7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Pergalės“ saldainių viršelis pas advokatus

Paroda „Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“ Nacionalinėje dailės galerijoje

 

Monika Krikštopaitytė
Nr. 40 (1008), 2012-11-09
Dailė
Stasys Ušinskas. „Pavasaris“. Plafono Kauno aviatorių namams projektas (?). Apie 1937 m.
Stasys Ušinskas. „Pavasaris“. Plafono Kauno aviatorių namams projektas (?). Apie 1937 m.

 

Paroda surengta minint advokatų kontoros LAWIN 20-metį. Didžiojoje Nacionalinės dailės galerijos salėje pristatyta tik dalis gausios kolekcijos, kuri vis papildoma su Lietuva kaip nors susijusių kūrėjų darbais. Rinkinį atsijoti turėjo padėti tema – moters atvaizdas, o struktūros priduoti – smulkesnis teminis grupavimas. Šio grandiozinio darbo: peržiūrėti, tyrinėti kolekciją ir sukurti patrauklų pasakojimą ėmėsi dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, ekspozicijos architektūra rūpinosi Rokas Kilčiauskas („Processoffice“).
 
Susirinkusius į du iškilmingus atidarymus maloniai nustebino tai, kaip profesionaliai gali atrodyti ekspozicija, sudėliota iš tokių įvairių laikotarpių ir tokios netolygios vertės darbų. Dailėtyrininkės tarpusavyje juokavo, kad taip atsiskleidžia mūsų profesijos galia. O kaip teigia renginį priglobusios institucijos darbuotojai, parodų budėtojai net konkuravo dėl galimybės kuo daugiau laiko praleisti šioje įtraukiančioje ekspozicijoje. Ir aš galiu patikinti, kad parodos tėkmė (sklandumas) ir visuma (minties ir vaizdo) suvaldyta kuo puikiausiai: įtikimai suskirstyta, atskiriems skyriams ir beveik kiekvienam autoriui skirti tekstai pasibuvimą ekspozicijoje paverčia prasmingo pasakojimo išgyvenimu.
 
Trumpai tariant, rinkinys, sudarytas anaiptol ne vien iš šedevrų, G. Jankevičiūtės dėka virto intelektualiniu šedevru, kurį aplankyti turėtų kiekvienas daile besidomintis, o ypač besitikintis ja susidomėti asmuo. Todėl ypač nuvylė LAWIN Vilniaus kontoros vadovaujančiojo partnerio Rolando Valiūno mėginimas per parodos atidarymą pagrįsti renginio temą („nes moterys yra gražu“) ir ypač profesionalių įvardinimas tik lakoniškai – „gražiomis moterimis“, užuot pristačius jų įnašą į atliktą darbą. Mat kalbant apie intelektinį darbą, asmens patrauklumo analizė yra ne į temą, kaip tik todėl televizijų diktoriai (ar kiti plačiai, o ypač akademinei auditorijai kalbantieji) prezidento Obamos nevadina dailiu vyručiu, o Dalios Grybauskaitės – žavia blondine, kai kalbama apie jų darbus. Ką turiu galvoje, iš vyrų iškart galėtų suprasti turbūt tik (a.a.) Algirdas Brazauskas, tautoje vadintas „gražiu vyru“, tačiau ne itin domintis, kuo jis nusipelnęs ar nusidėjęs. Kad LAWIN atstovui galimai imponuoja patriarchalinio tipo (pasiaukojančios, nuolankios ir patrauklios kaip apžiūros objekto) moters samprata, galima spėti ir iš parodą reprezentuojančio kūrinio pasirinkimo – drobės „Estera prieš Ahasuerą“ (1778), kaip manoma, atliktos Pranciškaus Smuglevičiaus.
 
Smuglevičiaus pavardė, žinoma, skambi, nors tiksliai nežinoma, ar tai jo rankos darbas. Bet visai ne tai svarbu. Kolekcijoje pakanka žinomų pavardžių, efektingų vaizdų, kurių autorystė nekelia abejonių, tačiau pasirinkta skaisčioji mergelė (po dvylikos mėnesių dailinimosi), aukojanti savo grožį karaliaus įgeidžiui. Argi šis mitas neįkūnija „naujų turtuolių“ „tikros“ moters idealo? Ar čia nepavaizduota moters funkcija, kurią (dažniausiai ir tik ją) puoselėja geltonoji spauda?
 
