Autorius: Monika Krikštopaitytė
Monika Krikštopaitytė
Praplėstos realybės sodai
Eglės Kuckaitės ofortų serija „Akių glamonės“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Dviguba paroda kartu su Evaldu Mikalauskiu oficialiai vadinasi „Judu. Už pievos kalnai. Už kalnų pieva“. Kuckaitė – dešinėje, Mikalauskis – kairėje salėje. Abu atsispiria nuo gamtos formų, kurias verčia kalbėti už save, bet autoriai labai skirtingi. Kadangi esu sena Kuckaitės gerbėja, užstrigau dešinėje pusėje su 31 viena prie kitos prisiglaudusia miniatiūra. Čia būtų pravertęs didinamasis stiklas, nes visa jau linksta į juvelyrikos pusę. Gal kam buvo sunku įžiūrėti lotyniškai užvadintus ofortus, bet reikia pripažinti ir tai, kad mikrolygis neįmanomas be aukšto meistriškumo.
Eglės Kuckaitės grafikos erdvė visada buvo poetinės prigimties. Tai reiškia, kad ten gali nutikti bet kas. Gėlės žiedas gali mesti šešėlį drambliui, kuris glamonėja žmogeliuką. Ir nereikia vargintis dėl biologinių mįslių, nes visos figūros yra svarbios savo prasme, tarsi žodžiai. Veikėjų mastelis rodo svarbos dydį ar figūrų tarpusavio santykį. Dramblio straublys gali būti neproporcingai ilgas, lyg paskutinis „valio!“, užbaigiantis gimtadienio dainą. Tas ilgumas rodo įspūdį, kuris iš principo yra teisingas. Tai daro Kuckaitę šiek tiek ekspresioniste, kur vaizdo logika yra užkrėsta vaikų menu, primityvizmu ir, jei norite, viduramžių audringos vaizduotės dvelksmu. Tokia interpretacija skamba keistai, žvelgiant į meistriškus piešinius, kurių tikroviškumas iš asociacijų šūsnies traukia renesansą, enciklopedijas ir kitus tikslumą vertinančius šaltinius.
Monika Krikštopaitytė
Parodų trikampis ir klaidų būtinybė
Monika Krikštopaitytė kalbina dailėtyrininką Vidą Poškų
Tik atidarius „Titaniką“ 2010 m., kalbėjausi su tuomet jam vadovavusiu dailėtyrininku Viktoru Liutkumi. Veikė pirma paroda, būsimos įtampos buvo tik įtariamos, o parodos tik planuojamos. Per šešerius metus „Titanikas“ įgijo savo veidą kaip gana įvairių parodų rengėjas, bet tikrai vertas atidaus dėmesio. Čia buvo puikių klasikų ir jauno meno ekspozicijų, ideologiškai angažuotų stiprių ir mažiau pavykusių grupinių, užsienio svečių ir edukacinio tipo parodų. Per tą laiką erdvės apaugo gandais, kas gali pretenduoti į šią vietą, o kam geriau ir nebandyti. Kad nereikėtų burti „iš tirščių“, geriausia apklausti dabartinį „Titaniko“ direktorių – dailėtyrininką Vidą Poškų. Juolab kad iki spalio 30 d. galima teikti paraiškas. Šia proga ir kalbamės.
Monika Krikštopaitytė
Eleganto užkratas
Telesforui Kulakauskui skirta monografija ir paroda
Giedrė Jankevičiūtė, Telesforas Kulakauskas (1907–1977), Vilniaus grafikos meno centras, 2016, 368 p., 400 egz.
Iškart aišku, kad knygos herojus – Telesforas Kulakauskas – yra charizmatiškas kūrėjas, nes jis kaip rašalo dėmė kiaurai įsismelkė į leidinio dizainą ir tekstus. Nuo medžiagos įvairovės, kurią lėmė plati užsakovų paletė, tokios knygos dailininkas turėtų „sušokti greitą klumpakojį“ ir vis tiek susitaikyti su mišrainės šmėkla, bet knygos dailininkas Gedas Čiuželis, rodos, tik įgavo drąsos talentingai sužaisti inicialais ir gimimo datos skaičiais priešlapiuose, pasidžiaugti Kulakausko apibendrintų formų fragmentais atskirdamas skyrius, per spalvas nukelti laiku į senų sąsiuvinių ir eskizų bloknotų pasaulį, sutvarkyti vaizdų seką taip, kad nesijaustum kaip mieste po vėtros, o galėtum ramiai klausytis Giedrės Jankevičiūtės pasakojimo. Kitaip tariant, užsirekomenduoti kaip vienas įdomiausių knygos tvarkytojų mieste.
