Dar 2009-aisiais „Mados infekcijos“ talentų paieškos konkurse juvelyras Benas Staškauskas kartu su vyriškos mados kūrėju Dainiumi Bendiku pristatė drabužių ir siurrealistinių aksesuarų kolekciją, atkreipusią publikos ir specialistų dėmesį. Joje keistai pynėsi tikri šiuolaikinio pasaulio daiktai ir ironiškos jų parodijos, kvestionuojančios įprastus elgesio stereotipus ir patį dizaino kūrinių pristatymo žanrą. Naujausia Staškausko paroda „Pikas 1.2“ tarsi tęsia tada pradėtą liniją – stambios, masyvios, utriruotos žiedų ir vėrinių formos jų nešiotojui išties suteiktų neįprasto išskirtinumo. Tai jau nebe „virpilaitiškas“ papuošalas – „priekūnis“, bet kur kas radikalesnė juvelyrinio dirbinio forma. Greičiausiai – nedidelė skulptūra, ne tik išreiškianti ir pabrėžianti dėvinčiojo charakterį, bet ir veikianti kaip savarankiškas meno objektas.
Paroda atskleidė, kad ankstesnį išraiškos brutalumą juvelyro kūryboje pamažu keičia gamtos pasaulio įspūdžiai, kurių jis, matyt, iki soties pasisėmė pastaruosius keletą metų gyvendamas ir kurdamas Islandijoje, Reikjavike. Staškausko kūriniai – tai miniatiūriniai gamtos pasaulio modeliai. Juose nereikėtų ieškoti simbolikos ar mistinių elementų – gamtos ženklai yra tiesiog įspausti ant žiedų paviršių. Tai samanų, kerpių spurgeliai, vandens išgraužti akmens plyšiai, tarsi iš vandenyno kyšančių uolų fragmentai, nuskalauti bangų, sustingę lavos luitai ar ryškiaspalviai koralai. Natūros dvelksmą šie kūriniai skleidžia ir abstrakčiai perteikdami esmines jos prieštaros jėgas – veržlumą ir ramybę, potvynius ir atoslūgius, kaitrą ir šaltį. Tačiau šiaurietiškos gamtos užuominos parodoje neužgožia urbanistinio, eklektiško pasaulėvaizdžio, kuris žavėjo debiutiniame menininko sukurtų aksesuarų pristatyme. Šalia rūsčių uolų atbrailų čia dunkso ir pilki betono luitai iš mūsų gyvenamo pasaulio pramoninės aplinkos, stebuklingu būdu išsitenkantys miniatiūrinėse juvelyrikos formose. Gamta ir keisti jos radiniai, pavyzdžiui, jūros pakrantėje po kojomis neva pasipainiojęs delfino dantis yra kultūros ir natūros darinys. Iš sintetinių medžiagų liedamas gamtos formas, Staškauskas kuria įtikinamą pasaką apie Islandiją.
Savo kūrybinę ideologiją menininkas išdėstė parodą lydinčiame manifeste, kurį perskaičius aiškėja, kad šią papuošalų kolekciją konceptualizuoja ne tik „pigių“ sintetinių medžiagų pasirinkimas, bet ir simpatijos dadaistiniam judėjimui. Klasikiniai dadaistų kūriniai siekė stebinti, išmušti iš vėžių publiką, keisti jos estetines vertybes, o juvelyrinė Staškausko „nota“ apeliuoja ir į ekologinę, ekonominę dabarties pasaulio savimonę. Menininkas kviečia susimąstyti, ar neprislėgs kada mūsų visų tonos nesunaikinamo plastiko. Jis pabrėžia – šios medžiagos perdirbimas neišvengiamai tėra tik naujo daikto sukūrimas. Kartą paleistas į pasaulį, šis jau niekada nebeišnyksta, nesuyra. Tačiau į civilizacijos pačiai sau paspęstus spąstus juvelyras siūlo žvelgti optimistiškai – reabilituojant sintetinių medžiagų vertę, plačias panaudojimo galimybes ir estetines savybes.
