Dailė
Keliaudama iki parodos slidžiomis senamiesčio gatvelėmis, spaudžiant –15 °C, vitriną pirmiausia praeinu. Nepamatau. Apsisuku, juk ji turėjo būti čia. Prispaudžiu veidą prie langų, ant kurių užrašyta „Parduodamos patalpos“, ir galiausiai įžiūriu skulptūrinių objektų fragmentus. Atsitraukti negaliu ne tik dėl siauro šaligatvio, bet ir todėl, kad vos žingsniu nutolusi nuo stiklo matau tik savo atspindį, praeivius, priešais esančių namų fasadus, pravažiuojantį troleibusą. Taigi „(AV17)“ galerijos „Pop up“ parodos (Pylimo g. 34-ame name, Vilniuje) apžiūrą lemia ne tik gatvė, bet ir paros metas. Ji ne visai veikia tol, kol dangus neužsklendžia tamsos užuolaidų.
Be abejo, įdomu matyti galerijos „(AV17)“ reprezentuojamą kūrybą ne sterilioje galerijos erdvėje, taip parodant kūrinių įvairiapusiškumą. Tačiau darbai grubesnėje erdvėje tarsi pradingsta, erdvės rupumas veikiau primena tiesiog netvarkingas patalpas. Galerija dažnai naudoja alternatyvas eksponavimui – yra surengusi mobiliųjų parodų ne tik Vilniuje, bet ir įvairiose Lietuvos vietose. Skulptorių darbai rodyti sovietiniu laikotarpiu statytuose kultūros namuose, dvarų kiemuose, parkuose. Tačiau šios vitrinos atveju sunku pavadinti ją paroda ta prasme, kuria esame linkę parodas suprasti. Nebent jei grįžtume prie žodžio esmės, kuri mums sako, kad kažkas yra rodoma. Tačiau kaip ekspozicija ji praranda tam tikrą tauresnę misiją-viziją, nežinia, kokia ji čia būtų – poetinė, mokančioji, estetiškai tenkinanti.
Kadangi į šį „išstatymą“ sudėti kone visi galerijos reprezentuojami menininkai (Jonas Aničas, Andrius Erminas, Nerijus Erminas, Tauras Kensminas, Rimantas Milkintas ir Rafal Pesliak), mano akyse paroda tampa tiesiog parduotuvės vitrina. Iš vienos pusės toks sprendimas galėtų būti sveikintinas – jei tik galerija tyčia tokio įspūdžio siekė, jei norėta parodyti, kad čia svarbūs pardavimai, o ne meniniai, naratyvo ieškojimo sprendimai. Juk siekis parduoti meną nėra slaptas, o galerija yra verslo forma, tad tokia parduotuvės tipo vitrina galėtų būti suprasta kaip skaidrumo gestas, bet skaitant pranešimą spaudai yra gana akivaizdu, jog siekiama ne visai to: „Gyvename visapusiškai sudėtingame laikotarpyje, kuomet ieškome atsitraukimo nuo rutinos. Menas gali padėti tai padaryti ir netgi pagerinti psichologinę žmogaus būklę. (...) Parodą galima apžiūrėti bet kokiu paros metu, einant ar važiuojant pro šalį.“ Nemanau, jog šiuos pažadus ši paroda gali ištesėti, juo labiau kad nėra taip ir lengva ją apžiūrėti. Belieka tik siekis parduoti, tačiau galbūt jo nereikėtų bandyti užmaskuoti žodžiais?
Palyginimui iškyla neseniai užsidariusi tokio paties tipo Liudvikos Sonios Koort paroda „Sigillum“ („Naktinio Vilniaus avilio“ languose, Vilniaus g. 22, Vilnius). Ji taip pat buvo išstatyta vitrinoje, tačiau įspūdis kiek kitoks. Vitrina šiuo atveju ištirpo, tapo nematoma, o menininkės skulptūriniai objektai atrodė tarytum stikliniame kube – kitaip išnaudotoje vitrinos formoje, net nesusimąsčius, jog tai galbūt primena muilo parduotuvę. Koort skulptūros ir buvo kurtos iš muilo, blėstančio raudonio atspalvio kūriniuose išraižytos linijos iš pradžių asocijavosi su runomis, vėliau prisiminiau ir vaikystėje taip mėgtą būdą piešti – išbraižant lapą užsimerkus ir nuspalvinant susidariusias formas tam, kad jos pradėtų panašėti į atpažįstamas figūras. Anotacija šias mintis atliepia: „Sigillum kūrime naudojami ženklai ir geometrinės formos, kuriomis pažymimas intuityvus pasaulis. (...) Iš pasąmoninio lauko kilę pavidalai byloja, ne apie tamsiąją prigimtį, o apie impulsyvius mus perveriančius vaizdus ir mintyse įsikuriančias linijines abstrakcijas, panašiai kaip braižomas sigillum.“
„Sigillum“ net geriau gali išreikšti „(AV17)“ siekį per meno galią gerinti žmogaus psichologinę būseną naudojantis aktualizuojamu kasdienybės ritualu. Namuose taip pat turiu tą blankios raudonos spalvos muilo gabalėlį, primenantį apie gražų dalijimosi procesą, – menininkė nusprendė uždariusi parodą padalinti kūrinius visiems, kurie parodė iniciatyvą juos pasiimti. Tiek simboliškai, tiek fiziškai įnešė bent jau į mano rutiną subtilaus, kasdien tirpstančio raudonio.
Koort parodą aiškiai mačiau savomis akimis, o „(AV17)“ padoriau pavyko apžiūrėti tik per galerijos pasidalintas fotografijas. Ten ekspozicija atrodo dailesnė, lyg ir paveikesnė. Įspūdį lemia pasirinkti rakursai, apšvietimas. Apie kūrinius visgi sunku kalbėti, jie sunkiai įžiūrimi, bet Andriaus Ermino kūriniai iš serijos „Augalas“ man priminė poetės Juditos Vaičiūnaitės eilėraščio „Euridikė“ eilutes, kuriomis nesunku ir įprasminti pojūtį, kurį sukelia toks susitikimas su kūriniais: „Tik įpakavimu blizgės dirbtinės šypsenos – / aš imsiu vysti / vitrinų spindesy, nuperkama / kaip cigaretės ir kaip viskis.“