Monika Krikštopaitytė
Dar vienas kraštelis
Vincas Kisarauskas. Pasvirimas į ateitį, sudarė Erika Grigoravičienė ir Aistė Kisarauskaitė, knygos dailininkas Jokūbas Jacovskis, Vilnius, „Inter Se“, 2015, 700 egz.
„Kol kas viešumoje matyti tik nedidelis jo gyvenimo ir kūrybos kraštelis, pati viršūnė. Todėl ir sakau, kad jis dar ateityje, kad jis dar pasirodys pilnesnis, platesnis. Daug kas turi išrūgti, išsivaikščioti, nusėsti drumzlės, kol visa bus pamatyta perspektyvoje – į praeitį ir į ateitį“, – taip rašė Marcelijus Martinaitis pomirtiniame Vinco Kisarausko kūrybos albume (Vaga, 1996; leidinį parengė Saulė Kisarauskienė; dail. Alfonsas Žvilius). Iki visai neseniai šis albumas su pranašiškais žodžiais buvo pagrindinė Kisarauską išsamiau pristatanti knyga. Ją pakeisti turėtų naujasis pernai išleistas albumas: „Vincas Kisarauskas. Pasvirimas į ateitį“, kurį ir mėginsiu aptarti. Pasirodo, kad nemažai iliustracijų, patekusių į naująjį, yra perimtos iš kruopščiai rengtų geros kokybės skaidrių pirmajam. Tad nemažai vaizdų sutampa. Tik gerokai skiriasi spaudos kokybė. Dabar, be abejonės, – geresnė. Nekyla klausimų, kodėl ataidi svarbieji darbai. Bet naujos knygos apimtis didesnė, todėl šalia atmintinai žinomų darbų atsiranda ir kompozicijos vinilų vokams, ir koliažai ant grafikos, scenografijos eskizai ir žinomų darbų variacijos, rodančios, kad prie vienos temos dailininkas dirbdavo nuodugniai, prigamindamas ištisus telkinius vienas kitą papildančių darbų.
Monika Krikštopaitytė
Potėpis, atidarymas, tapyba
Andriaus Zakarausko paroda „Prisiminimo sinonimas“ LDS Pamėnkalnio galerijoje
Mylintiems tapybą po fotografijos atsiradimo, kai ji nebesiekė kuo geriau atspindėti, pagauti, užfiksuoti realybės (lūkesčių padailintos), o pradėjo save analizuoti, brautis į įvairiausius psichikos užkaborius ir flirtuoti su kitomis medijomis nebe kaip menų karalienė, bet kaip „mirštanti gulbė“, turėtų patikti Andriaus Zakarausko kūryba. Šis autorius alsuoja tapybos istorija, na ir praktiškai joje gyvena – paveiksluose figūruoja „žmogus menininkas“. Ir iš išvaizdos atrodo, kad jis. Bet tai nėra svarbiausia.
Parodoje „Prisiminimo sinonimas“ – serija darbų, kur daugiausia dėmesio skirta judėjimui. Tai neturi nieko bendra su futuristinėmis daugiakojystėmis, greičiau yra paveikta mūsų gyvenamos begalinių galimybių virtualios aplinkos, specialiųjų efektų pilno kinematografo, nepamirštant animacijos ir nejaukių jausmų, kuriuos kelia pasaulio chaosas, srūvantis iš kiekvieno žinių pranešimo. Prisiminimų tąsumas, lakumas, pažeidžiamumas performuoja atvaizdą kaip slėgio spaudžiamą kamuolį, palieka tik dalines spalvas, lyg su mumis norėtų intelektualiai susidoroti „Photoshop“ programa. Tai ne Franciso Bacono rėkiantys popiežiai ar šviesos žudomos žmogystos nuogame kambaryje, bet jo portretuose (pvz., „Trys studijos Luciano Freudo portretui“ / „Three Studies for Portrait of Lucian Freud“, 1965 m.) yra giminingo deformuojančio judesio. Vis dėlto Zakarauskui rūpi ne tik kad pavidalai mainytųsi, bet ir kad sklęstų erdvėje. Nors potėpiai riebūs, skambūs, jam tai pavyksta. Girdėjau pasakojant, kad tam pirma tapoma akrilu, blukinama, o paskui tepami aliejiniai dažai.
Monika Krikštopaitytė
Kai Narcizo atspindys atgyja
Algirdo ir Remigijaus Gataveckų paroda „Autoportretai-homonimai“ Kaune, „Post“ galerijoje
Plačiai žinomi kaip breiko šokėjai ir socialinių akcijų, skirtų globos namuose gyvenantiems vaikams, rengėjai, o meno rate – kaip patys geriausi klasikinio piešinio meistrai, broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai niekada nei nuo savęs, nei nuo kitų neslėpė, kad nori būti matomi. Pamatyti kaip vertingi asmenys. Neseniai spausdintame Algirdo tekste (http://www.7md.lt/daile/2016-01-29/Piesinio-galia) minima, kad ir piešti pradėjo, nes savaitinio darželio auklėtojos į jų gebėjimus reagavo. Labai žmogiška ir psichologiškai suprantama.