Benas Staškauskas, žiedas. Autoriaus nuotr.Benas Staškauskas, žiedas. Autoriaus nuotr.Benas Staškauskas, žiedas. Autoriaus nuotr.Benas Staškauskas, žiedas. Autoriaus nuotr.
Apžiūrėjus didžiulio formato gatvės meno kūrinius ant sostinės pastatų, tiltų, sukurtus festivalio „Vilnius Street Art“ metu (rugsėjo 5–13 d.), aiškėja, kad šis renginys, ko gero, yra vienas didesnių ir reikšmingesnių viešųjų erdvių įvykių per pastarąjį dešimtmetį. Nors įvairių trumpalaikių meno fiestų Vilniuje šiuo laikotarpiu būta ne kartą, kažko didelio, o svarbiausia – reikšmingo ir regimai keičiančio miesto veidą ilgesys, manau, jau buvo pribrendęs. Menas mieste nėra naujovė, čia verta prisiminti kad ir 9–10-ojo dešimtmečio novatoriškus ir entuziastingus parodų kuratorius ir menininkus – Algį Lankelį, Audrių Novicką, Gediminą Urboną. Vienas paskutinių tokių renginių – 2001 m. A. Lankelio kuruotas projektas „Menas ant reklaminių stendų“, kuriame, pakeitę pavidalą, t.y. persikėlę į reklaminių plakatų formatą, praeivius „kalbino“ šiuolaikinių lietuvių menininkų kūriniai. 2005-aisiais dar būta „Protesto laboratorijos“, tačiau jos įkarštį šiandien teprimena merdintis kino teatro „Lietuva“ pastatas. Minėtinos „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ programos, iš kurių daugiausia prieštaringo atgarsio vis dar sulaukia Neries krantinės skulptūros.
Aryz, piešinys ant namo Dainavos g. 5. E. Burbaitės nuotr.Tank Petrol, Lukiškių kalėjimą juosianti tvora. H. Haven nuotr.„M–City“, Profsajungų rūmų fasadas. H. Haven nuotr.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo surengtos kelios personalinės Igorio Piekuro kūrybos parodos: 2005-aisiais retrospektyvinė LDM Radvilų rūmuose, 2013 m. pavasarį – LR Užsienio reikalų ministerijoje. Tačiau pirmuoju atveju – dėl nepakankamai analitiško rengėjų požiūrio, antruoju – dėl to, kad apžiūrėti parodą buvo sunku, jos šio savito dailininko kūrybos siunčiamos žinios žiūrovams neatskleidė. Tad iki rugpjūčio 23 d. VDA „Titanike“ veikianti I. Piekuro paroda „Laiko negatyvai“, kuruota Laimos Kreivytės, bus bene pirmas rimtas žvilgsnis į dailininko kūrybą per pastaruosius keletą dešimtmečių. Nors joje pristatoma tik viena dailininko kūrybos dalis – ankstyvesnieji 7–8-ojo dešimtmečių darbai, atskleidžiantys intensyvius technologinius, formos ieškojimus, ši jo kūrybos dalis moderniosios lietuvių dailės kontekste intriguoja bene labiausiai.
Igoris Piekuras, „Eksperimentas”. 1980-1985 m. LEWBEN fondo nuosavybė. M. Ivanovos nuotr.(Artnews.lt)Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.(Artnews.lt)Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.(Artnews.lt)Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.(Artnews.lt)Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr. (Artnews.lt)Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.(Artnews.lt)Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.(Artnews.lt)
Dviejų žinomų vyresnės kartos menininkų – keramikės Onos Kreivytės-Naruševičienės bei jos vyro, skulptoriaus Jono Noro Naruševičiaus – kūrybos parodas jungia bendras pavadinimas – „Augančios formos“. Kartu nuėję ilgą gyvenimo kelią abu menininkai „augina“ savųjų kūrinių formas skirtingai.