„Estera prieš Ahasuerą“, išstatytas kaip pagrindinis ir menamai kaip „vertingiausias“ kūrinys, kuria gana komiškas situacijas. Teko stebėti lankytojus, kurie susikaupę, kone įsitempę tarsi priešais kokią nors Mona Lizą stoviniuoja, bando patirti „didžiojo meno galią“. Mano supratimu, šis kūrinys vertingesnis kaip istorinis kontekstas, nei kaip „grožio“ apraiška.
 
Neapsakomai džiugu, kad kolekciją studijavusi mokslininkė, tarsi numatydama, kaip gali pakrypti diskursas, parinko tikslų pavadinimą – „Ne vien grožis“. Buvimas keliais žingsniais priekyje juntamas beveik kiekviename prie paveikslo pateiktame aprašyme. Žiūrovui neleidžiama apsigauti ir romantizuoti, kur to daryti nevertėtų. Pavyzdžiui, kai matome Stepono Römerio „Jauną moterį su cigarete“ (apie 1930) griežta trumpa šukuosena ir suknele su petnešėlėmis, mums čia pat paaiškinama, kad tai veikiausiai Prahos įspūdžiai ir neverta fantazuot, jog autorius galėjo ką nors panašaus pamatyti Bagdoniškio dvare, į kurį sugrįždavo atostogauti, arba net ir tarpukario Vilniaus aplinkoje. Kiekvienam kūriniui suteikiamas istorinis kontekstas, trumpai pristatoma autoriaus biografija ir pasiūlomas kūrinio žiūrėjimo būdas. Smalsiam žiūrovui – tai prieinami edukaciniai užsiėmimai, o jauni menotyrininkai gali semtis patirties, kaip prakalbinti šaltinius.
 
Ši paroda gali būti įdomi kaip reiškinys tiems, kurie tyrinėja užsakovo ir kūrėjo santykius. Šiuo atveju – LAWIN ir kuratorės. Kontoros atstovai renginį suvokė gana paprastai – kaip galimybę reprezentuoti savo turiningą veiklą, o Giedrė Jankevičiūtė, gavusi visišką veiklos laisvę (už tai advokatus labai gerbiu), nestokojo nei kūrybingumo, nei ironijos pasirinktos temos atžvilgiu. Žinoma, tai ne 2010 metais Vienoje ir Varšuvoje vykusi paroda „Gender check. Femininity and Masculinity in the Art of Eastern Europe“ („Lyties kontrolė. Moteriškumas ir vyriškumas Rytų Europos mene“, kuratorė Bojana Pejić), tyrusi tipiškas ir radikaliai neapčiuopiamas, keistas lytiškumo reprezentacijas. „Ne vien grožis“ arčiau muziejaus archyvų revizijos moters tema parodoje „Moters laikas. Skulptūra ir kinas“ (NDG, 2010 m., kuratorės Laima Kreivytė, Elona Lubytė; kino programos sudarytoja – Živilė Pipinytė), kur grupėmis sudėti eksponatai patys rodė, kieno ir kokiu žvilgsniu buvo konstruojamas moters vaizdas ir prasmė.
 
G. Jankevičiūtė feministiniais gestais atvirai tarsi neužsiima, bet kai kurių darbų parinkimas leidžia pačiam žiūrovui pajusti tokių „konstrukcijų“ silpnąsias (arba linksmąsias) dalis. „Estera prieš Ahasuerą“ prajuokino tik dalį publikos, o Petro Sergijevičiaus „Kolūkio laukuose“ (1969), kur kelios bulves kasančios moterys netenka žado iš susižavėjimo pro šalį žingsniuojančiu dailininku, jau anekdotiškai fiksuoja kūrėjo viziją apie save, neatsispiriamai galingą, kitaip tariant – narcizišką ir kompleksuotą.
 
