Autorius: Kristina Stančienė

Kristina Stančienė

Skulptūros restauratoriaus dirbtuvės persikėlė į galeriją „Akademija“

Vilniaus dailės akademijos Paminklotvarkos katedros skulptūros restauravimo specializacijos studentai ir dėstytojai neseniai surengė nelabai įprastą parodą (kuratoriai – Nerijus Kavaliauskas ir Indrė Užuotaitė). Tai savotiškas profesinių įgūdžių šou, kuriame, kalbant mados pasaulio terminais, vyko ir modelių „kastingas“, ir „modeliuotojų“ pasirodymai... Tikriau, modeliai buvo atrinkti iš anksto – parodos atidaryme tarsi kokioje renesansinėje galerijoje arba šiuolaikinėje fotosesijoje išsirikiavo grupė gipsinių skulptūrų kopijų, paprastai naudojamų dailės mokymo aplinkoje. O „modeliuotojai“, arba – restauratoriai, atidarymo vyksme drauge atrodė ir kaip gydytojai – pasipuošę baltomis palaidinėmis su VDA simbolika, jie ruošėsi kelias savaites „gydyti“ viešam žvilgsniui išstatytas skulptūras – valyti senų dažų sluoksnius, priauginti ar pataisyti pažeistas galūnes, veido ar atributų dalis.

Kristina Stančienė

Paroda „Traukiniai-eksponatai-žmonės“, skirta Geležinkelio muziejaus 50-mečiui

Kažkur horizonte ištirpstantys geležinkelio bėgiai, aitrus mazuto kvapas, pravažiuojančio traukinio bildesys, laukimo ar atsisveikinimo nuotaika, nejučia apimanti nostalgija – tai romantiški apžavai, kurių magijai sunku atsispirti... Vilniaus geležinkelio stotyje veikiančiame Lietuvos geležinkelių muziejuje faktai ir istorinės tiesos taip pat glaudžiai persipina su žaviais artefaktais – senos geležinkelio darbuotojų uniformos, keisčiausi geležinkelininkų darbo įrankiai, įvairiausių formų žibintai, signalinės lempos... Dar daugiau vizualinių įspūdžių ir kelionių romantikos gali „prisikvėpuoti“ muziejaus lauko ekspozicijoje, kur dunkso gerą šimtmetį skaičiuojantys seni garvežiai, kuriais kadaise gabenta karo amunicija, vėlyvesni, jau mano (keturiasdešimtmečių kartos) vaikystės sovietiniai vagonai-restoranai, švieslentės su jau išnykusiais geležinkelio maršrutais, egzotiškoji drezina, kuria norintys gali pasivėžinti ir pažaisti geležinkelio darbininkus, keliaujančius bėgiais remontuoti kurios nors geležinkelio atkarpos, arba – pasijusti animacinio filmuko apie krokodilą Geną herojais. Į šią tirštą technikos, prisiminimų, ilgesio ir nerimo prisodrintą erdvę neseniai įsiterpė ir grupinė šiuolaikinių lietuvių menininkų paroda „Traukiniai, eksponatai, žmonės“.

Kristina Stančienė

Maloniai kviečiame į Karolinos Kunčinaitės parodos „Danguje ir ant žemės“ atidarymą, kuris vyks spalio 18 d. 18 val. VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“. Paroda veiks  iki spalio 29 d.

Apie namus ir dar kai ką...

Kristina Stančienė

Romualdo Balinsko paroda „Balos“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Romualdo Balinsko tapyba, matyta iki šiolei, man visada atrodė kiek dvilypė – ji ir labai vientisa, atpažįstama, ir kaskart vis kitokia. Jos motyvai dažniausiai balansuoja tarp krikščioniškų vaizdinių, jautrių egzistencinių pasakojimų, metaforiškų scenų. Tačiau įdomu, kad šis menininkas, nuo seno išpažįstantis ekspresyvią tapybą, ją geba įtaigiai sukoncentruoti, su didžiule jėga ištėkšti, įrėžti ir mažyčiame atviruko dydžio paveikslėlyje (tokių Balinsko paveikslų matėme, pavyzdžiui, Evaldo Stankevičiaus kuruotoje 14-oje Vilniaus tapybos trienalėje, 2010 m. surengtoje Šiuolaikinio meno centre), ir didesnėje įprasto formato drobėje (kokiame nors kvadrate ar stačiakampyje), ir ant banaliausios buitinės medžiagos, be aiškios formos ir ribų... Tokia yra pastaraisiais metais sukurta tapinių ant celofano plėvės serija „Balos“, šiuo metu eksponuojama Dailininkų sąjungos galerijoje.