Ona Kreivytė-Naruševičienė, ekspozicijos fragmentas. L. Ausylos nuotr.Ona Kreivytė-Naruševičienė, „Tėtis, mama ir aš“. 1993 m. L. Ausylos nuotr.Ona Kreivytė-Naruševičienė, ekspozicijos fragmentas. L. Ausylos nuotr.Ona Kreivytė-Naruševičienė, ekspozicijos fragmentas. L. Ausylos nuotr.Jonas Noras Naruševičius, ekspozicijos fragmentas. L. Ausylos nuotr.Jonas Noras Naruševičius, ekspozicijos fragmentas. L. Ausylos nuotr.Jonas Noras Naruševičius, ekspozicijos fragmentas. L. Ausylos nuotr.Jonas Noras Naruševičius, ekspozicijos fragmentas. L. Ausylos nuotr.
Gediminas Piekuras, sud. Rita Mikučionytė ir Gediminas Piekuras, teksto aut. Rita Mikučionytė, dizainerė Ramunė Januševičiūtė, Lietuvos dailininkų sąjungos leidykla artseria, 2013, 96 p., 500 egz.
Šiemet Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos „artseria“ išleistą knygą „Gediminas Piekuras“ galima vadinti kolektyvinės kūrybos vaisiumi – mat čia dėstomos ne tik dailėtyrininkės Ritos Mikučionytės mintys apie skulptoriaus kūrybą, bet apstu ir paties menininko monologų. Ne veltui knygos priešlapyje abu jie vadinami leidinio sudarytojais. Pasak R. Mikučionytės, kartu su autoriumi dėliodami jo kūrybos paraleles ir galvodami apie skulptūrų kūrimo principus, jiedu ėjo ta pačia kryptimi – iš emocijų, jausminių potyrių kilusias įžvalgas mėgino racionaliai sisteminti, „įvilkdami jas į apgalvotą kategorijų apvalkalą“. Tai atspindi ne vien tekstas – jo leidinyje visai nedaug. Labiausiai – pati knygos struktūra, pasakojimo slinktis, iliustracijų išdėstymas.
Knygos „Gediminas Piekuras“ viršelisGediminas Piekuras, „Akvariumas“. 2012 m. K. Stoškaus nuotr.Gediminas Piekuras, „Banga“. 2008–2009 m. R. Januševičiūtės nuotr.Gediminas Piekuras, „Paveikslas“. 2009 m. Autoriaus nuotr.Gediminas Piekuras, šeimos antkapis. 2012 m. Autoriaus nuotr.
Paroda, apie kurią dabar pasakosiu, pirmiausia buvo parodyta ne kokioje nors dailės galerijoje, „balto kubo“ erdvėje, o... miške. Taip, būtent miške – Zarasų rajono Gražutės regioninio parko Degučių pažintiniame take, kuriuo keliaudami galime pamatyti įdomių gamtos ir istorijos objektų – vaizdingas Samanio ežero pakrantes, girioje telkšančias pelkes, archajišką piliakalnį, pilkapius. Jauna tekstilininkė Jelena Škulienė išaudė tradicinius lietuvių liaudies audinius primenančias juostas, kurios, apkabinusios medžių kamienus, žymi pažintinio tako maršrutą. 33 juostose išausti tekstai – patarlės, priežodžiai – atrinkti iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyvo. Dauguma tekstų – iš Zarasų rajono, kuriame ir yra šis vaizdingas pažintinis takas.
Jelena Škulienė, „Savas kraštas kaip išaustas raštas“. E. Kordiukovo nuotraukosJelena Škulienė, „Savas kraštas kaip išaustas raštas“. E. Kordiukovo nuotraukosJelena Škulienė, „Savas kraštas kaip išaustas raštas“. E. Kordiukovo nuotraukosJelena Škulienė, „Savas kraštas kaip išaustas raštas“. E. Kordiukovo nuotraukosJelena Škulienė, „Savas kraštas kaip išaustas raštas“. E. Kordiukovo nuotraukos
Algirdas Dovydėnas. Vitražai, sudarytoja ir teksto autorė Dalia Ramonienė, knygos dailininkė Jurga Dovydėnaitė, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2013, 224 p., 500 egz.
