Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Paroda „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ Istorijų namuose

837 stiklo ir celiulioido fotoplokštelių negatyvai su užrašu „Ingelevičius“ septynis dešimtmečius ramiai sau gulėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose. Kartais tarpukario Kauno vaizdai buvo naudojami kaip ikonografinė medžiaga. Ir viskas. Jie neegzistavo kaip autoriaus kūryba. Net ir autoriaus nebuvo, nors jis minimas fotografijos istorijose kaip viena iš daugelio paraštinių figūrų. Fotografijos archyvai dažnai būna už meno ir vizualiosios kultūros istorijos ribų, nepasiekiami menotyrininkų radarais. Juos pridengia ne tik fizinės durys ar stalčiai, ne tik biurokratinės procedūros, kurias reikia įveikti norint patekti į archyvą. Dar neišryškinti negatyvai – iš tiesų nematomi, kol jų kas nors nenuskenuoja ar neatspausdina. Juodą dangų ir baltus žmonių šešėlius galima mėginti apversti mintyse, bet vis tiek tai bus netikras vaizdas. Po tokių pratybų pozityvinis atspaudas visada nustebina.

Agnė Narušytė

Eglės Grėbliauskaitės paroda „Leiskite pažiūrėti Jums į gerklę“ VDA parodų salėje „Titanikas“

Dabar mažiausiai norisi prisiminti batalijas dėl sovietinių paminklų ar dalyvauti naujose. Net kai svarstoma, ką daryti su pastatytais karių kapinėse. Taip, kažkas kažkur diskutuoja, bet kai Ukrainoje žūsta tūkstančiai, paminklai tikrai yra tik „balvonai“. Ką tik mačiau videoįrašą, kaip Charkive specialios tarnybos nuverčia paminklą maršalui „mėsininkui“ Georgijui Žukovui. Biustas bumbteli ant šaligatvio, publikos nėra. Tai – tik karo paraštės. O gal ne? Gal pasibaigus karui paaiškės, kad neverta kovoti su ligos simptomais, kol neturi kaip pašalinti priežasties?

Agnė Narušytė

Rytų Vokietijos fotografijos paroda „Neramūs kūnai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Sako: atskirkime kultūrą nuo politikos. Politikai naudą gaudo, kariai ginklus galanda, o menininkai guodžia mūsų sielas. Kultūra – tokia oazė, kur visi gali prisiglausti. Nuo visų negandų. Anksčiau šia mintimi tarsi nebuvo priežasčių abejoti. Tautos išrinktieji rūpinosi savo gerove, o skurdžiame kultūros rezervate bent jau buvo saugu. Tačiau šalia prasidėjus karui, saugumo jausmas dingo. Paaiškėjo, kad kultūros atsiribojimas nuo politikos Rusijoje pagimdė pabaisas.

Agnė Narušytė

Paroda Vilniaus geležinkelio stoties perone

Nuo bombardavimų pajuodusiame mieste raudona paklodė su juodais taškeliais atrodo ne vietoje. Neturi čia būti tokių spalvų. Jos priklauso kitam pasauliui. Jaukumo, vilčių, kasdienybės. Gelbėtojų neštuvais skubiai išnešama gimdyvė tą boružės raštą rinkosi meilės apsaugotam kūdikio gyvenimui. O gal tokia tiesiog pasitaikė Mariupolio ligoninėje, kurią atakavo Rusija. Apanglėję medžiai, tušti langai ir juoda žemė. Raudonas čia gali būti nebent kraujas. Netinka šitas gero gyvenimo atributas, skaudžiai primenantis, kokia ateitis sunaikinta. Todėl ši nuotrauka įsimena ir dažnai iliustruoja pasakojimus apie Rusijos nusikaltimus Ukrainoje. Dabar ji pakabinta ir ant metalinės tvoros išilgai bėgių, kuriais vyksta geležinkelio tranzitas iš Maskvos ir Sankt Peterburgo į Kaliningrado sritį ir atgal.

