Triukšmas, intymumas ir sprintas maratono metu

Pirmas mano MOratonas. Labai jau ilgai trukęs, taip ilgai, jog MO nešė pyragus, o man pačiai išsilydė ir pro ausį išbėgo turėti konkretūs klausimai. Vėliau, nei planuota, susėdę su buvusiu BBC meno redaktoriumi, Tate galerijos vadovu, o dabar Barbican Centre vadovu Willu Gompertzu kalbėjomės apie tai, kas yra tapę jo misija – sukramtyti meno istoriją ir ją padaryti prieinamą platesnei auditorijai, taip pat ir apie problemą, kuri domina mane. Britai ir pavargę mandagūs, bet autografo nebeėmiau (kitaip nei prieš tai stovėjusi šimto žmonių eilė), trumpinau klausimus tiek dėl pačios nuovargio, tiek dėl žmogiškos nuojautos, kad meno istorikas mieliau praleistų vakarą Vilniuje pagaliau išleistas iš MO. Sprintas po maratono.

Jūsų knygoje „Ar tai menas?“ pirmoji iliustracija siejasi su šiandien aktualia tema. Joje matome du archeologus, kurie randa tai, ko negeba perskaityti, ir vienas sako: „Tekstas nesuprantamas – tikriausiai tai parodos katalogas.“ Kodėl vyksta toks nesusikalbėjimas?

Sutinku, tokia problema egzistuoja. Bet tiek daug priklauso nuo interpretacijos ir jos būdų. Turiu omenyje meną – kaip gerai žinote, tai tik bendravimo, komunikacijos forma. Tai vienas žmogus, bandantis bendrauti su kitu žmogumi, naudodamas vaizdinę terpę. Agnes Martin yra pasakiusi: ji nutapo tai, ko negali pasakyti žodžiais, todėl tapyba tampa dar viena kalba. Ir dažnai mums palankiau, kai tiesiog turime objektą ir esame palikti vieni apsispręsti, o ne kai esame apkraunami daugybe teksto.

Čia aš įžvelgiu keletą problemų. Viena jų – kad daugelis muziejininkų ir daugelis meno istorikų bei kuratorių yra akademikai, todėl apipavidalinimas tam tikra prasme tampa akademiniu dalyku. Juk kadaise kuratoriai ir buvo saugotojai, ar ne? Ir anksčiau jie tikrai gerai išmanė savo saugomus bei tiriamus objektus, kai kurie vis dar taip pat išmano. Tačiau juk taip sunku turėti visas tas akademines žinias ir jomis nesidalinti. Tik yra dvi problemos: viena – daug kuratorių nori įsitikinti, kad jų parašyti tekstai pirmiausia tenkina menininką, o ne publiką, antra – jie nori įsitikinti, kad tai tenkina akademinę bendruomenę, jų kolegas. Taip pati auditorija tampa trečiaeiliu dalyku. Manau, turėtų būti atvirkščiai, pirmiausia reikėtų pagalvoti: „Kaip aš galiu visa tai paaiškinti publikai? Suteikti šiam menininkui kuo geresnę įžangą į jo kūrybą.“ Ir jei kalba yra ne akademinė, neformali, mano nuomone, tai geresnis sprendimas, nes kitaip tu sukuri takoskyrą ten, kur takoskyros nėra ir neturėtų būti. Juk tai – intymūs santykiai. Taigi kiekvieno mūsų reikalas – kalbėti apie meną, stengtis, kad santykiai būtų kuo tiesesni ir kuo mažiau trukdytų šiam dialogui. Kartais tie tekstai neleidžia pamatyti meno, pajusti to intymaus santykio.

Jie tarsi atstumia žiūrovą... Nes dažnai net meno istorikai atėję į šiuolaikines parodas sunkiai supranta, kas tuose tekstuose teigiama, arba tiesiog regi filosofinę, mokslinę terminologiją ir jų apkrovą, kuri tampa kone juokinga... Na, jei jau profesionalas nesupranta, kas norima pasakyti, tai ką kalbėti apie plačią publiką? Taip tarsi imi nekęsti tokio meno ir jo aplinkos, nemėgti to, ko nesupranti.

