Vis daugiau žmonių, pasinaudodami naujosiomis technologijomis, gali „būti drauge“ arba „ten pat“. Tačiau čia vis dėto svarbiausios yra kabutės. Ankstyvas tokio masinio ir nefizinio „buvimo kartu“ būdas buvo televizija. Ypač kol tų televizijų veikė vos kelios. Juk tam tikru istoriniu laikotarpiu daug žmonių vienu metu žiūrėjo tą patį. Nacijomis. Paskutiniu metu, nors kanalų padaugėjo, žiūrovų, spoksančių į „tą patį“, skaičiai išlieka įtikinami, bet sumažėjo žiūrėjimo kokybė, vertė ir „buvimo“ šios įsivaizduojamos bendruomenės nariu svarba. Nemaža dalis žmonių televizijos jau seniausiai nebežiūri.
Dar nežinau kaip, bet būtinai pasikeis mūsų susietumas laike po to, kai televizija tapo atkabinta nuo laiko (gali žiūrėti įrašus ir nesijaudinti dėl laikinumo, nes yra laikmenos). Televizijos vaidmuo būti laiko žymekliu tarsi nuosekliai mąžta, ir panašu, kad žada išnykti visai. Taigi TV nebėra metakalbos nešėjas. Man rodos, kad atsiras tam tikra tuštuma, kurią skubės užpildyti, pavyzdžiui, kokios nors sektos. Turbūt persikonstruos laiko supratimas, nes mases jungę virtualūs akių telkiniai skaidosi. Vadinasi, laiko suskirstymas praranda dar daugiau bendrų žymeklių, tampa vis labiau individualus. Kalbu ne apie objektyvius laikrodžius, o apie subjektyvias bendras virtualias patirtis. Erdvės ir laiko suvokimą jau gerokai yra fragmentavęs internetas. O „buvimo kartu“ kabutės ir vėl didėja.
Šiame kontekste Evos-Fiore Kovacovsky meninė veikla ir jos dalis, rodoma parodoje „Žolės namas“, atrodo kaip visiškas anachronizmas, jei toks įmanomas nulaikintoje laikmenų eroje. Šveicarų menininkė visai nesirūpina bendromis patirtimis, ji, regis, juda priešingon pusėn. Kovacovsky įsižiūri į žolės lapus, smilgas, medžių lapų skyles – jų kryptis, sukeliančias judėjimo įspūdį, formas, kurios žadina vaizduotės atpažinimo mechanizmus, ir t.t. Sakytum, stačia galva neria į žoles. Atgal į gamtą? Ir daug daug laiko jas tiria. Ne kaip botanikė, o kaip menininkė. Ištisomis knygomis ritmingai dėlioja žolės lapus. Imi gailėtis, kad nesi muzikė, nes neapleidžia pojūtis, kad ten paslėptas koks nors šifras. Tačiau net pati nepastebi, kaip tampi tų ritmų grotuvu. Juk grotuvui nereikia muzikinio išsilavinimo, tereikia leisti per save groti.
Remiantis parodos aprašymais kyla rimtas pavojus, kad projektas bus priskirtas prie nesėkmingų „apsvaigimų gamta“, kurie neretai ištinka žmones viešint Nidos meno kolonijoje ir kitose panašiose vietose. Tačiau į žoles Kovacovsky jau buvo įsipainiojusi prieš tai, o jos apsėstumo forma gamina labai dviprasmiškus objektus. Tas dviprasmiškumas kaip tik ir laiko žiūrovą už skverno.
Iš tolo jos darbai atrodo kaip minimalistinės, vos iš kelių linijų sukurtos formos. Gali pamanyti, kad ji panirusi interpretuoti abstrakcionizmo klasiką. Lengvai, elegantiškai. Iš arčiau matai, kad medžiaga iš gyvos gamtos. Turi persijungti į kitą skaitymą. Imi galvoti apie tas valandų valandas, kai ji augalus rinko, skanavo ar kitaip su jais elgėsi, dėliojo, ko atsisakė ir t.t. Matai, kad augalams skirtas laikas turi struktūrą ir jo išraiškos ieško struktūros. Tuomet pamatai, kad dalis kūrinių perdirba, sukultūrina augalą – kas yra šiek tiek kita, nei tiesiog „būti įkvėptai gamtos ir išreikšti save“. Pavyzdžiui, lipnia permatoma juosta mechanizuojamas žolės kupsto natūralus „augimas“. Vertikalės pavirsta laiptuotomis struktūromis, zigzagais ar kokiais nors audinio dizaino elementais. Žolės čia visai praradusios savo žoliškumą. Tačiau įtrauktas ir jų indėlis – linijos struktūra, unikalios formos ir pan. Negali suprasti, ko ten daugiau – natūros ar kultūros. Ši dviprasmiška būsena intriguoja. Tarsi supiesi tarp dviejų kūrinio matymo galimybių, bet negali matyti jų abiejų vienu metu.