Stebint šią parodą, nuolat „ištinka“ kokios nors konotacijos – kažkas su kažkuo jungiasi, siejasi, antrina, paaiškina... Pirmiausia – tai parodos pavadinimo ir autoriaus pavardės žaismė (nežinia, atsitiktinė ar ne): Balinskas – bala... Lyg autorius save kildintų „iš balos“ arba primintų mums tautosakoje nuo seno vartotas metaforas. Be to, parodoje bala – tai ne tik kažkoks stovinčio vandens telkinys, atsitiktinai kažkur kadaise susiformavęs. Tai ir fizinis menamo ar realaus įvykio dokumentas, ir purvina, drumzlina akis, atspindinti dievišką dangų... Pagaliau ir kalbant apie tapybą „formaliai“ – tai celofano draiskanos, kartais – taisyklingesnių apybraižų, kartais – apgraužtos, tarsi pasidavusios varvančio dažo tekėjimo krypčiai, žavinčios savo išskydusiomis formomis, potėpių energija, jautriu, įtaigiu „spalvynu“ – čia ir rūdžių geltonumo celofano gabalai, ir kone angeliškai baltos dėmės, ir dangiškai mėlynos, achromatinės juodai baltos, pilkšvos... Padžiautos it šlapi skudurai, Balinsko balos atrodo nuvarvėjusios, atidengusios savo trapų peršviečiamą celofaninį kūną.

Kristina Stančienė

In memoriam Juozapas Miliūnas (1933–2016)

Gegužės 9-ąją pasklido liūdna žinia – mirė dailininkas, ilgametis Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos vadovas, mokytojas Juozapas Miliūnas. Visi, artimiau pažinoję dailininką, o ypač – šios mokyklos darbuotojai, nusiminėme ir sutrikome – nejau apie šį gerbiamą, taurų ir šiltą žmogų nuo šiol turėsime kalbėti būtuoju laiku? Juk ką tik, dar prieš keletą mėnesių, mokykloje su juo kone kasdien labindavomės, šnekučiavomės. Buvo taip įprasta matyti Juozapą, besiruošiantį eilinei tapybos ar kompozicijos pamokai, dėliojantį molbertus, kėdes, ruošiantį natiurmortą... Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, dailininkas išliko visai toks pat, kaip ir anais laikais, kai vadovavo mokyklai – didelis, galingo stoto vyras, įtaigaus balso, nepamirštamos, jaukios kalbėjimo manieros, išlaikęs šviesią galvą, puikų humoro jausmą, atviras, atidus, rūpestingas ir geras.

Banali, tačiau skaudi tiesa, su kuria susiduriame netekę kažko brangaus – mūsų kasdienybė, įprasti ritualai, kurie, rodos, tęsis amžinai, iš tiesų tėra trumpa ir neįkainojama laiko atkarpa. Visa neišvengiamai baigiasi. Suėmė apmaudas, kad savo pirmojo tapybos ir kompozicijos mokytojo, kurio globėjišką ranką, palaikymą jutau ne tik besimokydama šioje mokykloje, bet ir gerokai vėliau, studijų Vilniaus dailės akademijoje metais, taip pat – pradėjusi dirbti mokykloje, taip niekada giliau ir nepakalbinau. Tiesa, kalbėdavomės dažnai ir daug: ir apie mokyklą, ir apie mokinius, kartais – tiesiog apie šį bei tą. Ne sykį esu mačiusi dešimtis dailininko paveikslų, teko rašyti apie jo kūrybos parodas. J. Miliūnas yra nemažai papasakojęs apie savo kolegas, kurių taip pat jau nebėra – apie Vytautą Šerį, Mariją Teresę Rožanskaitę, Igorį Piekurą, Vincą Kisarauską ir kitus. Tačiau juk besistengdama surankioti ano laiko nuotrupas galėjau kur kas daugiau pakamantinėti apie ilgą ir turtingą paties dailininko gyvenimą...

Kristina Stančienė

Jono Čeponio kūrybos paroda „Spalvingas žvilgsnis į pasaulį“ Radvilų rūmų muziejuje