Agnė Narušytė

Williamas Kentridge’as Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje

Williamo Kentridgeʼo parodą Kaune (kuratorė – Virginija Vitkienė) aplankiau dar prieš karą. Jau buvome pripratę prie grėsmės to, kas galbūt neįvyks. Todėl tik žiūrėjau, gilinausi, stengiausi suprasti, apie ką kalba šis menininkas, neturėdama pašalinių minčių. Pranešimų iššifravimą sunkino tai, kad jis nemėgsta planuoti, pasiduoda atsitiktinumui – sugretina du vaizdinius ir laukia, kokį trečią jie išsikvies. Kūrinių reikėjo ieškoti po visą muziejų (paroda sukomponuota kartu su scenografe Sabine Theunissen). Netoli įėjimo ant vidinio kiemo sienų nupieštų juodų figūrų procesija paskui atgijo ekranuose.

Agnė Narušytė

Ir kartu su ukrainiečiais skanduojame: „Putin chuilo“!

Pasaulio miestai nusidažo geltona ir mėlyna spalvomis. Gatvėmis žygiuoja protestuotojai, nešini Ukrainos vėliavomis ir plakatais: „Stabdyk karą“, „Rusija, eik namo“, „Putin chuilo“. Žiniasklaidoje liejasi komentarai, prognozės, pasipiktinimas, desperacija, viltis, bet svarbiausia – susižavėjimas ukrainiečių drąsa ir pasiryžimu ginti savo tėvynę. O aš vis pradedu rašyti šį tekstą ir kasdien ištrinu, rašau iš naujo, nes viskas greitai keičiasi. Iš pradžių atrodė, kad mano misija – raginti institucijas siekti, kad Rusija būtų pašalinta iš „Eurovizijos“ ir Venecijos bienalės. Bet tai įvyko greičiau, nei spėjau paraginti.

Agnė Narušytė

Andrew Miksio paroda „Baxt“ MO muziejuje

Vestuvinė Liubos suknelė užpildo erdvę tarp U forma sustatytų, vaišėmis apkrautų stalų. Gėlių puokštė jos rankose „kalbasi“ su tapetų, „auksinių“ ir tiulinių užuolaidų, suolus dengiančių raudonų užtiesalų gėlėmis. Visą tą margumyną „permuša“ balta suknelės piramidė. Ši 2001 m. užfiksuota Andrew Miksio fotografija jau tapo tarsi ikona.

Agnė Narušytė

Novi Sado avangardo paroda „Nestabilios praktikos“ Kauno fotografijos galerijoje

Į Serbiją su Gintaru Zinkevičiumi skridome dar tik prasidedant omikrono bangai. Iš Belgrado Nikolos Teslos oro uosto į Novi Sadą važiavome per lygumas, artėdami pamatėme Fruškos kalną. Vėliau sužinosime, kad tai – tik kalva.

Agnė Narušytė

Tado Kazakevičiaus paroda „Pernykštis sniegas“ „Prospekto“ galerijoje

„Supraskite, vaikui labai baisu matyti mirštančius savo draugus“, – šis sakinys mane persekioja nuo pat tos dienos dar prieš Kalėdas, kai užsukau į Tado Kazakevičiaus parodos „Pernykštis sniegas“ atidarymą. Teresė Laimutė – viena iš jo nufotografuotų senukų – taip užbaigia savo prisiminimus apie Sibirą. Mirtis tremtyje iki šiol man atrodė gana abstrakti, paskirta lyg nelaimingas loterijos bilietas, nes kažkodėl kitiems pavykdavo tose baisiose sąlygose išgyventi. Bet Kazakevičiaus paroda apie daugiau nei 250 našlaičių sugrąžinimą į Lietuvą parodo mirtį iš vaiko perspektyvos.

Agnė Narušytė

Eglė degė turbūt neilgai, nes atsivėrė tik penkiolikos kvadratinių metrų skylė, išviešinusi jos metalinius griaučius ir slaptą sandėliuką. Jie gaudė Kalėdų vagį kaukdami Kauno gatvėmis, paskui uždarė ligoninėje kartu su kitais bepročiais. Miestiečiams teko uždangstyti skylę žaliomis šakomis ir atkurti smilgas. Jų koteliuose įverti laidai nuo karščio užvirė – tą masę dabar reikėjo iškrapštyti ir įverti naujus. Iš kai kurių smilgų neliko nieko, todėl jas gamino iš naujo. Bet iki Kalėdų, regis, suspėjo.