Autorius: Agnė Narušytė

Agnė Narušytė

Eglės Vertelkaitės kūrybos paroda „Pilnatis“ Business Stadium Gallery (Šeimyniškių 19 B., Vilnius)

Iš kosminės tamsos išplėštas gintarinis pilnaties kūnas varo iš proto. Ją perbraukia juoda juostelė ir palaidoja. Gedulas. Tačiau pasąmoninių padarų siautėjimas tik prasideda. Eglė Vertelkaitė kviečia mus leistis į peršviečiamą girią, kurios šakų ažūre slepiasi mergaitės ir moterys, o dar giliau – baugios kaukėtos būtybės. Jas netikėtai aptikus, mintyse rikiuojasi poeto Aido Marčėno eilutės: „taigi čia ir gyvena raganos (…) dabar kai temsta jos sulekia / iš viso Vilniaus ir kelia / čia puotas štai štai paklausykite“.

Agnė Narušytė

Interaktyvi Jenny Kagan paroda „Iš tamsos“

Iš pradžių buvo tik pluoštelis nuotraukų ir mamos pasaka prieš miegą. Apie dėžę, kurioje užsimezgė „šeimos esmė“. Apie pabaisą šunį, kurio lojimas panėšėjo į kulkosvaidžio tratėjimą. Paskui Jenny Kagan pasakojo tėvų istoriją bendraklasiams ir matė „siaubą jų veiduose / siaubą, kurio aš nejutau“. 

Tai buvo tik pirmas kartas – nepakankamas. Plyšius tarp „pavogtų“ istorijos fragmentų reikėjo kažkuo užpildyti – kad ir dėže, pagaminta pagal mamos prisiminimus ir tėvo brėžinius. Trūko medžiagiškų įrodymų – tokia neįtikėtina ta istorija. Per daug makabriškas ir neįmanomas iš Vilijampolės geto išsigelbėjusių žydų nuotykis. O juk toje dėžėje glūdėjo tiek daug patirties ir suvokimo sluoksnių: „Mano mama visada norėjo rasti būdą savo istoriją perteikti taip, kad tai nebūtų paprastas linijinis pasakojimas.“ 

Kaip ją perteikti? Spręsti turėjo Jenny. Yra begalybė būdų. Ir kas tik neišmėginta – nuo tradicinių iki, regis, netinkamų pasakoti apie Holokaustą kaip Arto Spiegelmano komiksų knygelė „Maus“ (1991). Sunkiausia padaryti taip, kad pasakojimas pasiektų klausytoją, kurio dėmesys šiam nusikaltimui nusidėvėjęs jau iš anksto (taip, žinom, žinom, siaubas, ir nereikia apie tai kartoti). Mintis tą istoriją pasakoti mieste, kur ji vyko, turbūt kilo dar tada, kai menininkė ir kuratorė Paulina Pukytė pakvietė britę Jenny Kagan 2017 m. Kauno bienalei sukurti laikiną paminklą. Tuomet jos paprašytos pardavėjos dalijo „Aibės“ pirkėjams maišelius „Į kairę“ ir „Į dešinę“ – taip pat atsainiai kaip 1941 m. spalio 28 d. vyr. seržantas Helmutas Rauka piršto judesiu siuntė žydus, daug valandų prastovėjusius toje pat vietoje, arba toliau vergauti, arba mirti. 2007 vyrai, 2920 moterų, 4273 vaikai buvo nužudyti per vieną dieną. Gete gyventojų sumažėjo daugiau nei trečdaliu. 

Agnė Narušytė

Janinos Sabaliauskaitės ir Rimaldo Vikšraičio parodos Sanderlande, Didžiojoje Britanijoje

Kaip šiandien pamenu. 1997 metai. Saulėta diena. Laima Kreivytė, tuometinė „7 meno dienų“ dailės puslapių redaktorė, atneša laikraštį, kurio pirmame puslapyje – tekstas apie projektą „Valdymas iš žemės“ („Ground Control“, 1995–1997), sujungusį dvi menininkų valdomas erdves: „Beaconsfield“ galeriją Londone ir „Jutempus“ Vilniuje. Projekto pavadinimo pratęsimas paaiškina, kas čia vyksta: „Technologijos ir utopija“. Tuomet dar tik besimezgantis world wide web – pasaulinis internetas – sujungia erdvėje nutolusius menininkus iš dešimtmečius sovietinės okupacijos atskirtų Europos regionų.

Agnė Narušytė

Tarptautinis fotografų simpoziumas „Nida. Sutikti fotografiją“

Antradienis

Atvažiuojam į Nidą jau pavakary, bet dar šviesu. Marios siautėja. Jūra – kaip ežeras.

– Vėjas pietryčių, – sako Erika.

Agnė Narušytė

Įvietinto meno paroda „Išlikimas“ naujojoje kalėjimo versijoje „Lukiškės 2.0“

– Kaip tu?

– Taigi kalėjime sėdžiu.

