7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ateinu kaip liudytojas ir liudiju prieš save

Gabrielės Menšikovaitės paroda „Maldos“ LDS galerijoje

Emilija Vanagaitė
Nr. 23 (1430), 2022-06-10
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.

Kaip ir kiekvienais metais, šiomis dienomis jaunieji akademijos tapytojai kovoja už savo vietą po saule arba bent jau bando apsiginti bakalaurą. Vieni jų sukabina kūrinius tik dėl akademinio įvertinimo ir tuoj pat juos nukabina, kai kurie eksponuojami akademijai nepriklausančiose erdvėse. Viena tokių šiuo metu veikiančių parodų – Gabrielės Menšikovaitės „Maldos“.

Menšikovaitės tapyboje, regis, yra polinkis priešpriešinti vertybes, objektus, laiką ir t.t., todėl ir aš leidžiu sau vertinti ją per šią prizmę. Matome du skirtingus kūrybinius ciklus, kuriuos, be abejo, galėtume dirbtinai sudėti į vieną naratyvą, tačiau viena akivaizdu – tapyti bažnytiniai interjerai su juose esančiais svetimkūniais yra gana įtaigūs ir kelia mažiau klausimų. Kita čia eksponuojamos kūrybos dalis – augalai, nors ir dailūs, lyriški, bet labiau artėja prie interjero kategorijos, neatlaiko sunkiasvorių didesnių formatų drobių (prie kurių mažieji darbai primena dekupažą bažnyčioje). Didesnėse drobėse tiek piešinys, tiek jo įprasminimas kelia stipresnį įspūdį, akį bei protą vilioja kur kas labiau ir ilgesniam laikui. Be abejo, šis supriešpriešinimas gali būti perskaitytas ir kaip kita, teigiama menininkės eksponuojamų kūrinių savybė, tačiau žinome, kaip sakoma apie medaus statinę ir šaukštą deguto.

Iš dalies kūryba yra aktuali, tačiau aktualumas žiūrovui ateina lyg užuomina, o klausimai ir lieka neatsakyti, o gal net nėra iki galo iškelti, tik lūkuriuojantys. Be abejo, tapybos užduotis nebūtinai yra pateikti mums atsakymus, bet ir paties klaustuko vaiduokliškumas verčia abejoti kūriniais ir jų vaizduojamais objektais – kūrinys užsibaigia savo paties sodrumu, grožiu, sukeldamas tik švelnią nuojautą to, ką galėjo reikšti. Siaura teminė imtis, lyg ir inicijuojamas šiuolaikinio žmogaus kvestionavimas per du aspektus (tikėjimą–netikėjimą, religiją–technologijas), tampa dviejų (tariamų) radikalių požiūrių priešpriešinimu ir nurodo į aiškiai pareiškiamą menininkės pasaulėjautą. Tačiau su šiuo aštriu požiūriu kiek kertasi jausmas, jog čia gausu abejonės. O pati suabejoju, ar kartais Menšikovaitės išsikeliamos vertybės bei jų pozicija dabartyje (yranti, nykstanti) nėra menininkės paneigiama per kūrinius. Na, bet čia tik mano abejonės, o gal nuojautos.

Gražios smulkmenos: balti, stori, šuns plauką primenantys šeriai ant daugumos drobių tampa grandinėle, siejančia visus kūrinius – nubėgęs lengvas dažas, lyg teptuko galu atsainiai išbraižyti ornamentai. Kūriniai regisi esantys ramūs savo turiniu, tačiau savyje turintys apgaulingos, neramios inercijos, kurios norėtųsi matyti daugiau.

Ekspozicijos klausimas taip pat pasidaro svarbus – menininkė eksponuoja savo kūrybą vitrinoje, stiklo kubą primenančiose LDS galerijos patalpose. Pasirodymą kuravo Vita Opolskytė. Iš Vokiečių gatvės praeivio matomi trys stiprūs didelio formato kūriniai, sudėlioti į kryžių, mena tradicinį Katalikų bažnyčios planą. Viduje atrandi kitoje pusėje esant mažytį žiedą bei paslėptą šaltą, gerokai iš bendro kūrinių įspūdžio ištrūkstančią, lyg išties neužbaigtą, net ne menšikovaitišką drobę. Nežinia, kaip ir traktuoti: iš vieno kampo žvilgsnį pasitinkantys stiprūs kūriniai, išeksponuoti apmąstant visumoje vyraujančią simboliką, žvelgiant kitu kampu tampa tartum silpnesniųjų uždanga. Klausimas būtų aiškus, jei tai būtų galima vadinti savęs patraukimu per dantį, tačiau atrodo, kad tapytoja sprendžia kiek kitokius klausimus, tad nežinia, iš kur ir kam atsiranda šis peizažo žanras, lyg ne iki galo įveiktas (tiek formaliai, tiek simboliškai), lyg eksperimentas. Atrodo, kad menininkė ir pati šiais darbais nepasitiki.

Stiprūs pareiškimai nedera su liekančiu neužbaigtumo jausmu. Bet paliekamas jausmas nebūtinai yra neigiamas, kaip tik gali skatinti sulaukti potencialo realizavimo. Potencialo yra – didesnėse drobėse galima pastebėti ir jau retai matomą gerą piešinį, kone barokišką, nors ir savitą menininkei spalvų pajautimą, besikaupiantį dramatiškumą ne tik per nujaučiamą simbolinę įkrovą, bet ir per formaliąsias kūrinių savybes. Telieka melstis, jog tapytoja įvertins savo stiprybes ir silpnybes, o į josios maldas taip pat bus atsakyta.

 

Paroda veikia iki birželio 8 d.

Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Gabrielė Menšikovaitė, iš parodos „Maldos“.
Gabrielė Menšikovaitė, iš parodos „Maldos“.