Vidinių pokalbių užkratas

Naujoji knyga „Pro A.A. prizmę“ profesionaliai atsiriboti nuo asmeniškumų juo labiau nepadeda, nes čia Alfonsas Andriuškevičius pats ir yra knygos objektas. Manau, iniciatorių – MMC komandos su Danguole Butkiene priešakyje – viena iš pagrindinių intencijų buvo sukurti (ir) galimybę patirti laikotarpio tvaiką per vieno konkretaus ir svarbaus žmogaus, kaip jie sako, – prizmę. Trumpiau tariant, vieniems rūpi laikas, o kitam (A.A.) – viražai, t.y. kokybiškas tekstas ir, kaip pats minėjo per knygos pristatymą, atliekų panaudojimas. Atliekomis ir sąnašomis Alfonsas vadina prisikaupusias, bet nepanaudotas geras istorijas.
 

Savo planų knygos atžvilgiu turėjusį kritiką kalbino jauna ir talentinga meno kritikė, jo paties mokinė – Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. Ir nors labai rimtai parengtų klausimų autorė viešai dūsavo, kad Andriušis darė, ką tik norėjo, ir josios vaidmens čia beveik nėra, manau, kad ji neteisi. Jolanta ne tik paklausė to, ko Andriušis savęs nepaklaustų, trumpomis įžangomis įvedė mažiau su situacija susipažinusį skaitytoją, bet ir neleido pašnekovui įsipatoginti kai kuriais klausimais. Jolanta vis teiravosi dėl moterų padėties. Andriušio intonacijose pasigirdo irzlumo gaidų, kai kuriose vietose maestro net, sakyčiau, paslydo, pavyzdžiui: „Pažvelgus, tarkim, į tradicinį Lie­tuvos kaimą, aiškiai matyti, kad ten ir vyrai, ir moterys turėjo savo „techniką“. Vyrai – žagrę, akėčias, ratus, moterys – verpimo ratelį, stakles, kultuves... Akivaizdu (bent man), kad moterų te­chnika buvo sudėtingesnė. Tačiau pažvelgus į naujesnius laikus matyti, kad su moderniąja technika (lėktuvais, automobiliais, motociklais) vis dėlto labiau bendravo vyrai. Gal tai kaip nors susiję ir su moterų ir fotografijos santykiais?“ (p. 95–96) Kur jau ne. Tokie argumentai mane įtikintų tik tuo atveju, jei būtų aprašyta kokia nors labai unikali technika, kurią įvaldant neįmanoma apsieiti be vyriškos lyties. Istorija jau daug kartų parodė (fotografijos taip pat), kad ribos priklauso ne nuo technikos, o yra visuomet privilegijuotųjų sąmoningai ar nesąmoningai gaminamos. Jei, sekant mokytoju, kalbėtume nešvankiai, pasakojamu laikotarpiu „ant viršaus“ buvo vyrai ir tapyba, t.y. vyrai tapytojai. Žymusis kritikas labiausiai ir gilinosi į šią „Alfa patinų“ sritį. Todėl sunku tikėtis, kad jam moterų klausimas tada galėjo būti aktualija.
 

Tačiau jo gynybai reikia būtinai pasakyti, kad jis pats mums į paskaitas tempė feministinius Griseldos Pollock tekstus. Gal taip buvo atsižvelgta ir į tai, kad absoliuti dauguma menotyros kurse jau gerą dešimtį metų, o gal ir daugiau yra merginos (nauja aktualija). Andriušis pats nėra joks sąmoningas diskriminatorius, greičiau jau tam tikro porūšio feministas, kuris tik klaidingai (itin paviršutiniškai) interpretuoja priežastis, kodėl to laiko Lietuvos mene nebuvo tiek jau daug gerų menininkių. Juk menininkes, kurios vis dėlto buvo įsimintinos, jis preciziškai suminėjo ir savo laiku analizavo. Kritiko kūrinių vertinimuose nesigirdi maskulinizmo, į visus, jo galva, gerus kūrinius reaguojama vienodai dėmesingai ir su užsidegimu. Tačiau feministės jau vis tiek turės ką veikti. 1:0 Jolantos naudai. Dar prikiščiau (koks įžūlumas!), kad pasaulio matymas vien per įtampą tarp vyro ir moters (be kitų tarplytinių komplikacijų) tarsi nubraukia dalį pasaulio įvairovės, supaprastina jį ir kalbiniams šokiams leidžia galioti tik labai uždarose sistemose.
 