Manau, turime neužmiršti, kad meno kūrinyje telpa tiek idėjų, kiek mums gali parodyti filmas ar papasakoti romanas. Mano nuomone, interpretacija kaip įvadas į meno kūrinį turėtų būti kuo minimalesnė. Taigi, jei matome mums įdomų meno kūrinį, apie jį kartais reikėtų pasakyti vos vieną smulkmeną – kad ir iš kokios medžiagos ar kokia technika jis sukurtas, arba nurodyti vieną sritį ar idėją, kuri domina menininką. Juk tuomet galima tiesiog panaršyti internete ir pačiam sužinoti daugiau. Bet jei mus pasitinka milžiniškos apimties, pilka esė, kurioje nurodomi poetai, politikai, filosofai, kiti meno judėjimai, kažkokie mokslai, tada tai tampa atskiru filmu ar romanu, ir tai apsunkina. Juk iš tikrųjų viskas, į ką žiūrite, yra tiesiog objektas. Todėl manau, kad turime rasti būdų, kaip kalbėti apie meną, kuris supažindintų žmones su menininko praktika, bet neužgožtų jo.

Mąsčiau ir apie kitą šios monetos pusę: kaip mes galime kalbėti apie šiuolaikinį meną, to kalbėjimo ir meno kūrinio per daug nesupaprastinti, nepadaryti pernelyg primityvaus? Kaip rasti pusiausvyrą?

Išties šiuo metu rašau naują knygą, kuri vadinasi „Pažiūrėk, ką praleidi“ („See what you are missing“). Joje mąstau apie tai, kaip menininkai žiūri į pasaulį ir ko galime iš jų pasimokyti. Ir tai, ką sužinojau rašydamas tą knygą, yra paprastas, bet labai vertingas dalykas: labai naudinga pabandyti suprasti menininko požiūrį į pasaulį.

Menininko intencijas?

Taip, ir tiesiog jo vidinį pasaulį, iš vidaus kylantį žvilgsnį. Tarkim, Davidas Hockney tapo labai ryškiomis spalvomis, jos visada rėžia akį. Aš nematau pasaulio taip, bet jis mato. Kai pradedi galvoti – vis dėlto jis mato pasaulį taip, tai leisk ir man pabandyti taip matyti, pamėginti suprasti, ar ir aš galiu pamatyti pasaulį taip, kaip jis. Manau, tai įveda mus į menininkų galvas ir suteikia empatijos tam, ką jie bando daryti, bando perteikti ir kaip jie bando tai perteikti. Taigi rašydamas šią knygą susidariau nuomonę, kad vienas iš geresnių būdų suprasti ir vertinti meną yra pagalvoti apie tai, kaip menininkas mato, kas yra būtent jo ir kas jis apskritai yra. Svarbu biografija, iš kur šis žmogus.

Taigi turime automobilį aukštyn kojomis rotušėje arba tiksliau – ant rotušės laiptų (kalbama apie Dainiaus Liškevičiaus „O kas, jeigu? / Situacija / Paralelės“ – E. V.), o tai yra akivaizdus įvietinto meno pavyzdys. Žinome, jog jis turi būti toje erdvėje, kad veiktų kaip meno kūrinys. Bet kas nutinka, kai išgirsti istoriją, kad tai yra daugiau nei tik meno kūrinys, kad menininkas daugelį metų ten statydavo savo seną automobilį ir šis vis sugesdavo, jį tekdavo nutempti, taip nutiko ir tada, kai ten vyko NATO atstovų susitikimas, kuris buvo labai svarbus Lietuvos praeities, dabarties ir ateities atžvilgiu, o tas senas automobilis tiesiog liudijo visa tai. Kai pradedi matyti, iš kur ateina menininkas, jo perspektyvą, tu tarsi sakai: „O, pagaliau ir aš matau!“ Ir staiga kūrinyje ima tilpti daugiau poezijos, grožio ir rezonanso, nei būtum pastebėjęs to nežinodamas. Ir supranti, kad tokį jausmą, santykį sukuria vos pora sakinių. Nesudėtinga. Šio menininko automobilis čia sugedo daug kartų, ypač kai čia vyko svarbūs įvykiai, – paprasta, tačiau pažvelk į pasaulį dabar, kai žinai šią informaciją.

