Dailė
Parodos pavadinimas nurodo į konkrečią praktiką, paplitusią Pietų Europos šalyse, siestą – vidurdienio pertrauką, saldų popietinį miegą. Užėjus į parodą ir apima šioks toks tingulys, noras vilkti kojas žeme, be pernelyg gilių minčių paspoksoti į kūrinius, užsukti į galerijos balkoną paganyti akių į pavasario saulę. Neseniai toji saulė priminė apie būseną, kai po ja pernelyg ilgai užsisėdėjus mintys pradeda tirpti, galva ištuštėja, sugeri kaitrą, šiek tiek kęsdama, tačiau ir dėkinga. Saulės šviesos daug ir Lino Jusionio kūriniuose, tik kyla klausimas, ar tapytojas siekė tokio smegenų nutirpimo, kokį žada saulėkaita.
Pristatymuose mėgstama užsiminti, jog tapytojas dargi ir buvęs filosofijos studentas, pavyzdžiui, galerijos puslapyje rašoma, kad jis kūriniuose siekia „ne tik tapybiškai, bet ir filosofiškai suprasti objektus ir vaizdais projektuojamas idėjas“. Tuomet slampinėjimas po parodą transformuojasi į reikalavimą žiūrovui įsidarbinti siekiant suvokti kūrėjo užmojus. Taip tapytojo įvaizdis ima veikti suvokimą. Nors kūriniai, sukonstruoti iš minimalių elementų, anksčiau išties įdarbindavo žiūrovo vaizduotę, jų kiekis (bei darbų kainos) labiau kviečia galvoti apie kūrinių populiarumą ir perkamumą. Menininkas įvardijamas kaip „įsitvirtinęs“, jo tapyba nėra nepatogi, puikiai veikia ir be konteksto, savotiškai net meditatyvi, grubiai tariant, Jusionis įgauna interjerinio tapytojo aspektų. Šioje parodoje dar labiau jaučiasi gilesnės minties atmetimas ir pasidavimas grynam estetiniam malonumui.
Jusionis dažniausiai dengia tolygius nuasmenintus dažo plotus, tačiau kai kur kūriniuose užgimsta ir akivaizdus potėpis, kartais jis atrodo tyčia vaikiškas („Įsispraudęs“, „Artėjant prie Galibier“). Į metafizinėje tapyboje įprastą erdvės ir nuotaikos konstravimą pretenzijų turintys „Vienas prieš kitą I“, „Vienas prieš kitą II“ man pasirodė neišbaigti, nepasiekę kone sintetinės, nejaukios realybės pojūčio, kurio įpratau tikėtis iš Jusionio darbų. „Pokaitis“ dar labiau nustebino savo konkretumu, nes struktūra jau visai nutolęs nuo taip įprasto Jusionio intrigavimo strategijų – kai naratyvas kuriamas iš to, kas nematoma.
Viename interviu autorius sakė: „Nuosekliai vengiu bet kokio skandalingumo savo darbuose, pernelyg perversiškų temų. Išlaikau emocinį santūrumą.“ (Justina Ruzgutė kalbina Liną Jusionį, artnews.lt, 2011 02 08), o paprašytas pagrįsti tokį pasirinkimą teigia: „Banalu. Tai tarsi ėjimas lengviausiu būdu slepiantis už tam tikro socialiai reikšmingo turinio. Po aktualija pasislepi ir jau tada ją kaip skydą nešiesi. Nemėgstu atvirų psichologinių dalykų, skausmo kūrybos.“ Jo kūryba tampa priešprieša daugelio tapytojų pamėgtam kasdienybės ir aktualijų tapymui, šiuo aspektu jis išsiskiria, tačiau turėdamas tokius griežtus tikslus savo kūrybai, o cituotose eilutėse teisdamas pasirenkančiuosius „perversiškas temas“ kaip einančius „lengviausiu būdu“, neturėtų atleisti ir savų vadžių. Žiūrovui pažįstant jo darbus akis pradeda ieškoti atsakymų – kodėl ši paroda ne tokia paveiki kaip ankstesnės?
Atsakymą matau kūrinyje, palikusiame maloniausią įspūdį – „Popietė parke“. Šis darbas pasirodė išlaikęs Jusionio vaizdo konstravimo strategiją, tačiau į ją įnešta tam tikro spontaniškumo – du lyg lengva ranka į drobę įsiveržiantys potėpiai sutrikdo paveikslo statiškumą, taip versdami mąstyti apie tai, iš kur jie, kas jie. Vaizdas maloniai atgaivina lyg raibuliuojantis Davido Hockney baseinas ar tiesiog Bernardinų sodo fontanas. Žiūrovo vaizduotė pažadinama minimaliomis priemonėmis – suveikia ta jusioniškoji patirtis, kurios ir tikiesi, tačiau ji parodos kontekste buvo išimtis.
Kadangi menininkas žaidžia su abstraktumo ribomis, norisi galvoti apie ryšius su muzika kaip abstraktumo forma. Juk ir Vasilijus Kandinskis, pasiklausęs Wagnerio, patyrė sinestezijos palaimą. Remiantis tapytojo išsikeltomis užduotimis, įprasta minimalistine raiška ir žvalgantis po parodą atrodo, kad turėčiau klausytis Terry Riley’io, tačiau ši paroda skambėjo kaip „Pink Floyd“ daina „San Tropez“. Daina puiki, tačiau galbūt neatspindėtų paties Jusionio savos kūrybos apibrėžties. Visgi ji siūlo mąstyti apie mažus, gražius, labai konkrečius gyvenimiškos palaimos momentus ir nieko daugiau. O gal net skatina greičiau į juos panirti, negaištant prie meno. Toks parodos skambesys leidžia atsipalaiduoti, atsiduoti vidurdienio kaitrai. Tačiau kai saulės per daug, galima gauti ir saulės smūgį.
Paroda veikia iki gegužės 28 d.
