Joks kitas šių metų performansas nesujaudino iki ašarų tiek daug žmonių, kaip Rūtos Meilutytės plaukimas olimpiniame finale. Ji išniro tarsi iš niekur kaip Botičelio Venera, sutelkė daugybę žmonių tarsi Joana Arkietė ir buvo nesustabdoma kaip raketa. Rūta jau tapo proveržio simboliu. Kada jos atvaizdas „įsimes“ į vizualiuosius menus, tik laiko klausimas. Bijau, kad britai čia gali būti ir pirmesni. Fotografinių kronikų gausa tai aktyviai pranašauja. Vis dėlto – ką plaukikė turi bendra su kultūra? (Nes čia gi ne sporto skyrelis...)
Šios jaunos sportininkės istorija apima ne vieną ir ne du archetipinius pasakojimus. Galingu ir visiems suprantamu virsmo simboliu ji tampa todėl, kad čia galime atpažinti ir pelenės istoriją, ir mergelės-išgelbėtojos efektą, ir stiprybės pergalės prieš silpnumą apogėjų. Tačiau jėga slypi tame, kad šie jaunai moteriai dažniausiai atributuojami (tyrumo, darbštumo, nuoširdumo) archetipai yra papildyti galios modifikacijomis. Pelenė juk buvo pasyvi. Tai krikštamotė nusileido iš oro, kad suteiktų atpildą už darbštumą. O štai Joana buvo paaukota. Suprask, taisyklė pataisė išimtį. Savo ruožtu Meilutytė ne kieno nors kito, o savo rankom, torsu, kojom kaip kokia undinė-amazonė atsiyrė iki sėkmės. Ir sukėlusi visuotinę ekstazę nebuvo paaukota, o toliau iriasi, vėl ir vėl pergali save, taip patvirtindama savo pačios veiksmu įsteigtą mitą. Jaudinantį stereotipų nužudymo aktą. Še jums tyroji mergelė, še jums blondinė. Savo vandeniu sliuogiančiu kūnu Rūta nubraukia daugybę plepalų, netikrų įžymybių, ir kai ji laimi, katarsiškai palengvėja visiems, apie kuriuos visuomenė ar jos „organai“ „žino“, ką jie turėtų daryti, ko turėtų norėti, ko galėtų pasiekti etc. Nemanau, kad Rūta angažuota kaip nors panašiai, kaip čia dėstau. Rūta plaukia. Nuožmiai plaukia. Ir atrodo, kad minios žado netekimas tik sustiprina jos torpedinį kvėpavimą.
Galvojant apie Rūtą, kaip apie žmogų (nors ir neplanuotai), keičiantį mentalitetą, kultūros ir sporto jungtis atgauna prasmę. Dieve gink, kalbu ne apie fondų sujungimą atgal (buvo toks keistas darinys kaip Kultūros ir sporto rėmimo fondas). Politikoje ar tiesiog planuojant sportas ir kultūra yra pernelyg skirtingos dinamikos reiškiniai. Sporte pasiekimų apogėjus dominuoja pirmoje gyvenimo pusėje, o meno žmonių pasaulyje tikrasis pasisekimas – tik vėlesniuose gyvenimo laikotarpiuose. Sporte rezultatas yra gana patikimas rodiklis, o mene dažniausiai klaidinantis. Sporte svarbu kartoti, o mene – daryt vis kitaip ar bent šiek tiek savaip. Kartais visa tai persipina ir susipainioja, ir ten, ir ten svarbi ištvermė. Dar yra toks prasmingas žodžių junginys kaip „sporto menas“, bet „sportinis menas“ skamba kur kas prasčiau. Toliau šitos minties nebeplėtosiu, nes dar labiau susipainiosiu. Tenorėjau pasakyti, kad šlovinti atletą iš dailės perspektyvų nėra joks akibrokštas ar naujovė. Antikinėje Graikijoje dėl identiškų paskatų klestėjo skulptūra. O kadangi nesugebu kalt akmens, telieka žodžiais liudyti pergalėjimo grožį.
Nukrypti nuo mano profesijos pagrindinės temos – meno – po apmąstymų, ką galima būtų išskirti Lietuvos dailėje kaip šių metų minėtinus, privertė apėmęs siaubas dėl skausmingai apčiuopiamos menotyrininkų ir menininkų kiekio disproporcijos. Kad ir kiek dirbtum, „aukso pjūvio“ čia nenusimato. Po galais, kiek daug yra įdomių reiškinių, parodų, menininkių/ų ir dar daugiau gerų jų kūrinių... Bandžiau pamiršusi emocijas pasitelkti matematiką. Sakykime, kad rimčiau, nors ir skubant, patyrinėti vieną kūrėją reiktų mažiausiai dviejų savaičių. Tai per metus, dirbant be atostogų, išeitų tik 26 autoriai. O kiek galėtumėt išvardinti aktyvių meno kritikų? Siaubingai mažai. Galėtume postringauti, kad specialybė miršta ir yra nebereikalinga, jei nebūtų nusivylimo aidų, kad kritikas vienu ar kitu klausimu nepasisakė. Kalbu šitai ne siekdama pasiteisinti dėl to, ko nepadariau šiais metais, o norėdama atkreipti dėmesį į tai, kad laikas ne begalinis ir kad meno kritika – irgi ne sportas.
Atsisakiusi suminėti geriausiai pasirodžiusius dailės praktikoje, iš atspindinčių kolegų labai norėčiau pagirti LR „Klasikos“ kultūros laidų rengėjus(-as) ir vedėjus(-as). Radijas yra sritis, kur vaizdinis posūkis bejėgis. O tai reiškia, kad čia nėra visos tos masės, kurie gali tik atrodyti. Nors tai netrukdo absoliučiai daugumai radijo stočių be perstojo mykti į eterį ir kalbėti tą patį per tą patį metai iš metų. Per laidas „Kultūros savaitė“, „Ryto allegro“, „Sėsk į traukinį A“, „Modus: pokalbiai apie naująją muziką“, „Skersvėjai“ ir kelias kitas esu ne kartą ilgiau nei planavau užtrukusi klausymo rituale. Ten, kur dominuoja tekstas (na ir muzika, bet šioje srity suprantu per mažai). Kur jis rengiamas profesionaliai ir su pagarba klausytojui.
Jokiu būdu neišsižadu vaizdo ar jo posūkių, o ypač „užmetimų“ ant posūkio, nes vaizdas visada turi tai, kam nėra būdo išlįsti kalboje. (Gerb. semiotikai, tikiu, kad vaizdas irgi yra kalba, o dar labiau, kad poetinė kalba gali pasakyti beveik viską, bet man daug labiau patinka, kai tas „beveik“ ir lieka nepasakytas.) Pavyzdžiui, Meilutytė vaizde daug galingesnė nei tekste. Nors Salomėja Nėris savo metafora „per lūžtantį ledą“ veržlumu tam nenusileidžia. Čia labai jau vaizdus tas bekompromisis imperatyvas judėti, nesustoti, veržtis ir toks akivaizdus laiko trapumas. O ar bendras jų (minėtų vaizdo ir teksto) vardiklis nėra tiksli šių metų kultūros (paskendusios ataskaitose) gyvenimo metafora?
