Autorius: Monika Krikštopaitytė
Monika Krikštopaitytė
Aštresnių pojūčių ilgesys
Annos Jermolajevos ir Audronės Vaupšienės paroda „Lyg ir grįžimas namo“ Šiuolaikinio meno centre
Parodos pavadinimas labiau tinka Annos Jermolajevos parodos daliai, nes ji kūriniuose keliauja į savo šeimos tremties vietas. Rusija, žinoma, aštresnius pojūčius garantuoja, ypač atokesnės krašto sritys. Apleisti pastatai, šalikelėse palikti automobiliai, klampūs keliai, girtos minios lingavimas atrodo kaip
Monika Krikštopaitytė
Metodiškas nusivylimas
Paroda „Stopkadras 2013“ galerijoje „Arka“
Įdomiausias parodos objektas buvo visai ne eksponatas. Ant palangės buvo sudėtos atspausdintos anketos, kurių tikslas, kaip supratau, nustatyti žiūrovo poreikius. Klausimai buvo daugiau nei keisti. Teirautasi, kiek laiko praleidžiu parodoje, kiek prie vieno kūrinio. Taip pat klausta, kas nulemia susidomėjimą konkrečiu darbu. Iš galimų atsakymų buvo: netikėta eksponavimo vieta, originalus apšvietimas ir pan. Perpasakoju iš atminties. Gailiuosi, kad apklausos dokumento nepaėmiau su savimi, nes galima būtų perspausdinti kaip siurrealistinio meno kūrinio pavyzdį. Vienintelis pozityvus šios apklausos aspektas – įtarimas, kad kažko vis dėlto trūksta galerijos „Arka“ ekspozicijose. Pritariu – kai gerus penkerius metus, jei ne daugiau, beveik visi, net pozityviausiai nusiteikę meno kritikai pliekia galerijos veiklą ir argumentuotai dėsto, kad apleista aplinka užgožia geresnes parodas, o ir tos geresnės per margos, nevienodos kokybės, nuviliančios – nenuostabu, kad abejonė gali kilti. Tikrai nebūsiu pirma, kuri akiplėšiškai pareiškia, kad
Monika Krikštopaitytė
Vidinių pokalbių užkratas
Knygoje – meno kritikos „roko“ žvaigždė
Pro A.A. prizmę. Alfonsas Andriuškevičius kalbasi su Jolanta Marcišauskyte-Jurašiene. Vilnius, Modernaus meno centras, 2013, 336 p., 2000 egz.
Vertinant nuveiktus darbus, (nerašytas) profesionalumo principas reikalauja atsiriboti nuo kūrėjo asmeninio gyvenimo ar privačių ypatumų. Tačiau tai nėra paprasta padaryti rašant apie meno kritiką, eseistą ir poetą Alfonsą Andriuškevičių, mat savo tekstuose jis mėgsta leistis į asmeniškumus. Teksto veikėjas, žinoma, yra tik pusiau asmuo ir gali sau leisti bet ką, kad ir į mėnulį nuskristi, tačiau Andriušio viražai kartais būna trikdančiai realistiški. Kad ir ta scena su prostitute ir barškančia saldainių dėžute „Vėlyvuosiuose tekstuose“. Tokiais kartais galvoju: „Pasakok tokias nesąmones Sigitui Parulskiui prie butelio, o ne man (visiems)“. Tačiau tas niekšingas Andriušis, aišku, kaip visuomet, žino ką daro – t.y. kiekvienas jo akibrokštas veda prie grakščios minties, kuri dar būtinai atliks kelis svaigius posūkius. Ir skaitytojas, gavęs adrenalino dozę ir sugrąžintas į saugią aiškumo zoną su intelektualiom langinėm, vėl jam viską atleis. Vėl ir vėl. Kartais atrodo, kad Andriuškevičius mėgina savo įžūlumo
Monika Krikštopaitytė
Artėjimas, arba matyti oda
Gedimino Pranckūno fotografijų paroda Vilniaus rotušėje
43 Gedimino Pranckūno klasikine sidabro želatinos technika atliktos fotografijos priminė, kad bažnyčia, kaip erdvė, yra ypatinga. Parodoje gan kebliu (dėl konotacijų į istorinį laikotarpį) pavadinimu „Apšvietos žymės“rodomi vaizdai,fotografuoti bažnyčiose, esant natūraliam apšvietimui, ir kelios iš kito ciklo, kur „vaizdai fiksuoti 150–200 m spinduliu aplink Vilniaus Viešpaties
Monika Krikštopaitytė
Atidumą kurstantis menas
Po susitikimo su čekų menininku Jirží Kovanda
Eglės Mikalajūnės kuruotoje parodoje „Apie praeivius ir kaimynus“ Nacionalinės dailės galerijos vestibiuliuose, be kitų performanso legendų (Marina Abramović su Ulay, Gilbert ir George, Gino de Dominicis, Tehching Hsieh, Bas Jan Ader, „Post Ars“ (Aleksas Andriuškevičius ir Česlovas Lukenskas), Mladen Stilinović), rodomos ir dvi Jirží Kovandos performansų dokumentacijos. Ta proga gruodžio 8 d. NDG auditorijoje Jiří Kovanda pasakojo apie savo kūrybą (renginys priklauso paskaitų serijai „Three Uses of the Knife“).
