Autorius: Monika Krikštopaitytė
Monika Krikštopaitytė
Sinchronizacijos dėsnis
Apie (parodų) žiūrėjimo patirtis
Redakcijoje jau seniai pastebėjome egzistuojant paslaptingą dėsnį, kuris lemia, kad vienas su kitu nesusiję autoriai, nesusitarę ir seniai nesimatę, ima ir pamini kokį nors reiškinį, dalyką ar žmogų tame pačiame numeryje. Ne aktualiją, o kokį nors išsiskiriantį, ištrauktą iš atminties. Pavyzdžiui, taip buvo su Islandijos ugnikalniu Grimsviotnu, nors jo pelenai jau buvo kadais išsisklaidę. Ir dar daugybė kitų mįslingų kartų. Nieko čia ypatingo, bet ilgainiui imi sekti.
Kažką panašaus stebėjau šią savaitę vaikštinėdama po parodas ir renginius. Būtinai norėjau pamatyti savo mėgstamą autorę Laurą Garbštienę ir jos „Laikino meno fondą“ galerijoje „Vartai“. Paprastai ji sukuria ką nors labai keisto, dažnai tai atrodo tobulai naiviai, bet visuomet gerokai išmuša iš pusiausvyros mechanišką mąstymą, todėl man ji magiška. „Laikino meno fondo“ koncepcija aprašyta galerijos interneto svetainėje, tačiau realiai matai labai estetišką prekystalį su sodo ir miško gėrybėmis (česnakai, džiovinti obuoliai ir grybai, spanguolės, įvairios uogienės ir pan.). Gretima patalpa panaši į...
Monika Krikštopaitytė
Ir ramiai pažiūrėjo į objektyvą
Aleksandrą Jacovskytę kalbina Monika Krikštopaitytė
Su menininke kalbėjomės baleto „Tristanas ir Izolda“, kurio kostiumų dailininkė yra Aleksandra Jacovskytė, premjeros išvakarėse. Didžiulė jos fotografijų paroda „Vilniaus veidai“ jau daugiau nei savaitę rodoma Vilniaus dailės akademijos „Titaniko“ ekspozicijų I a. salėje. Labai intensyvus laikotarpis įveiktas, galima pasikalbėti. Tik tie, kas pažįsta Aleksandrą, supras, kad jos iškalbingų intonacijų: balso pritildymo ir dosnių teigiamų reakcijų, užrašyti neįmanoma.
Monika Krikštopaitytė
1000-tis penktadienių
Iškilmingai ir pragmatiškai apie jubiliejinį „7 meno dienų“ numerį
Jeigu ryžtumėmės išvardinti visus visus daugiau nei per 20 metų mums talkinusius tekstų autorius, menininkus, fotografus, rėmėjus ir kitaip leidinį palaikiusius žmones, organizacijas, nežinau, ar išsitektume šiuose puslapiuose. Būtų konceptualu, bet ir rizikinga, nes išliktų galimybė ko nors nepaminėti. Nes kiekvienas(-a) yra svarbus, kiekvienas(-a) prisidėjo prie to, kad išlikome, kuo tapome ir kaip atrodėme bėgant metams. Šiandien jums visiems dėkojame, o kas dieną jaučiamės dėkingi už tai, kad drauge kūrėme ne pramoginį, o mąstantį ir reiklų laikraštį, ko gero, daugiausia vedami entuziazmo ir prasmingumo pojūčio. Įspūdinga yra tai, kad jūs dirbote ne dėl solidžių algų ar didelių honorarų, aukojote savo brangų laiką ir jėgas. Matyt, tai buvo svarbu. Kitaip nieko nebūtų buvę.
Monika Krikštopaitytė
Skulptūrai viskas gerai
Vasaros pavidalai
Nors Vilniuje kasmet į žemę įcementuojama kas nors apverktino, tai dar nereiškia, kad Lietuvoje nėra geros skulptūros tradicijos. Beveik pripratome, kad vieši reikalai visuomet labiau susiję su politika, kartais net kultūros, tačiau ypač retai su menu. Truputį gaila, kad oficialūs asmenys su suburta minia susirenka paploti prie tų prastų kūrinių, ir nė kiek – kad gerieji sukelia skandalą. Taip ne tik sutaupoma reklamai, bet ir atsiranda kuo nustebinti užsieniečius. Tokio ironiško linksmumo galėtų būti ir mažiau, tačiau kadangi, nepaisant nepalankaus fono, visiškai ramiai galima išvardinti daugiau nei tris gyvybingus, vis dar labai įdomiai ir nemažiau aktualiai kuriančius klasikus(-es) (Mindaugas Navakas, Vladas Urbanavičius, Robertas Antinis, Ksenija Jaroševaitė etc.), taip pat be įtampos – nemažiau jaunų įdomių autorių (Žilvinas Lanzbergas, Justė Venclovaitė, Nerijus ir Andrius Erminas, Donatas Jankauskas etc.), o paskui dar įsibėgėjusi ir pamiršusi cechinius apibrėžimus vardinčiau ir vardinčiau visus(-as) įdomius(-ias), dreifuojančius tarp objekto, performanso ir instaliacijos, manau, kad skulptūrai (suvokiant ją ir siaurai, ir itin plačiai) Lietuvoje viskas gerai. Šią vasarą galėjau tuo įsitikinti dar tris kartus. Politikų ir pokalbių apie dvasios milžinus ir skrydžius ten, žinoma, nebuvo.