Tačiau kad ir kaip keistai nuskambėtų, toks atvirumas – tikra retenybė po sovietmečio išretėjusiame autoportrete, kur save rodyti buvo kažkaip tarsi nepadoru, nes viešuma buvo įžūliai suklastota, isteriškai paradiška, normaliam žmogui šlykšti. Nuo atviravimų stabdė ir natūralus savisaugos instinktas. Laikai pasikeitė, bet psichika keičiasi lėčiau. Tik sovietmečio „šventės“ neragavę turbūt į save galės pažvelgti be pojūčio, kad esi stebimas nedraugiškos akies, o parodyti kažin kaip nekomplikuotai. Gataveckų kūriniai skirti visai kitam žiūrinčiajam. Manau, tai mylinčios, atjaučiančios, suprantančios akys. Nes tokios reikalingos kiekvienam žmogui.
Monika Krikštopaitytė
Gaudymas už žodžių
Paroda „Per plauką“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Vieną rytą, tokį patį kaip ir visi kiti, televizoriaus ekrane netyčia užmačiau kalbant jaunus kuratorius ir menininkus. Dėstė intelektualizuotai kaip kokie Deimantai Narkevičiai. Kai kamera pasisukiojo po ekspoziciją, vaizdai priminė Žilvino Landzbergo kūrybą. Gal dėl tos (Onos Juciūtės „Pelenė“) išardytos dalimis kėdės ar (Džiugo Šuklio „1 kubas su ratukais“) kilimo, kuris pas Žilviną tampa ir ritualo vieta, ir namų ribomis, ir dar maža visata, kai to reikia. Kadangi abu minimi autoriai labai skirtingi, susidomėjau. Nusprendžiau nueiti ir išsiaiškinti, kaip taip gali būti.
Parodoje „Per plauką“ prie darbų neradau etikečių ir dėl to visa atrodė tvarkingiau. Užtai yra lapas su kūrinių numeriais ir aprašymais. Kiek mįslingas, bet labai labai norint šį tą galima suprasti. Įvadiniame aprašyme parodos koncepcija kaip brolis dvynys panaši į sausio 6-ąją tik uždarytos parodos „Ne apie žodžius“ Šiuolaikinio meno centre. Ją kuravo Ūla Tornau ir Asta Vaičiulytė.
Monika Krikštopaitytė
Prasibrovus pro minias ir mėsas
Šarūno Saukos retrospektyva „Žmogus su Saukos veidu“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Didelė sėkmė Nacionalinei dailės galerijai (ir mums visiems), kad per Šarūno Saukos parodą tiek daug naujų žmonių rado kelią į muziejų, apie kurio egzistavimą jei ir žinojo, tai labai jau miglotai. Nemažesnė laimė ir tai, kad parodą rengė Monika Saukaitė. Akivaizdu, kad joks kuratorius iš šalies nesulauktų tokio autoriaus pasitikėjimo ir kantrybės, kurios jis per spaudos konferenciją prisipažino stokojąs, kaip kad dukra. Puiku, kad intelektualų klano savityra ir prisistatymas atliekami profesionaliai – Saukaitė neseniai apsigynė daktaro disertaciją „Pasakojimo strategijos Šarūno Saukos tapyboje“.
Semiotinė tėvo kūrybos analizė turėjo leisti atsirasti šiokiam tokiam atstumui ir maksimaliam įmanomam objektyvumui. Tačiau su metodu ateinantis atsietumas nuo bet kokio konteksto leidžia apie ikonografines paveikslų klišes kalbėti tarsi apie intriguojančią struktūrą turinčius atradimus. Žinoma, bet kuris meno gerbėjas greitai supras, kad „Autoportretas arbatinuke“ (1978), kad ir ironizuojant, labai primena Francesco Mazzola Parmigianino jaunatvišką norą pasipuikuoti gebėjimu įtikinamai pavaizduoti save išlenktame paviršiuje („Autoportretas“, 1523). O Saukos „Autoportretas su slyva“ (1983) ir „Autoportretas Nr. 4“ (1985), kur jo bruožų turinti galva guli ant padėklo ar tiesiog atskirta nuo kūno, įsilietų į ilgą gretą kitų klasikinių autoportretų, visų pirma meno chuligano Michelangelo Merisi da Caravaggio Holoferno temos variacijų. Taip pat gerai žinome, kad bene pirmas atvirai save kaip Kristų pavaizdavo Albrechtas Düreris. Tiesa – ne nukryžiuojamą.