Informacija apie čekų menininką Jirží Kovandą(1953 g.), kuris 8-ajame dešimtmetyje kūrė efemeriškus, beveik nematomus ir todėl tokius paveikius performansus, dabar yra lengvai prieinama. Anksčiau mažai kam žinomas menininkas dabar graibstomas galerijų, bet to visai nesureikšmina. Menininkas niekada nesimokė jokios meno disciplinos, niekada neturėjo studijos ir nejautė poreikio ją turėti. Konceptualiu menu susižavėjo, nes čia nereikėjo
Monika Krikštopaitytė
Gimė sūnus, pavadinom jį Rūta
Ką bendra plaukikė turi su kultūra
Šios jaunos sportininkės istorija apima ne vieną ir ne du archetipinius pasakojimus. Galingu ir visiems suprantamu virsmo simboliu ji tampa todėl, kad čia galime atpažinti ir pelenės istoriją, ir mergelės-išgelbėtojos efektą, ir stiprybės pergalės prieš silpnumą apogėjų. Tačiau jėga slypi tame, kad šie jaunai moteriai dažniausiai atributuojami (tyrumo, darbštumo, nuoširdumo) archetipai yra papildyti galios modifikacijomis. Pelenė juk buvo
Monika Krikštopaitytė
Žiūrovas turi tapti grotuvu
Evos-Fiore Kovacovsky paroda „Žolės namas“ projektų erdvėje „Malonioji g. 6“
Dar nežinau kaip, bet būtinai pasikeis mūsų susietumas laike po to, kai televizija tapo atkabinta nuo laiko (gali žiūrėti įrašus ir nesijaudinti dėl laikinumo, nes yra laikmenos). Televizijos vaidmuo būti laiko žymekliu tarsi nuosekliai mąžta, ir panašu, kad žada išnykti visai. Taigi TV nebėra metakalbos nešėjas. Man rodos, kad atsiras tam tikra tuštuma, kurią skubės užpildyti, pavyzdžiui, kokios nors sektos. Turbūt persikonstruos laiko supratimas, nes mases jungę virtualūs akių telkiniai skaidosi. Vadinasi, laiko suskirstymas praranda dar daugiau bendrų žymeklių, tampa vis labiau individualus. Kalbu ne apie objektyvius laikrodžius, o apie subjektyvias bendras virtualias patirtis. Erdvės ir laiko suvokimą jau gerokai yra fragmentavęs
Monika Krikštopaitytė
Iliuzijų meistras
Ray Bartkaus paroda „Tapybos pabaiga“ kaip viešųjų ryšių projektas
Apie menininką iš Niujorko ir jo atvykimą, būsimą parodą publikacijų įvairiausiuose leidiniuose (galbūt išskyrus kultūros) būta daug. Neįtikimai daug, todėl ir nesitiki, kad itin natūraliai jos ten atsirado. Nors kai taip trūksta naujų ekrano veikėjų, reaguojama į viską... Tačiau informacijos skaitytojas gavo nedaug, nes visi pokalbiai ar pranešimai atrodo tarsi numauti nuo to paties kurpalio. Skiriasi tik kalbintojų pavardės. Į Ameriką išvyko prieš 22 metus, su tarybiniu pasu, kišenėje turėdamas nedaug dolerių, tada daug dirbo, susisiekė su „New York Times“ meniniu redaktoriumi, taip prasidėjo jo, kaip iliustratoriaus, karjera, kad Niujorkas įvairus miestas, kuris jį stimuliuoja ir praturtina. Tada daugelis žurnalistų paklausia apie penkiasdešimties litų kupiūrą, kurią paišė su Giedriumi Jonaičiu, o Bartkus atsako, kad piešė rūsyje, kai aplink važinėjo tankai ir nebuvo aišku, ar pinigas, kaip ir pati valstybė, gyvuos. Ir taip daug daug kartų. Ar tokio žymaus (anot anonso) menininko daugiau nėra ko paklausti? Kaip buvo nustatytas tas žymumas? Ar mūsų žurnalistai tokie tingūs? „Valgo“ tai, kas jiems paduota? Nors kai matai TV diktorius tokiu pat entuziazmu trykštančius ir dvaro tvarte atradus kaukolę, ir pranešant apie Nacionalinių premijų įteikimus, gali ir toliau ramiai konstatuoti, kad
Monika Krikštopaitytė
„Pergalės“ saldainių viršelis pas advokatus
Paroda „Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Susirinkusius į du iškilmingus atidarymus maloniai nustebino tai, kaip profesionaliai gali atrodyti ekspozicija, sudėliota iš tokių įvairių laikotarpių ir tokios netolygios vertės darbų. Dailėtyrininkės tarpusavyje juokavo, kad taip atsiskleidžia mūsų profesijos galia. O kaip teigia renginį priglobusios institucijos darbuotojai, parodų budėtojai net konkuravo dėl galimybės
Monika Krikštopaitytė
Pro plačiai atlapotą langą
Su rašytoju Valdu Papieviu kalbasi Monika Krikštopaitytė
Paryžius nebėra pasaulio kultūros ir menų sostinė, bet jo legenda tebetraukia. Ir ne tik legenda. Kad ir kaip būtų, jį tebegaubia ypatinga kultūros miesto aura, jame tebesklando ypatinga