Ar nemanote, kad šiuolaikinis menas yra galbūt pernelyg pasikliaujantis tekstu? Pavyzdžiui, nuvykęs į „Documenta“ turi porą dienų, bėgioji, kol galiausiai nubėgi šimtą kilometrų, eini į visokiausias erdves, žiūri į dalykus, kurie nekalba patys apie save, kurie, manau, nėra taip greitai suprantami. Galų gale pripažįsti, kad nesuprasi, nebent skaitysi. Taigi, ar šiuolaikinis menas nėra per daug priklausomas nuo teksto? Ir ar tai geras, ar blogas dalykas?

Manau, yra daugybė įvairiausio šiuolaikinio meno. Kad ir Maurizio Cattelanas, klijuojantis ant sienos bananą. Čia juk nėra jokio teksto, nelabai ir gali būti – tai tik bananas ant sienos, o diskusija gali kilti ir niekad nesibaigti. Bet atmetant tokius atvejus – tikrai išgyvename laikotarpį, kai daug menininkų domisi archyvais, domisi idėjų fragmentais bei pačių fragmentų fragmentiškumu ir bando tai įprasminti. Taigi tai, ką matome, yra menas kaip esė, ar nemanote? Ir „Documenta“ – tikrai geras to pavyzdys. Esame gana įpratę, kad menas įformina įvairius dalykus, visą tą sudėtingumą suskliaudžia ir paverčia jį kažkuo suprantamu viename objekte. Šiandien menininkai sako: „Ne ne, ne dabar. Norime kažko daug platesnio.“ Manau, kad jei menas žada eiti tuo keliu, kurdamas tokį tinklą aplink archyvus ir suskaidytas žinias, kaip gamtos mokslai, technologijos, tai natūralu – taip turi nutikti šiandieniame interneto pasaulyje, kur viskas tarsi pažymėta ir sujungta į tinklą. Tada privalome iš naujo permąstyti, ko tikimės eidami į parodas. Turiu galvoje, jog mes kaip ir užauginti tokio santykio su menu, kad idėja gali būti parodoma paveikslais ant sienų, skulptūra ir atspaudais, bet šiandien iš mūsų tikimasi, jog iš tikrųjų praleisime galerijoje pusę dienos, panirsime į mums tolimas temas, jog tai taps giliai įtraukiančia patirtimi, kad ir kokia svetima. Todėl manau, kad nors ir galima to tikėtis, tačiau vargu ar galima kliautis, jog žiūrovas leisis į šią specifinę, tolimą ir daug jėgų reikalaujančią kelionę. Tai nebūtinai geras ženklas.

Taip, pagalvojau, kad įdomu, jog šiandien esame labiau įpratę žiūrėti vien tik į vaizdus, kaip instagrame, feisbuke, – grynus vaizdus, nebeskaitydami teksto, o štai einame į parodas, kurias norint suprasti reikia perskaityti visą katalogą. Taigi kodėl toks paradoksas: kai dabar esame tapę kone vien vaizdais komunikuojančiais žmonėmis, kaip galime būti laikomi atsakingais už tai, jog perskaitysime visą tą tekstą ir dar, negana to, – suprasime jį taip, kaip reikia, kaip iš mūsų tikimasi?