O Andriušis ir neslepia, kad jam būdinga atsisakyti to, ko nenori. Pavyzdžiui, jis rašydavo tik apie tuos menininkus ir kūrinius, kurie, jo nuomone, yra geri, kurie „kabina“. Tikėtina, kad jis gali sau leisti nekreipti dėmesio ir į kitką, kas jo nežavi ar nėra svarbu. Taigi Andriušis apmovė ne vieną laidą kritik(i)ų, kai įtikinančiu lapino balsu porino, kad „net apie pačią blogiausią parodą gali būti parašytas labai geras tekstas“. (Gali, Andriuši. Niekada nesigailėjau, kad tada tuo patikėjau ir kitus įtikinėjau.)
 

Manyčiau, šiuose knygos pokalbiuose kritikas atsiskleidžia kaip tipiškas modernistas. Ne todėl, kad apie modernistus yra prirašęs keliais metrais daugiau nei apie postmodernistus, turiu galvoje kitką – jis pats „buvo taip parašytas“ kaip modernistas ir anuomet buvo „taip parašyti laikai“: ta būtinybė rodyti savo seksualumą, moteris ir vyrus laikyti atskirai (dėl tos įtampos), paisymas meno rūšių hierarchijos, prievolė eksperimentuoti, net dekonstruojant laikytis įsikibus metafizikos. Man jau baisu, kad Jūs pagalvosite, jog Andriušio tekstai man nepatinka. Dar ir kaip patinka! Knygą surijau vienu prisėdimu ir savaitėmis mintyse diskutavau, šiaip kalbėjausi. Baisu turėtų būti Jums dėl vieno labai akivaizdaus dalyko – kai žmogus taip gerai rašo, jis gali įtikinti beveik bet kuo. Argi normalu, kad jo tekstus vienodai mielai skaito priešingų pažiūrų ir „konfliktuojančių“ kartų asmenys? Pavojingas tas Andriuškevičius! Ir blogiausia, kad jis pats tai žino.
 

Turiu grįžti prie knygos, nes baigia atsiskleisti visi mano Elektros kompleksai. Visa esmė ta (Sverdiolas man čia sumažintų pažymį, kaip ir Tau, Andriuši, už tą „buvau taip parašytas“), kad į šį kritiką (ir jo kritiką) negalima žiūrėti visiškai rimtai. Visas jo žavesys tas, kad nesuvokiamu būdu Andriuškevičiaus tekstuose, paskaitose ir kt. veikloje sugyvena radikaliai priešingi dalykai: ir savimyla, ir savikritiška refleksija, ir polinkis į akibrokštus, ir kraštutinis atsakingumas, nuoseklumas, o viso to pagrindas – kūrybos malonumas. Knygoje tarsi pasakojamos tos pačios istorijos, tačiau žengtas žingsnelis gilyn, intymiojon pusėn. Nors ir neatskleidžiama viskas (ir ačiū Dievui, nes taip išsaugomas korektiškumas kitų ir pasitikėjimas savo atžvilgiu), galima sužinoti daugybę įdomių detalių. Turiu galvoje ne tik tekstą, bet ir vaizdus: nuotraukos ir kūriniai iš asmeninio archyvo patenkina įsivaizduotojų smalsumą apie tai, kas supa tą jo ortopedinį matracą.
 

Knygos dailininkas – Alfonsas Žvilius – ne tik puikiai susitvarkė su tokia marga medžiaga, įvairiais priedais, bet ir parinko Andriušio įvaizdžiui adekvatų viršelį. Jis pilkas kaip ir A.A. eilėraščiuose vienu metu karaliavęs cementas ar jo dėvimi vilnoniai megztiniai.

Iš knygos sužinojau, kad kritikas yra gana nuosekliai praktikavęs tris veiklas: badmintoną, šaudymą iš lanko ir šokius. Man tai daug paaiškino apie jo kalbos kūno sudėjimą. Dialogo pojūtis tekste, pasirodo, yra ne vien iš J. Brodskio atkeliavęs, bet galbūt ir iš badmintono, o taiklumo siekis trumpuose eilėraščiuose – ne vien iš japonų haiku, bet ir iš šaudymo į taikinį. Na o šokiai... Su kuo tik jis „nešoko“ savo tekstuose ir paskaitose.
 

Net nebandysiu slėpti, kaip labai pavydžiu Jolantai už tiek daug laiko, praleisto su A.A. Ir, žinoma, kad knygai lemta būti „hitu“. Modernaus meno centras čia pataikė į dešimtuką. Na, o aš dar kartelį turėjau progos pasišildyti Andriuškevičiaus šlovės spinduliuose.