Monika Krikštopaitytė
Kultūra kaip fonas
Keli štrichai iš Italijos
Florencijos centre, tarp Senojo tilto ir įspūdingos katedros, turistų magistralėje stūksantys Strozzi rūmai lankytojų nestokoja. Jie patys yra vienas ryškesnių renesanso architektūros pavyzdžių, o ir gatvės prašmatnumas neleis nukrypti nuo kurso. „Omega“, „Gucci“, „Montblanc“, „Louis Vuitton“ ir panašios vitrinos diktuoja toną, kuris, regis, paveikė ir Strozzi rūmuose veikiančios parodos logiką. Visas miestas mėlynuoja nuo parodos „Dieviškas grožis. Nuo Van Gogho iki Chagallo ir Fontanos“ („Divine Beauty from Van Gogh to Chagall and Fontana“) plakatų. Jame – Van Gogho auksaplaukis Kristus, toks panašus į jį patį, Marijos motiniškai glaudžiamas po Nukryžiavimo. Lengva nudžiugti, kad pažinai vieno populiariausių pasaulio dailininkų manierą, bet parodoje kūrinį sunku aptikti. Nepatikėtumėt, kokio jis mažumo. Jei ne lankytojų tirštumas, būčiau garantuotai praėjusi. Mano galva, sukurti įspūdį, kad rūmuose laukia kone Van Gogho paroda, nėra labai sąžininga. Lygiai kaip ir „Omega“ laikrodžių parduotuvėje tikinti, kad tapsi unikalus kaip Danielio Crage’o vaidinamas Džeimsas Bondas. Kaip ir žadėti dideles nuolaidas, nors tik bandoma atsikratyti per brangiu ir nepopuliariu drabužiu. Tai tik rinkodara. Teisėta melagystė – reklama.
Vis dėlto į parodą susigundžiau ne dėl Van Gogho, jis Florencijos, t. y. renesansinio miesto, kontekste kažkoks truputį ne į temą, o dėl pavadinimo – „Dieviškas grožis“. Nuo jo mano menotyrinė fantazija pašėlo, juk čia užkoduotas paradoksas – tai, kas dieviška, turi būti tarsi ir nepavojinga, o grožis juk – gundymo, kaltės ir kančių brolis. Ten galėtų būti parodyta grožio sampratos kaita ir interpretacijos, svyravimas tarp blogio ir gėrio, visokios keistos jos emanacijos. Štai iš lietuviškų pavyzdžių puikiai tiktų prieš gerą dešimtmetį per Dailės akademijos praktiką matyti Šiluvos angelai jaunų moterų pavidalu, taip išdažytais veidais ir papurentomis šukuosenomis, kad močiutė į šokius taip atrodančios anūkės neišleistų (bandžiau išvengti žodžio „pornografija“). Kitaip tariant, tokia tema galėtų būti vaizdų kontekstų ir keisto jų susikryžminimo puota.
Monika Krikštopaitytė
Aplankyti ir paguosti
Trijų dienų paroda Vilniaus misionierių bažnyčioje
Pakeliui į stotį, ant vaizdingos kalvos, uždarytoje ir apleistoje Vilniaus misionierių Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčioje yra niša, kuri buvo skirta Šv. Judui Tadui – šventajam, į kurį kreipiamasi beviltiškiausiose situacijoje, kai žmogus jaučiasi labiausiai bejėgis ir vienišas. Galima tik įsivaizduoti, kokių bėdų prislėgti čia atsliūkindavo pagalbos prašytis, o gal čia pat ir sulaukti, nes misionieriai ir našlaičiais rūpinosi, ir ligonius slaugė. Kuklūs, darbštūs ir tvarkingi buvę. Sakoma, kad tvarkingesnių daržų visame Vilniuje nebūta.
Bažnytinio paveldo muziejaus pristatoma, Sigitos Maslauskaitės kuruota paroda „Paveldėkime savo ateitį: apie sakralių erdvių provokacijas“ atvėrė duris į šią grakščią dvibokštę, vakarais gražiai apšviestą, bet mįslingą ir neprieinamą, į Vilnių nuo kalno žvelgiančią bažnyčią. Nors išorė gana puošni, vidus jos skurdus, ir ne tik todėl, kad išgremžtas, – nėra bažnytinių atributų, tuščias altorius, – bet ir dėl regulai būdingo kuklumo. Kad pavargėlių neglumintų. Smalsu ir nedrąsu jon žengti, lyg ligonio lankyti eitum, bijotum užgauti skaudamą vietą. Dabar ji panašesnė į tą Šv. Judo Tado altoriaus lankytoją. Dabar tu mėgini ją išklausyti.
