Neįprasta, tačiau vaisinga situacija

Gruodžio mėnesį galerijoje „Vartai“ atsidarius Luco Tuymanso ir Zlatko Kopljaro parodai „Mercy“ užmezgiau pokalbį su jos kuratoriumi Ory Dessau. Tuo metu kalbėjomės apie daug dalykų ir visiškai ne – apie pačią parodą. Trumpai viešnagei baigiantis sutarėme su Ory pokalbio nenutraukti ir tęsti jį tarp Lietuvos ir Belgijos. Lyg sukūrus šį atstumą galiausiai paliesti klausimus pačios parodos kontekste. Šio pokalbio fragmentai surinkti tarp Vilniaus ir Gento.

Kai buvote Lietuvoje, kalbėjome apie tai, kad dažniausiai mėgstate dirbti su erdvėmis, kurias galite iš tikrųjų pažinti. Pati erdvė pasirodė kaip itin svarbus kuratorystės aspektas. Ir paroda „Mercy“ – ne pirmoji jūsų kuruota paroda galerijoje „Vartai“. Kaip susidūrėte su „Vartais“ ir kas paskatino sugrįžti ir geriau pažinti jų erdves?

Jei gerai pamenu, kalbėjau apie nenorą dirbti su maketais ir brėžiniais, man labiau patinka fiziškai įsisavinti erdvę, pajusti ją, būnant ten, įsivaizduojant parodą in situ. Jei kalbame apie pažintį su „Vartais“, esu įsitikinęs, kad ji įvyko per Danielį Marzoną, kuris šioje galerijoje kuravo parodą, ir per Julianą Heyneną, dalyvavusį pokalbyje tos parodos proga. Jie abu – artimi mano draugai.

Be fizinio erdvės pobūdžio, kuris man atrodo labai patrauklus, ir daugelį metų besitęsiančios draugystės su Laura Rutkute iš „Vartų“, manau, kad tuo metu mane patraukė ir darbo Vilniuje kontekstas, noras sugrįžti į patį miestą.

Vienas iš parodą „Mercy“ lydėjusio teksto aspektų – tai kalbėjimo būdai (o gal ir neleidimas pamiršti) apie vykstantį karą Ukrainoje. Ar rengimasis parodai, jos idėjos vystymas vyko dar prieš karui prasidedant? Ar tai tiesiog netyčia suaidėjo su nauja realybe?

Parodos idėja gimė dar prieš karą, bet nuodugniai su ja dirbti ėmėme vos karui prasidėjus. Nepaisant to, kreipiausi į šiuos menininkus žinodamas, kad jų kūryboje glūdi kruvina naujųjų laikų istorija, taip pat tikiu šiuolaikinio meno kontekstualizavimo gebėjimu, kai menas keičiasi ir įgyja naujų prasmių atsižvelgiant į jį supantį kontekstą, į kontekstą, kuriame jis rodomas.

Kaip susipažinote su Zlatko Kopljaru ir Lucu Tuymansu? Jūs trys ir ši paroda Lietuvoje – ryškiai tarptautinis reikalas. Mane domina šios parodos eiga, kelias nuo idėjos iki galutinio produkto.

Su jais susipažinau gyvendamas Berlyne, per bendrus draugus. Tuymanso kūrybą žinojau dar prieš susipažindamas su juo asmeniškai. Manau, kad tai, ko klausiate, yra kuruojamos parodos, kuri visada išlieka šiek tiek paslaptinga ir apima pasitikėjimą bei tikėjimą, esmė. Pagrindinę parodos idėją lipdžiau pagal „Vartų“ galerijos architektūrą, susidedančią iš keturių kambarių. Tą dariau žinodamas, kad pirmame kambaryje turėtų būti dviejų menininkų darbai, tarsi savotiškas kratinys, o paskutinis kambarys – Tuymanso animacijos. Nuo šios idėjos atsispyrus viskas gana greitai vystėsi jau kartu dalyvaujant ir patiems menininkams.

Draugas ironiškai sulygino Tuymanso atvykimą su popiežiaus vizitu. Jau ir toks palyginimas nurodo, kad čia jo vardas žinomas, o dauguma lyg ir tyliai tikėjosi pamatyti jo tapybą. Kopljaras dar nepažintas, laisvas. Įdomu, kad Tuymansas bent jau šioje parodoje tampa ne tokiu, kokio jo tikisi publika. Ar tenka užmerkti akis prieš tokius lūkesčius?

Nenorėjau, kad tai būtų dar viena Tuymanso paroda. Pagrindinė mintis buvo sutelkti dėmesį į jo kūryboje mažiau žinomą animacijos kūrimo dalį ir tai darant, sugretinant su Kopljaru, paversti jo atvykimą į Vilnių kažkuo ypatingu, niekur kitur nematytu. O ir apskritai tai vienas pirmųjų kartų, kai Tuymanso animacijos eksponuojamos kaip darbų visuma.

Man paroda vizualiai atrodo tyli. Ne minimali ar tuščia, bet tyli. Atrodo, kad turite ir savo estetiką, galima įžvelgti tam tikrų paralelių tarp „Mercy“ ir „Nebaigto projekto“ (2020). Kokia jūsų, kaip kuratoriaus, pozicija atrankos procese?

Niekada nesakiau menininkui „ne“ ir manau, kad kuratorius, pasirinkęs menininką, visada turėtų sekti paskui jį. Geras kuratorius žino, kaip apskaičiuoti, ką menininkas daro savo paties susikurtoje sistemoje.

Be to, kad liečiamas kalbėjimas apie karus, konfliktus, matau ir institucinės kritikos temą, įvairių medijų permąstymą (tapyba, be abejo, čia akivaizdžiausia). Taigi, nors paroda atrodo tyli, ji lyg ir kalba įvairiais balsais apie daugybę skirtingų temų ir problemų. Daugiabalsis šiuolaikinių parodų pobūdis – ar kartais jis nesvaigina?

Sutinku, svaigina. Todėl ir pats stengiuosi išlikti kiek įmanoma konkretesnis rašydamas apie kuruojamas parodas, vengti bet kokio žargono. Kuratoriaus pateikiamo teksto vaidmenį matau kaip meno kūrinio perkėlimą iš vizualinės ir materialinės sferos į semantinę kalbinę sritį tiek, kiek jos skiriasi viena nuo kitos, o kartais tą skirtumą tokiu būdu ir nesunkiai atrandame.

Tačiau noriu pasidžiaugti absoliučiu kitoniškumu, kurį mums gali suteikti menas, kai nustoja vyrauti numatytos kategorijos ir klasifikavimo formos, o visa, ką matome, gali virsti į daugelį skirtingų visumų, formų vienu metu. Kartais tikrovė būna sunkiai įmenama, o menas tampa jos atspindžiu.

Kadangi turėjote šiek tiek laiko apžiūrėti Vilnių ir su juo susipažinti, ką manot apie jame vyraujančią šiuolaikinio meno sceną?

Tai kiek neįprasta, tačiau vaisinga situacija. Jūs turite akademines tradicijas, avangardo paveldą, bet taip pat turite jaunos visuomenės ir kultūros, kuri vis dar ieško savęs, privalumų. Mane sužavėjo stiprus lietuviškos tapatybės jausmas, menu remti ieškojimai siekiant atrasti, ką reiškia būti lietuviu.

Paroda „Mercy“ veikia iki sausio 27 d.