Garsiausių Lietuvos XX a. antrosios pusės menininkų modernistų parodos Nacionalinėje dailės galerijoje jau tapo tam tikru ekspozicijos etalonu – konceptuali prieiga prie dailininko kūrybos, jos nulemta logika pagrįsta architektūra, tekstai, paaiškinantys ne tik parodos visumą, bet ir atskiras jos dalis. Kitaip tariant, tai ne tik didesnė meninių artefaktų sankaupa, bet ir savarankišką estetinę, edukacinę vertę įgyjantis reiškinys. Parodų rengimo kartelę ypač aukštai iškėlė Teodoro Kazimiero Valaičio, Marijos Teresės Rožanskaitės, Povilo Ričardo Vaitiekūno, Vytauto Šerio kūrybos retrospektyvos ir jas lydintys leidiniai. Tačiau juk NDG – tik vieno didelio organizmo, Lietuvos dailės muziejaus, dalis. Vilniaus paveikslų galerijoje, Radvilų rūmų muziejuje, Taikomosios dailės muziejuje pastaraisiais metais taip pat surengtos didelės Algirdo Petrulio, Galinos Petrovos-Džiaukštienės ir Silvestro Džiaukšto, Leonardo Tuleikio kūrybos parodos. O kaip tik šiuo metu Radvilų rūmų muziejuje veikia vieno ryškiausių chruščiovinio atšilimo laikotarpio tapytojų – Jono Čeponio – kūrybos paroda „Spalvingas žvilgsnis į pasaulį“, skirta dailininko 90-osioms gimimo metinėms (kuratorė – Nijolė Nevčesauskienė).

Kristina Stančienė

Apie Ramūną Čeponį neseniai pasibaigusios parodos „Veidas. Transformacijos“ Dailininkų sąjungos galerijoje proga

Minimalistinis, redukuotas ekspresionizmas, ekspresyvi abstrakcija. Tokios klišės braunasi galvon, žvelgiant į Ramūno Čeponio paveikslus, ką tik matytus naujausioje jo kūrybos parodoje „Veidas. Transformacijos“, kuri veikė sostinės Dailininkų sąjungos galerijoje. Tačiau nuosekliau apmąsčius šios tapybos tikslą ir priemones, aiškėja ir daugiau interpretacijos krypčių. Tarkime, Čeponio kūrybai visai pritinka ir abstraktaus simbolizmo sąvoka. Nors menininkas savo drobėse beveik nieko atpažįstamo nevaizduoja, tačiau pagrindinės paveikslų schemos (vos keletas dominuojančių ir kartais tarpusavyje sumaišomų spalvų bei geometrinių formų, na, dar šiurkščios, gruoblėtos paviršiaus faktūros), taip pat šykščios užuominos parodos pristatyme ir paties autoriaus mintys liudija, jog jam labai rūpi vidinės individo substancijos, t.y. dvasios gyvenimas.

Kristina Stančienė

Kristinos Inčiūraitės parodai pasibaigus

Naujausias Kristinos Inčiūraitės projektas „Šešėlio aidas“, įkvėptas menininkės 2015 m. vasaros rezidencijos Kinijoje, lapkričio 4–8 d. buvo pristatytas LTMKS parodų erdvėje „Malonioji 6“. Ko gero, paroda veikė per trumpai, kad ją būtų spėjusios pamatyti minios. Kartu ji verta aptarimo, nors ir pasibaigusi, nes audrina vaizduotę, ilgam pasėja nerimą ir daugybę klausimų. Be to, dar ir savitai „sukryžmina“ Vakarų mąstymą su rytietiškuoju, piešia aktualius ateities scenarijus.

Nedidelėje ekspozicijoje žiūrovus tąkart pasitiko keli filmuoti pasakojimai, objektai iš džiovintų moliūgų ir ryžių popieriaus, subtilūs piešiniai – atspaudai tušu, nespalvota fotografija. Ant stalo buvo pažerta krūvelė miniatiūrinių, kone nago dydžio indelių. Užčiuopti skirtingus vaizdus ir daiktus siejančią giją tapo paprasčiau išgirdus autorės komentarą – ji vyko tyrinėti šiuolaikinės Kinijos architektūros procesų ir pamatė šią šalį kaip vientisą, neaprėpiamą statybų aikštelę, kurioje statybų bumas yra pasiekęs neįtikėtiną mastą. Tačiau vietoje kiniškos distopijos arba destruktyviosios utopijos versijos parodoje Inčiūraitė pateikė kur kas platesnį pasakojimą, nes „užsikabino“ už vieno didžiulio, galingo kinų kultūros ir kasdienybės herojaus. Ne, tai ne koks Mao ar kitas dinastinis vadukas, kaip galėtume spėti... Ir net ne Laodzi, Konfucijus ar Buda (komunistinėje Kinijoje budistiniai, konfucianistiniai bei daoistiniai įsitikinimai tarpsta greta valstybinės „religijos“), o mažytis neišvaizdus vabzdys, skleidžiantis malonų, raminantį garsą. Kaip žinia, svirpdamas arba čirkšdamas patelę vilioja svirplio patinėlis. Šį sudėtingą garsą vabzdys išgauna trindamas vieno sparno aštraus krašto dantukus į šiurkštų gremžtuką ant kito sparno. Svirpliai jau tūkstantmečius tarnauja kinams kaip raminanti „muzika“, mini grotuvas, kurio gali klausytis miegamajame ar visur nešiotis su savimi. Kiniška vabzdžių „industrija“ nukreipta ne tik į juslinį malonumą. Energingumą ir ištvermę demonstruojantys svirpliai tampa kovotojais – vabzdžių kovos Kinijoje nuo seno yra mėgstama tradicinė vyrų pramoga. Ir viskas, kas susiję su svirpliais bei jų laikymu namuose, pasirodo, yra sudėtinga ir įvairialypė „pramonė“ – įvairiausių tipų, formų „nameliai“, pintinėlės, kuriuose vabalėlis gyvena, indeliai, iš kurių jis maitinamas, ir t.t.