Tačiau jei vis dėlto ieškotumėte kūrinių, prie kurių verta pastoviniuoti ir ugdytis, išvardinsiu savo favoritus: intelektu ir elegancija dvelkiantis Justino Vienožinskio „Jadvygos Tūbelienės portretas“ (1936) dalyje „Atvaizdas atminčiai“, parklupdanti, už visus Picasso galingesnė Leopoldo Surgailio „Atgailaujanti Magdalena“ (1970) „Įkūnytoje vizijoje“, makabriška Antano Martinaičio „Madona su kūdikiu“ (1981) dalyje „Motina“, iš „Geidžiamųjų“ – ypač jautriai atlikti du Vytauto Kašubos bareljefai iš ciklo „Nuogo kūno studija“ (1980)„Su puodeliu“ ir „Su veidrodėliu“. Dalyje „Kraštotyrininko žvilgsniu“ daugiausiai atgaivos suteikė Kanuto Rusecko „Pjovėja“ (apie 1844), bet greičiau dėl psichologinių, o ne estetinių priežasčių. Man ši pjovėja buvo tapusi daugiau nei paveikslu, nes ilgai figūravo ant solidžios saldainių dėžės viršelio. Ji mano kartai lyg ir vaikystės simbolis. Neabejoju, kad dėžės dangtis buvo naudojamas ir kaip reprodukcija namams puošti. Seniai pjovėjos dairausi muziejuose ir tapo iškart ramiau sužinojus, kad ji deramai saugoma.
 
Parodos dalyse „Natūros studijų objektas“, „Vaikystės žavesys“ ir „Dirbančioji“ kūrinių, nuo kurių darytųsi silpna, neaptikau, bet beveik visose jų akį traukė Stasio Ušinsko darbai.
 
Vos daugiau nei trečioji dalis kūrinių buvo tie, dėl kurių ir pati kaučiausi aukcione. Bet, matyt, greitu laiku nesikausiu ir ne tik todėl, kad nesu turtingasis karalius Ahasueras. Tokio pobūdžio kolekcionavimas visų pirma yra procesas, kur susirinkę „medžiotojai“ galbūt labiau rodo save. Tai azartiškas užsiėmimas, kur rezultatas yra antrame plane. Tačiau bendrai kultūrai tokie reiškiniai yra neabejotinai naudingi, ypač neturtingoje valstybėje kaip mūsų. Plačiai metami kolekcininkų tinklai ir varžytuvės veikia tarsi saugikliai, neleidžiantys geriems (ir nebūtinai, kiti gali tapti svarbiais kaip istorinis kontekstas) kūriniams pradingti iš regos lauko. Tokios parodos, kūrinių skolinimas kitoms parodoms, leidimas dailės istorikams juos tirti, leidinių iniciavimas veikia kaip ramentas kultūrininkams ir pelnyta pasididžiavimo priežastis kolekcionavimo „sporto“ mėgėjams. Tačiau, kad ir kaip būtų keista tai kartoti, tam tikromis temomis geriau leiskite kalbėti profesionalams. Nors žinių apie lyčių vaidmenis ir teises atnaujinimas praverstų ir teisės srityje.
 
Paroda veikia iki lapkričio 11 d.
Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)
Dirba antradienį, trečiadienį, penktadienį ir šeštadienį 12–19 val., ketvirtadienį 13–20 val.,
sekmadienį ir prieš valstybines šventes 12–17 val.

 

Stasys Ušinskas. „Pavasaris“. Plafono Kauno aviatorių namams projektas (?). Apie 1937 m.
Stasys Ušinskas. „Pavasaris“. Plafono Kauno aviatorių namams projektas (?). Apie 1937 m.
„Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“. Nacionalinė dailės galerija, Vilnius, 2012.
„Ne vien grožis. Moters atvaizdas LAWIN kolekcijoje“. Nacionalinė dailės galerija, Vilnius, 2012.
LDM. Tomo Kapočiaus nuotraukos.
LDM. Tomo Kapočiaus nuotraukos.
LDM. Tomo Kapočiaus nuotraukos.
LDM. Tomo Kapočiaus nuotraukos.
LDM. Tomo Kapočiaus nuotraukos.
LDM. Tomo Kapočiaus nuotraukos.
LDM. Tomo Kapočiaus nuotraukos.
LDM. Tomo Kapočiaus nuotraukos.
LDM. Tomo Kapočiaus nuotraukos.
LDM. Tomo Kapočiaus nuotraukos.