Jei mums reikia perskaityti knygą, kad suprastume meno kūrinį, vadinasi, pasaulyje nutiko kažkas labai labai negero. Manau, kad bendravimas, komunikacija nutrūko. Ir nėra daug menininkų, kurie primygtinai reikalautų, kad parašytumėte knygą apie jų meną, – dauguma menininkų tiesiog paprašytų jūsų pažvelgti į jų darbus ir perskaityti juose tai, ką norite. Taigi aš manau, kad situacija, kai per daug intelektualizuojame meno kūrinį, – o ir nesakau, kad nėra galimybės jį intelektualizuoti, – yra grynai akademinis siekis, ateinantis ne iš paties kūrėjo, o iš kitų meno lauko dalyvių.

Tačiau jei kalbame apie menininkus, siūlančius kažką pasauliui, manau, kad visada atsiras tokių, kurie sukurs įspūdingus, daug pasakančius vaizdus. Tai panašu į muziką: visada bus menininkų, dirbančių ties modernistinio disonanso, dekonstrukcijos pakraščiais, – jūs žinote visą tą keidžišką (John Cage – E. V.) estetiką, kurią supa maža, tačiau tikrai aistringa auditorija. Greta egzistuoja ir toks dalykas kaip K-pop. Manau, kad su vizualiuoju menu yra tas pats: turėsime šiuolaikinių menininkų, kurie yra nepaprastai populiarūs, nes kuria darbus, greitai ir visuotinai sulaukiančius atgarsio, ir kitų menininkų, kurie... na, Tracey Emin yra tikrai geras pavyzdys menininko, kuris kuria daug ir kuria iš labai asmeniškos perspektyvos, o žmonės atranda kūryboje dalį savęs. Lietuviai turi Joną Meką, kurio darbai labai sudėtingi ir genialūs, bet net ir nežinant to, kas juose tokio sudėtingo, jie geba įtraukti.

Manau, įdomu, kai leidžiama kalbėti patiems menininkams. Barbicane turėjome Isamu Noguchi parodą, kurioje nekabinome jokių etikečių, buvo rodomas tik menas. Taip pat kalbėjomės su viena amerikiečių menininke apie jos parodą – ji yra poetė, taip pat filmų kūrėja ir fotografė, – kad ji tiesiog nori turėti savo balsą galerijoje. Ir tai yra kuratorinis sprendimas. Mano nuomone, tikrai įdomu, kai gali išgirsti tiesiai iš menininko, ir tai dažnai būna daug tiesmukiau, daug neformaliau, daug suprantamiau nei, tarkime, akademiko interpretacija.

Tai gal čia šiuolaikinio žmogaus būsena? Galbūt tai, kaip kalbame, lemia tokia suskilusi realybė, nes mūsų galva tampa suskaidyta į vis daugiau fragmentų?

Labai teisingai, mūsų galvoje vis didesnis chaosas.

Regis, anksčiau mums, kaip žmonėms, buvo šiek tiek lengviau išreikšti tai, kas turima omenyje, išsiųsti aiškią žinutę vienas kitam.

Kaip tik šiandien galvojau: Barbicanas gyvuoja apie 40 metų, ir per 40 metų vis darė lygiai tą patį – pristatė ir parodas, ir muziką, ir teatrą plačiajai visuomenei. Prieš 40 metų nebuvo elektroninio pašto, nebuvo interneto, bet viskas vyko lygiai taip pat. Dabar turime internetą, gauname milijonus el. laiškų, bet aš asmeniškai nieko nekeičiu – vis dar rengiu spektaklius, pristatau meną plačiajai visuomenei. Taigi kam mums reikia viso šio triukšmo? Kodėl mums reikia visų šių dalykų? Visa tai tik beprotybė. Ir manau, kad tikrai geras menas leidžia mums išeiti iš to triukšmo, beprotybės, tiesiog panirti į tai, ką regime, jaučiame būdami priešais jį.

Kai baigiame kalbėtis, pasileidžiu į triukšmą parodoje „Susitikimas, kurio nebuvo“. Mano akį patraukia tik Yves’o Kleino mėlyna, o tekstų neskaitau. Išvis nepastebiu, ar ten tokių buvo.