Vienas naujausių Vilniaus dailės akademijos leidyklos leidinių – albumas „Algirdas Dovydėnas. Vitražai“. Čia žinomo vitražo dailininko, VDA profesoriaus kūrybą išsamiai pristato menotyrininkė Dalia Ramonienė, knygos dailininkė – Jurga Dovydėnaitė. Albume pateikiamas gausus iliustracijų pluoštas leidžia ne tik apžvelgti dailininko kūrinius, bet ir pasigilinti į vitražų fragmentus, detales, pasigrožėti pro spalvotą stiklą lūžtančia šviesa, skambiomis dekoratyviomis formomis ar subtiliu, vos regimu stiklo piešiniu.
Knyga šių metų birželį buvo pristatyta VDA, pasveikinti profesoriaus susirinko būrys kolegų, bičiulių. Apie knygos rengimo darbą pasakojusi Dalia Ramonienė sakė, kad A. Dovydėno kūrybą ji studijavo „gyvai“ – keliavo po visoje Lietuvoje išsibarsčiusius statinius, kuriuose dailininkas yra sukūręs vitražų.
Algirdas Dovydėnas, vitražas Šv. Mikalojaus bažnyčioje, VilniujeAlgirdas Dovydėnas, Sanatorija „Lietuva“, Druskininkai. Vitražo projektasAlgirdas Dovydėnas, fragmentas iš keturiolikos vitražų ciklo „Kryžiaus kelio stotys“, Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia Nidoje Algirdas Dovydėnas, devynių dalių vitražo fragmentas, Lietuvos kankinių bažnyčia Domeikavoje. 1999–2004 m.Algirdas Dovydėnas, devynių dalių vitražo fragmentas, Lietuvos kankinių bažnyčia Domeikavoje. 1999–2004 m.Algirdas Dovydėnas, Rainių kančios koplyčia. 1991–1994 m.
Taikomosios dailės muziejuje liepos 10 d. atidaryta Galinos Petrovos-Džiaukštienės ir Silvestro Džiaukšto retrospektyvinė kūrybos paroda. Nors ji sudaryta kaip dvi atskiros ekspozicijos, parodos įvadas – kartu išeksponuoti abiejų tapytojų kūriniai. Tai primena, kad G. Petrovos-Džiaukštienės ir S. Džiaukšto kūrybą galime vertinti ir lietuvių menininkų porų kūrybos kontekste. Šie tapytojai – vieni ryškiausių sutuoktinių menininkų duetų, ėmusių kurti XX a. 6-ajame dešimtmetyje, chruščiovinio kultūros atšilimo laikotarpiu. Lietuvos sutuoktinių menininkų poros ir jų kūryba – įdomus, intriguojantis, bet dar mažai tirtas reiškinys. Jurga Daubaraitė ir Erika Grigoravičienė pabrėžia skirtį tarp „modernistinio“ pasaulėvaizdžio kūrėjų ir šiuolaikinių menininkų tandemų (nagrinėdamos XX a. 10-ojo dešimtmečio Lietuvos meno scenos ypatumą – Nomedos ir Gedimino Urbonų, Svajonės ir Pauliaus Stanikų, Aidos Čeponytės ir Valdo Ozarinsko kūrybą). Pirmuoju atveju menininkai brangina individualią raišką, o antruoju dažnai kuriama kolektyviai, pora tampa projekto bendraautoriais, neišskiriant asmeninio kiekvieno kūrėjo indėlio.
Mūsų aptariamus tapytojus vienija tos pačios išraiškos formos, kurios tradiciškai atrodo nesuderinamos su kolektyvine veikla, reikalauja individualaus, asmeninio kūrėjo santykio.Tačiau net ir žvelgiant į nedidelę gausios menininkų kūrybos dalį, išeksponuotą parodoje, aiškėja, kad paveikslų temos, tapysena turi ir daugybę sąsajų, o kai kuriais atvejais
Šv. Jono gatvės galerijoje veikia skulptoriaus Arvydo Ališankos paroda „Tarp“. Ta proga ir kalbamės.