Taip vasarą prasidėdavo mudviejų su Egle Ridikaite pokalbiai telefonu. Kuratorė Algė Gudaitytė (padedama Aistės Kisarauskaitės ir Kotrynos Žukauskaitės) vėl pakvietė septynias moteris kurti įvietintą meną, tik šįkart – ne į dominikonų vienuolyną, o į nebeveikiantį Lukiškių kalėjimą. Tad visoms teko ten „pasėdėti“. Liesti pliką plytų mūrą, tūnoti pasivaikščiojimo kiemelių „šulinyje“, kur vienintelis langas – į dangų. Pajusti čia įsigėrusį vyrų prakaitą, šlapimą, kraują, depresiją, pyktį, savigailą. Ir mąstyti apie išlikimą, tiesa, plačiau nei perša turistiniu objektu tapęs kalėjimas.

Agnė Narušytė

Trijų Baltijos šalių, Ukrainos, Lenkijos, Suomijos ir Nyderlandų menininkų paroda Nacionalinėje dailės galerijoje

Paroda „Sudėtingos praeitys. Susiję pasauliai“ pirmiausia buvo atidaryta Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje 2020 m. lapkritį. Tada pasaulis ruošėsi nykiai karantininei žiemai. Menininkų buvo mažiau – 9, o kuratorės tik dvi – Ieva Astahovska ir Margaret Tali. Dabar Nacionalinėje dailės galerijoje veikiančioje parodoje menininkų daugiau – 14, ir prisidėjo kuratorė Eglė Mikalajūnė. Kodėl pasakoju mažai kam įdomią priešistorę? Nes ji – į temą. Ne tik dėl parodos pavadinime įrašytų praeičių. Bet ir dėl to, kad dabar, 2022-aisiais, ji atrodo ir kaip atsakas į Rusijos karą Ukrainoje, ir kaip pernykštės Baltijos trienalės „Nesibaigiančios kovos“ Šiuolaikinio meno centre (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir João Laia) tęsinys. Parodos priešistorė paneigia abu įspūdžius. Ir kartu užaštrina jos aktualumą: apie praeities peršamas kovas buvo galvojama dar prieš prasidedant dabartiniam karui, ir galvojama keliose vietose vienu metu.

Agnė Narušytė

Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „kovotoJOS XIX–XX“ buvusiame Lukiškių kalėjime

Pirmomis karo Ukrainoje savaitėmis socialiniuose tinkluose sklandė ginkluotų moterų nuotraukos. Kovo 8-ąją jos pažymėjo filmuotais atsišaukimais. Sakė: išvežėme vaikus į užsienį, mūsų genofondas išsaugotas, dabar kausimės už tėvynę. Jų veidai buvo griežti, balsai – nuožmūs. Profesionalios karės valkirijos ta pačia proga irgi žadėjo „padaryti savo darbą iki galo“ – išvyti okupantus.

Agnė Narušytė

Paroda „Antanas Ingelevičius: kūrėjas ir miestas“ Istorijų namuose

837 stiklo ir celiulioido fotoplokštelių negatyvai su užrašu „Ingelevičius“ septynis dešimtmečius ramiai sau gulėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose. Kartais tarpukario Kauno vaizdai buvo naudojami kaip ikonografinė medžiaga. Ir viskas. Jie neegzistavo kaip autoriaus kūryba. Net ir autoriaus nebuvo, nors jis minimas fotografijos istorijose kaip viena iš daugelio paraštinių figūrų. Fotografijos archyvai dažnai būna už meno ir vizualiosios kultūros istorijos ribų, nepasiekiami menotyrininkų radarais. Juos pridengia ne tik fizinės durys ar stalčiai, ne tik biurokratinės procedūros, kurias reikia įveikti norint patekti į archyvą. Dar neišryškinti negatyvai – iš tiesų nematomi, kol jų kas nors nenuskenuoja ar neatspausdina. Juodą dangų ir baltus žmonių šešėlius galima mėginti apversti mintyse, bet vis tiek tai bus netikras vaizdas. Po tokių pratybų pozityvinis atspaudas visada nustebina.

Agnė Narušytė

Eglės Grėbliauskaitės paroda „Leiskite pažiūrėti Jums į gerklę“ VDA parodų salėje „Titanikas“

Dabar mažiausiai norisi prisiminti batalijas dėl sovietinių paminklų ar dalyvauti naujose. Net kai svarstoma, ką daryti su pastatytais karių kapinėse. Taip, kažkas kažkur diskutuoja, bet kai Ukrainoje žūsta tūkstančiai, paminklai tikrai yra tik „balvonai“. Ką tik mačiau videoįrašą, kaip Charkive specialios tarnybos nuverčia paminklą maršalui „mėsininkui“ Georgijui Žukovui. Biustas bumbteli ant šaligatvio, publikos nėra. Tai – tik karo paraštės. O gal ne? Gal pasibaigus karui paaiškės, kad neverta kovoti su ligos simptomais, kol neturi kaip pašalinti priežasties?

Agnė Narušytė

Rytų Vokietijos fotografijos paroda „Neramūs kūnai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Sako: atskirkime kultūrą nuo politikos. Politikai naudą gaudo, kariai ginklus galanda, o menininkai guodžia mūsų sielas. Kultūra – tokia oazė, kur visi gali prisiglausti. Nuo visų negandų. Anksčiau šia mintimi tarsi nebuvo priežasčių abejoti. Tautos išrinktieji rūpinosi savo gerove, o skurdžiame kultūros rezervate bent jau buvo saugu. Tačiau šalia prasidėjus karui, saugumo jausmas dingo. Paaiškėjo, kad kultūros atsiribojimas nuo politikos Rusijoje pagimdė pabaisas.