7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Metodiškas nusivylimas

Paroda „Stopkadras 2013“ galerijoje „Arka“

Monika Krikštopaitytė
Nr. 9 (1023), 2013-03-01
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.

Įdomiausias parodos objektas buvo visai ne eksponatas. Ant palangės buvo sudėtos atspausdintos anketos, kurių tikslas, kaip supratau, nustatyti žiūrovo poreikius. Klausimai buvo daugiau nei keisti. Teirautasi, kiek laiko praleidžiu parodoje, kiek prie vieno kūrinio. Taip pat klausta, kas nulemia susidomėjimą konkrečiu darbu. Iš galimų atsakymų buvo: netikėta eksponavimo vieta, originalus apšvietimas ir pan. Perpasakoju iš atminties. Gailiuosi, kad apklausos dokumento nepaėmiau su savimi, nes galima būtų perspausdinti kaip siurrealistinio meno kūrinio pavyzdį. Vienintelis pozityvus šios apklausos aspektas – įtarimas, kad kažko vis dėlto trūksta galerijos „Arka“ ekspozicijose. Pritariu – kai gerus penkerius metus, jei ne daugiau, beveik visi, net pozityviausiai nusiteikę meno kritikai pliekia galerijos veiklą ir argumentuotai dėsto, kad apleista aplinka užgožia geresnes parodas, o ir tos geresnės per margos, nevienodos kokybės, nuviliančios – nenuostabu, kad abejonė gali kilti. Tikrai nebūsiu pirma, kuri akiplėšiškai pareiškia, kad biurokratiškas projektinis mąstymas duoda skurdžius vaisius. Užpildomos paraiškos, projektas kaip nors įgyvendinamas, anotacijomis dokumentuojamas ir galima įsivaizduoti, kad veikla vyksta.

 
Taip, man suprantama, kad galerija yra Lietuvos dailininkų sąjungos dalis, o jai priklauso kone begalybė įvairaus amžiaus, lygio ir dailės sričių narių. Kai kurios personalinės ar sekcijų parodos būna net savotiškai įdomios. Deja, dažniau kaip reiškiniai. Tačiau kažkodėl tos pačios LDS „Pamėnkalnio“ galerija sugeba palaikyti gana vientisą parodų lygį ir mažiausiai penkis kartus per metus pristato išskirtinai įsimintinas ekspozicijas... Valdymo ar, kaip dabar sakoma, – vadybos už stagnaciją jau nebepeiksiu, tai daryta daug kartų, norėčiau įsiutinti pačius kūrėjus. Man norisi jūsų paklausti: ar tai viskas, ką galite? Ar jums gana vieną kartą į metus sumesti į eklektišką krūvelę panašius į pernykščius savo darbus, parodą abstrakčiai pavadinti, anotacijoje parašyti pritemptą plepalą, į CV įsirašyti, kad „2013 metais dalyvavau bendroje parodoje“, ir išsiskirstyti? Kitose parodose užsiimsite kokybe, o šita dėl kiekybės? Tokiu atveju net geriau, kad straipsnio nebūtų. Pykstate? Tikiuosi. Nes žiūrėti tokias parodas pikta. Aišku, galima būtų taktiškai patylėti, bet atsibodo. Kiekvienais metais maždaug tas pats. O po to kokiomis nors aplinkybėmis reikia žiūrėti į išpūstus tokių parodų sąrašus.
 
Ką bendra turi Arūnas Rutkus ir Ričardas Bartkevičius? Kiekvienais metais ant tos pačios sienos kabantis Vytautas Vasiliūnas ir Arturas Valiauga? Aš neįsivaizduoju ir neketinu mėginti ieškoti čia nei stop kadrų, nei kadrų. Nuobodiems autoriams rekomenduočiau rengti personalinę parodą, kad patys pamatytų, jog kartojasi, o įdomiems – pasiieškoti adekvatesnės kompanijos.
 
Šiame kontekste daug įdomesnė, nes vientisa, atrodo retrospektyvinė Onos Pučkoriūtės-Baliulevičienės ir Bronislovo Baliulevičiaus keramikos paroda „Tik akimirka“ mažesnėje „Arkos“ salėje. Tai kondensuota viso gyvenimo veiklos reprezentacija, jaunesnei kartai žinoma tik iš senų „Dailės“ žurnalų, kur šalia vaizduojamosios dailės kūrinių gausiai reprodukuota ir tarybiniais laikais labai skatinta taikomoji dailė. Ji vertinga kaip istorijos pamoka, kad ir ką manytumėt apie pačią istoriją. Ekspozicija garantuotai veikia kaip laiko mašina. Keli darbai net įveikė laiko išbandymą ir gali funkcionuoti kaip įtaigūs dizaino objektai.
 
Trumpiau tariant, vilties yra, tačiau panašu, kad anketas pirmiausia reiktų sukurti ir į jas atsakyti patiems darbuotojams. Vienas iš klausimų galėtų būti toks: kuo skiriasi teminė paroda nuo koncepcinės? Suprantu, kad šiuo straipsniu šiek tiek apgadinau savo CV, bet kartais gal verta savęs paklausti – ką mes čia veikiame? Argi neturėtų būti įdomiau ir patiems?        

 

Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Arturas Valiauga. „24 kadrai per sekundę“. Fragmentas. 1985-2002-2013 m. J. Lapienio nuotr.
Arturas Valiauga. „24 kadrai per sekundę“. Fragmentas. 1985-2002-2013 m. J. Lapienio nuotr.
Arūnas Rutkus. „Deja vu I, II“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Arūnas Rutkus. „Deja vu I, II“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Ričardo Bartkevičiaus kūriniai. J. Lapienio nuotr.
Ričardo Bartkevičiaus kūriniai. J. Lapienio nuotr.
Bronislavas Baliulevičius. Dekoratyvinių lėkščių kompozicija „Viktorija“. 1986 m. J. Lapienio nuotr.
Bronislavas Baliulevičius. Dekoratyvinių lėkščių kompozicija „Viktorija“. 1986 m. J. Lapienio nuotr.
Bronislavas Baliulevičius. Dekoratyvinė kompozicija „Bočių atminimui“. 1986 m. J. Lapienio nuotr.
Bronislavas Baliulevičius. Dekoratyvinė kompozicija „Bočių atminimui“. 1986 m. J. Lapienio nuotr.