Galiausiai apima pojūtis, kad Kovacovsky išrado savo žolių kalbą ir bando labai daug ką pasakyti. Visu kūnu jauti, kad tai svarbu. Šia kalba net leidžiamos knygos – parodoje rodomos bent penkios jų, kaupiami piešinių pluoštai (rodoma tik maža dalelytė), net mėginama „kastis“ giliau – domimasi sliekais ir jų giminaičiais. Ilgiau pabuvusi jos sukurtoje aplinkoje imi manyti, kad tuoj tuoj viską suprasi. Intuityviai. Gal net supranti. Intuityviai. Nes viskas atrodo kaip detali ir protinga sistema. Tiesa, nežodinė kaip muzika.
Gerai suvoki, kad atsidūrei labai intymioje aplinkoje. Intymumą šį kartą apibrėžia ne buvimas arti kūno (kas gali būti labiau viešo šiais laikais?), ne patekimas į asmeninę erdvę (nors apie „Maloniąją g. 6“ reiktų kalbėti atskirai), o susidūrimas su tankiu asmeniniu laiku. Taigi vėl turime reikalų su laiku.
Netikiu, kad greitos tikslios idėjos šlovė baigėsi, bet, regis, šiais laiko persimainymo laikais kam nors skirta ilgesnio, lėtesnio laiko atkarpa tampa vis svarbesnė mene ir gyvenime. Tai yra kai kas, ko dar negali (arba tik iš dalies gali) nusipirkti naujieji turtuoliai ir politikai.
Šia prasme apsilankymas projektų erdvėje „Malonioji g. 6“ leido pasijusti labai turtingai. Ne tik dėl Kovacovsky laiko koncentrato, bet ir dėl pačios erdvės. Būdama nuošaly, „Malonioji“ ir orientuojasi į kažkodėl šalutiniais magistraliniams meno veikėjams tapusius tikslus. Pavyzdžiui – darbas su autoriais, kurie patiems šeimininkams atrodo įdomūs (o ne turintys komercinio, projektinio potencialo), arba būdas dirbti taip, kad visiems būtų nors kiek malonu, o ne taip, kaip daro užsienio galerijos ir svarbūs centrai. Per daug nepaisyti viešųjų ryšių kultūros, nes ne dėl jos mes čia susirinkome. Patys matėt, kas iš to išeina (žr. praėjusio nr. straipsnį apie Ray Bartkų). Dirbti be spazmo ką nors įrodyti. Nepasakyčiau, kad „Malonioji“ neturi ambicijų. Greičiau domisi ne galia (kuri visada yra pereinamasis „prizas“), o tiesiog menu. (!) Tai net ne visai darbas. Šia prasme „Malonioji“ yra absoliutus kaifas žmonėms, kurie reguliariai nori mesti su visais galais kultūrą, nes ji per dažnai atsiskleidžia kaip politikos ir įtakų rezginys, kartais neturintis nieko bendra su pačia kūryba.
O be to, „Malonioji“ yra laikinas projektas. Laikinumu alsuoja visas pastatas, kur ji įsikūrusi. Tai truputėlį utopinė, efemeriška erdvė, kurios jokia laikmena neišsaugos. Ši medinių namų karta su visomis savo istorijomis dabar yra kismo krumpliaračių susikirtimo taške. Intriguoja būti virsmo smaigalyje. Tik iš ateities jau atsklinda nostalgija šiems praradimams. Belieka tikėtis, kad nauji pastatai nebus tokie beskoniai, uždari ar „prabangūs“ kaip kai kurie kaimynai.
Tiesa ir tai, kad „Maloniosios“ toks stiprus efektas ir dėl topografinių priežasčių. Pirmiausia, tai yra vieta, kur einama tyčia, o ne užbėgama „judant pro šalį“. Antra, tave pasitinka labai realūs žmonės, o ne anonimiški darbuotojai. Trečia – esi sutinkamas kaip konkretus žmogus, o ne kaip troleibuso bendrakeleivis. Ketvirta – susitikimas abiem pusėms yra džiugus, nes Žvėryno pakrašty šeštadienį ką nors sutikti jau beveik įvykis. Vizitas tampa praktiškai privatus. Galima tiesiog pasikalbėti apie meną, apie kaimynus, apie plėšiamus unikalius interjerus, apie tai, kad nėra kam rūpėtų šie paveldo objektai, apie žmonių, atsitveriančių nuo gatvės, psichologiją, apie tai, kaip klysta žmonės, kad tenkinasi nuotraukomis ir t.t. Praktiškai gali iš naujo prisiminti, kodėl kadaise susidomėjai menu. Ir susimąstyti, kad „buvimą“ kur nors verta kuo dažniau keisti buvimu kur nors be kabučių.
Paroda veikia iki gruodžio 8 d.
Projektų erdvė (Malonioji g. 6, Vilnius) atvira šeštadieniais 14–16 val.
