros raidos katalizatoriumi. Kuriamas kritinis istoriografinis diskursas. Viso to mums labai trūksta – dėl ydingos parodų finansavimo praktikos, neprognozuojamo, neaiškiais kriterijais reguliuojamo jų rengimo proceso ir dėl įsišaknijusių dailės leidinių stereotipų. Iki šiol tebesame kamuojami nepasotinamo albumų su nedidele įžangėle alkio, kuris kilo sovietmečiu, tačiau mūsų laikais jau turėtų trauktis. Atsirado krūvos niekam nereikalingų ir neįdomių leidinių, jiems išleista daugybė lėšų, nors pinigus galima buvo investuoti į tyrimus ir kur kas vertingesnių knygų leidybą. Vakarietiška parodos katalogo samprata neįsišaknijo, nors pavienių mėginimų ją keisti esama.Tad Valaičio kūrybos paroda padeda pamatyti, ką įgytume, jei pamėgintume elgtis pagal nusistovėjusią pasaulinę praktiką.

Kristina Stančienė

Žvilgsnis į vieną Kazės Zimblytės kūrybos ir gyvenimo laikotarpį

Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose saugoma nemaža ir labai įdomi Zimblytės palikimo dalis. 2002 m. „Lietuvos aido“ galerija muziejui perdavė unikalią Zimblytės monotipijų, piešinių, eskizų kolekciją. Šiuo metu ji kolegų jau kruopščiai sutvarkyta, susisteminta, restauruota, tačiau dauguma darbų buvo nedatuoti. Nustebau visa tai pamačiusi – juk Zimblytės vardas, atrodytų, siejasi tik su abstrakčiąja daile. Šioje ankstyvojoje kūryboje aptikau figūrinių kompozicijų, vaizduojančių dailininkės artimiausią aplinką – pavyzdžiui, kavinės „Neringa“ vestibiulį, knygą skaitantį Vincentą Gečą, dailininkų laikytą didžiulį šunį, Krymo peizažus, pajūrio vaizdus su prieplaukomis, pliažo motyvus, kitas poetiškas kompozicijas, fiksuojančias kasdienybės akimirkas. Kilo noras šią medžiagą susieti su jos pirmaisiais koliažais, abstrakčios tapybos darbais ir pakoreguoti susiformavusį požiūrį į dailininkės kūrybą, rekonstruoti visą šio etapo vaizdą. Tačiau kartu paaiškėjo, kad trūksta informacijos apie dailininkės gyvenimą šiame dešimtmetyje.

Kristina Stančienė

Pokalbis su Ieva Paltanavičiūte apie tarptautinį vitražo simpoziumą „1+1“