Kristina Stančienė

Paroda „Penki tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt du litai“ Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje

Gal dar kas nors prisimena banalią 9-ojo dešimtmečio amerikietišką fantastinę komediją „Trumpasis jungimas“ (1986) apie sužmogėjusį robotą ir jo nuotykius žmonių pasaulyje: žaibo iškrova pataiko į karinį robotą, šis staiga stebuklingai atgyja ir virsta protinga, miela būtybe... Mano atmintyje ji sušmėžavo todėl, kad kokio nors „trumpo jungimo“ – įdomios temos, „užkabinančio“ vaizdo, minties eigos dažnai labai reikia ir dailės pamokose. Nes ir čia besimokantys vaikai, paaugliai dažnai jau turi tvirtą virtualios realybės šarvą, kurį pramušti ir pažadinti kitą juose glūdinčią esybę ne taip lengva. Be to, įprasta mokinio diena yra kupina mechaniškos rutinos: pamokos, „popamokinė“ veikla, namai, namų darbai, o kitą rytą vėl ima suktis tas pats ratas. Kartais mokiniai atvirai sako, kad tingi piešti ar tapyti, arba žiūri abejingomis ir pavargusiomis akimis, o mokytojui nusisukus maigo savo išmanųjį... Užtat šiuo metu Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje veikianti šios mokyklos mokytojo Arūno Gudaičio mokinių ir sostinės vaikų darželio-lopšelio „Pagrandukas“ auklėtojos Romualdos Jankevičiūtės auklėtinių, priešmokyklinės grupės darželinukų bendra paroda „Penki tūkstančiai septyni šimtai devyniasdešimt du litai“, skirta nacionalinei Lietuvos valiutai litui, kaip tik ir yra tas atvejis, kai mokytojo mintis išjudina inertišką mąstymą, perjungia nuovargio ir kasdienės rutinos „bloką“.

Kristina Stančienė

Algio Skačkausko (1955–2009) paroda

Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje „Vėjas“ veikianti Algio Skačkausko kūrybos paroda – jubiliejinė. Šiemet tapytojui būtų suėję šešiasdešimt. Kartu tai ir ilgamečio šios mokyklos mokytojo paminėjimas, parodant vieną paskutinių jo tapybos darbų ir pluoštą spalvotų piešinių.

Kaip žinia, Skačkauskas piešė be galo daug – yra tekę matyti šūsnis jo piešinių – eskiziškų, nupieštų, rodos, keliais pieštuko štrichais, skubriai paspalvintų dažais ar pastele. Rašiusieji apie Skačkauską, tarkime, Raminta Jurėnaitė, regi jo tapyboje turtingą ikonografinį sluoksnį, atstovaujantį modernistinių temų ir siužetų repertuarui: antikinių mitų motyvai, krikščioniški ir „plebėjiški“ ritualai, per kraštus besiliejantis vynas, muzikavimas, meilikavimas, flirtavimas, moterys ir vyrai, paukščiai ir gyvuliai... Kita vertus, vaizdas Skačkausko kūryboje man visada atrodė nugalintis tekstą, pasakojimą, nes yra be galo tirštas, gyvybingas, pulsuojantis, neužbaigtas, nestabilus, rodos, tebevykstantis čia ir dabar. Išskyrus vieną ar kitą ryškesnį herojų, personažą, niekada jo paveikslų ikonografija neatrodė labai svarbi, juolab kad ji daug kuo panaši į Vyganto Paukštės, Antano Martinaičio ar Mindaugo Skudučio. O kur dar Skačkausko paveikslų ir piešinių spalviniai žaidimai, kuriais gali grožėtis visai atsietai nuo pasakojimo – juodos ir raudonos kontrastai, tarsi konfeti blizgučiai iššaunami mirguliuojantys vaivorykštės spalvų potėpiai, dėmės, taškučiai, brūkšneliai...