Žinau, kad pirmieji Jūsų skulptūros mokytojai tuometinėje vaikų dailės mokykloje buvo profesorė Dalia Matulaitė, Vytautas Šerys.
Kaip tik Dalia Matulaitė vaikų dailės mokykloje ir pastebėjo mano polinkį. Tuo metu stebėjau D. Matulaitės skulptūras viešojoje erdvėje ir parodose. Mane intrigavo archeologijos, liaudies skulptūros drožybos principų interpretavimo būdai, formos slinktys, architektonika mokytojos skulptūrose. Daug dirbau iš natūros – piešiau senųjų liaudies meistrų dievukus, tarsi ieškodamas juose paslėptų lobių: formos išraiškingumo, įtaigumo, lietuviško identiteto ženklų. Taip pat stebėjau Vytauto Šerio kūrybą ir mokymą. Veikė jo skulptūrų formos, paviršiaus pirmapradiškumas, grublėtumas, tašymas kirviu ir poetika.
Jūsų skulptūrose dažnai intriguoja konceptualus kūrinio ir kūno santykis, kai skulptūrinis objektas veikia kaip „vieta kūnui“.
Kūnas man iš tiesų tampa sudėtine skulptūros dalimi. Ją galima apžiūrėti ir iš išorės, ir iš vidaus. Žiūrovas kviečiamas būti skulptūroje. Man svarbus žmogaus mastelis, dažniausiai – mano paties kūno
Arvydas Ališanka. „Šventykla“. Guandu gamtos parkas, Taipėjus, Taivanis. 2010 m. Arvydas Ališanka. „Korekcija“. 2013 m. Arvydas Ališanka. „Kryžiokas“. Balsių mitologinis parkas. 2012 m. Arvydas Ališanka. „Slėpimasis“ (Bad Shlema, Vokietija). 2011 m.Arvydas Ališanka. „Įtrūkęs“. 2013 m. Arvydas Ališanka. „Vieta kūnui“. 2009 m.
Gruodžio pabaigoje Lietuvos dailininkų sąjungoje tradiciškai atšvęstas antrasis „Dailės“ žurnalo metų numeris, šiemet – 15-asis, jubiliejinis. Kartu su juo pristatytos LDS leidyklos „artseria“ 2012 m. išleistos knygos – „Alfonsas Vilpišauskas“ ir „Adasa Skliutauskaitė“, Šarūno Leonavičiaus iliustruota Maironio baladė „Jūratė ir Kastytis“, „Eglė Vertelkaitė“ bei „Vygantas Paukštė“. Taip išėjo, kad dvi pastarosios knygos buvo pristatytos dukart. Mat Eglė Vertelkaitė ir Vygantas Paukštė – Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytojai. O mokytojų kūrybai skirti leidiniai čia svečiuojasi jau ne pirmą kartą – prieš dvejus metus mokykloje aptarėme Vytauto Šerio kūrybai skirtas knygas (leidykla „artseria“), pernai – Laimos Kreivytės sudarytą knygą „Marija Teresė Rožanskaitė: vaizdai ir tekstai“.
Knygos „Vygantas Paukštė“ teksto autorė – Milda Žvirblytė. „Kaip Diderot vis apie Greuze, taip Mikučionytė apie Janonį“, kadaise šmaikščiai postringavo menotyrininkė Austėja Čepauskaitė. Šią pastabą galėtume perfrazuoti – M. Žvirblytė taip pat yra ne kartą rašiusi apie V. Paukštės kūrybą. Knygoje ji savo ankstesnes įžvalgas susumuoja ir papildo, išplečia. Panašu, kad autorė, gerai išmananti V. Paukštės kartos, visos šiuolaikinės tapybos kontekstą, vis dar
Leidinio „Eglė Vertelkaitė“ iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvos menininkai“ viršelisLeidinio „Vygantas Paukštė“ iš serijos „Šiuolaikiniai lietuvos menininkai“ viršelisLeidinių pristatymas Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje
