Autorius: Monika Krikštopaitytė

Monika Krikštopaitytė

Birutės Stulgaitės paroda „Iš radinių“ VDA galerijoje „ARgenTum“

Tai keturių labai skirtingų išore, bet kurtų tuo pačiu principu kūrinių paroda. Visiems gerai žinoma metalo dailininkės Birutės Stulgaitės nuostata kalbant apie darbą su gintaru – reikia pabrėžti tai, kas jau yra, – jaučiama ir čia, ekspozicijoje, kurios kūriniai yra radiniai su dailininkės prisilietimu, pamatymu, perpasakojimu. Iš jų sklinda išmintis, nes tokį pagarbų santykį su aplinka pavyksta sukurti gal tik su laiku. Juk šiandienos „koučinimo“ pasaulis siūlo viską formuoti, programuoti, daryti proveržius... O Stulgaitės strategija – pastebėti, išžiūrėti, suteikti prasmę.

Pagrindinis ir svarbiausias parodos objektas – „Torsas“ (1752–2016 m.). Anot dailininkės: „Prieš daugokai metų Vytautas Šerys, dirbdamas restauratoriumi, užlipęs į Šv. Kazimiero bažnyčios palėpę rado blizgančios skardos atplaišą, kurią mėgo ir kuri kabojo jo dirbtuvėje. Vėliau Judita Šerienė atidavė man. Tai Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo karūnos bumbulo pusė (1752). Carinės Rusijos laiku bažnyčios buvo perdaromos cerkvėmis. Bumbulas buvo perkirptas ir nuplėštas. Pirmiausia norėjosi nuimti žirklių ir plėšimo pėdsakus, nuplauti paukščių kakučius nuo auksuoto vario. Nekeičiant formos, prikniedijus minimalias detales, kad stovėtų, tapo panašu į torsą, paradoksalu, į apatinę torso dalį.“ Tokia gera istorija, kad kūrinio beveik ir nebereikia. O vis dėlto po pasakojimo „Torsas“ atrodo mažytis, nes galvoje jau spėjo išsiskleisti kupolas. Jis liko kaip kebli istorijos atplaiša, bet vis dar su riestu stotu – pasipūtęs. Toks ir turėtų būti, juk papuolė pačiai Stulgaitei į rankas. Juk buvo Šerio studijoje, tiek gero meno prisižiūrėjo, o prieš tai dairėsi po senamiestį iš aukštai, atspindėjo debesis ir saulę, spindėjo praeiviams. Pagaliau juos vėl gali sutikti. Tai filmo vertas personažas, kurio kaita įvyksta mūsų galvose. Todėl Stulgaitės darbams priskiriamas kinetiškumas atsiskleidžia ir čia.

Monika Krikštopaitytė

Patricijos Jurkšaitytės paroda „Nacionalinė portretų galerija“ Šiuolaikinio meno centre

 

Patricijos Jurkšaitytės tapyba visada yra rebusas. Gerai žinomi jos pertapyti pripažintų meistrų kūrinių interjerai be veikėjų, tušti kurortai, sendaikčių krautuvės, primenančios prasmę ir herojus praradusius olandiškus portretus. Jurkšaitytė mus verčia atlikti atminties pratimus ir aptikti tuštumą, kuri atsiveria praradus prasmę. Bet koks grožis ir bet kokia klasika, bet koks žymumas ir bet kokio realumo tapyba tampa tik vidinės tuštumos išklotine.

Šį kartą pritemdytoje ŠMC salėje raudonomis sienomis rodomi dvylika jaunų moterų portretų. Jau eksponavimo paslaptingumas, lyg buvimo kokio nors kūno viduje (nes raudona čia kraujo spalvos), duoda užuominas, kad esame kviečiami į šešėlinę zoną, psichologijos žodžiais kalbant – į pasąmonės sferą. Paveikslų rodymo scenografija kinematografiška. Dėl grėsmės nuojautos ir merginų stebeilijimosi mintimis perbėga „Tvin Pykso“ miestelio šmėklos. Tačiau atvaizdų siauro diapazono koloritas, centrinė minimalistinė kompozicija ir, svarbiausia, nutapyta, bet kaip tikra atrodanti marmuro briauna kiekvieno portreto apačioje veda mus į kitą laiką. Autorė anotacijoje sako – Renesansą. Tačiau galima sakyti – ir į visus paveikslus, kurie rodo vaizdavimo sąmoningumą, patys sako „aš esu paveikslas“.

Monika Krikštopaitytė

Modernaus meno centro „Susitikimo pradžia“ kino teatro „Lietuva“ liekanose

Jau šį mėnesį prasidės „Lietuvos“ kino teatro griovimo darbai, o tai reiškia, kad šiomis dienomis vieta, kurioje telpa daug mūsų prisiminimų, pereis į būtąjį laiką ir galbūt kas nors ateityje klausinės, prašys prisiminti kaip žinių ar patirties šaltinio. Ir tada prisimerkusi imsiu vardinti, kad čia karštą vasaros dieną su šimtais kitų pro ašaras žiūrėjau „Titaniką“, po „Šokėjos tamsoje“ gerą pusdienį tylėjom, o visai vaikystėj laukdama filmo, matyt, „Muzikos garsų“ įkvėpta, mėginau suskaičiuoti, kiek drabužių galima pasiūti iš milžiniškos aksominės ekrano užuolaidos. Dabar yra virsmo momentas. Jis visada jausmingas.

Jaustume vien tik liūdesį, jei išdraskytas, aplaidumu suniokotas ir užsistovėjęs pastatas būtų tiesiog nugriautas arba virstų nebeprieinama, brangiomis durimis užkaišyta akla miesto vieta. Atvirkščiai – atsisveikinimo graudumas lygiai tokia pat porcija atskiestas džiaugsmingu jauduliu dėl to, kuo ši vieta taps. Kuo bus 2018 m. atsidarysiantis naujasis Modernaus meno centro muziejus su įvairios paskirties erdvėmis ir besikeičiančiomis parodomis kiekvienam iš mūsų, suprasime tik kurį laiką pagyvenę drauge, sukūrę kelis biografijos puslapius. Bet jau dabar aptirpsta galūnės nuo minties, kad mums prieš akis pildosi stebuklas.

Monika Krikštopaitytė

Pokalbis su dailės istorike Giedre Mickūnaite, išprovokuotas J. Basanavičiaus įamžinimo konkurso rezultatų

Svajojant apie tai, kaip mes galėtume pažymėti savo laisvę, mąstyčiau apie paminklą-įsipareigojimą. Man Lietuvos laisvė – tai apsisprendimas, nuolatinis triūsas ir dar miškas, ne tik tas, kur Antano Baranausko eilių lietuvis rado paguodą, bet ir tas, kuriame galėjom slėptis. Taigi mąstau, kad galėtume pasisodinti kelių šimtų kvadratų simbolinį mišką tokioje vietoje, kur tik simbolis gali išsitekti, o tada jau sutelktomis jėgomis jį auginti, telkiant profesionalų žinias, kad augtų, kad aplink esančių gyvenimų negožtų, ir išlaikyti jį reikėtų ne valstybės lėšomis, bet anoniminiu sutelktiniu finansavimu. Kad skirtume tas lėšas ne savęs parodymui, o idėjai. Įsipareigojus šimtmečiams ir laisvė tiek tvertų.

Monika Krikštopaitytė

Jono Valatkevičiaus paroda „Viskas bus gerai“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus galerijoje

Jonas Valatkevičius yra tikras menininkas, nors mums geriau žinomas kaip kuratorius, dirbęs Šiuolaikinio meno centre, dažniau ne prie tuo metu madingų naujoviškų parodų, o prie tų, kur reikia. Bet padarė jas taip gerai, kad iki šiol prisimename: Marijos Teresės Rožanskaitės, Ričardo Vaitiekūno, Šarūno Saukos ir kt. Dirbo ir su šiuolaikiniais menininkais, rašė labai įtraukiančius tekstus. Ir dabar bet kuri redakcija laukia bet ko, ką tik jis parašytų. Atrodytų, kad Jonas iš visų pusių puikiausiai žino, kaip yra daroma menininko karjera. Bet jis jos nedaro. Tuo yra dar tikresnis už tikrus menininkus. Nes karjeros darymas reiškia kompromisus.

Jis buvo menininkas, iš kurio ėmiau pirmąjį interviu prieš kokius dvylika metų. Manau, tai didelė sėkmė – netikrumo akimirką sutikti tokį gerąjį Joną. Pokalbis buvo panašesnis į psichologo konsultaciją. Net į blogai užduotus klausimus atsakė aiškiai ir labai ramiai. Tuo metu jis tapė ant palaikių dėžių kartonų, nespinduliavo jokio egocentrizmo ar migloto paslaptingumo, jo nereikėjo dekoduoti. Jis suteikė viltį, kad menas būna absoliučiai grynas. Grynas ta prasme, kad tarp kūrėjo ir kūrinio neleidžiama įsiterpti jokiam marazmui (madų, teorijų, įtakos grupių ir t.t.), kad jis niekam neturi patikti. O tai yra laisvė. Svaiginanti laisvė. Manau, šitai labai paveikė mano nebrandžios asmenybės formavimąsi. Gal dėl tokių atvejų ir likau menotyroje. Štai ką gali grubūs Jono kartonai... Todėl geriau jų nenuvertinti.

Monika Krikštopaitytė

Kūrėjo kasdienybė ir nauja galerija „Vitrina“

Nelinksmas juokas, kad kultūrinė spauda turėtų džiaugtis, jog ėjimas į darbą dar nėapdėtas mokesčiu, aktualus jau daugelį metų, o su naujais mokesčiais ir su nauja tendencija, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas taip pat remia didžiuosius interneto portalus (kiekvienam akivaizdu, kad dėl politikos), tapo dar aktualesnis. Yra vilties, kad nauji „Sodros“ mokesčiai, papildomai nuskaitomi nuo ir taip gėdingai mažų autorinių honorarų, bus atšaukti. Nes vien dėl šlovės ir įtakos niekas ilgai nerašys. Tai jau nebe nepriklausoma spauda, o tikroji kritikos mirtis. Tada kultūros kūrėjams ir jų vadybininkams liktų tik didieji portalai, skelbiantys renginių organizatorių pranešimus spaudai ir apsimetantys turį Kultūros rubriką.

Kartais žurnalistai parengtų originalias publikacijas, patinkančias autorių tėvams ir artimiesiems. Nepamenu, kad būčiau skaičiusi žurnalistinį analitinį tekstą apie kultūrą (reikia pripažinti, kad visi bandymai baigdavosi vos prasidėję, išimtys retos), dauguma yra reprezentaciniai („ak kaip smagu, ak kaip gilu“) arba puolamieji. Puolamieji pasirodo labai retai ir ne be priežasties, bet yra tokie pat nuobodūs kaip ir giriamieji. Didžiąją teksto dalį sudaro citatos, kas ką pasakė, teigė, atskleidė, sukrėtė atvirumu ir t.t. ir pan. Iš pradžių atrodytų, kad niekas nepasikeitė. Kad valstybė ir toliau remia kultūros refleksiją, bet galiausiai kažko pritrūktų, kaip santykiuose, kurie grindžiami plepalais. Žurnalistika ir meno kritika yra du skirtingi dalykai, turintys absoliučiai kitokias funkcijas. Sutikime, kad kritika yra būtina ir kūrėjams, ir vadybininkams. Kritika ne tik kritikuoja, bet ir pripažįsta. O svarbiausia – įvertina kūrinį rimtai. Kultūra be rimto atsako yra tik vakarėlis, kuris labai greitai pasibaigia. Žmonės, kurie nesidomi menu, bet eina į atidarymus nusifotografuoti, išsivaikšto.

Monika Krikštopaitytė

Žilvino Kempino paroda galerijoje „Vartai“

Po 2007 m. Šiuolaikinio meno centre rodytos instaliacijos „Paralelės“, kai didžioji salė nuo krašto iki krašto buvo dengta magnetinių juostelių eilėmis, man visi Žilvino Kempino darbai atrodo tik kaip jo kūrybos suvenyrai. Dėl fizinio ir poveikio mastelio. Būti po trapiu, bet kada galinčiu suirti priartėjusiu „dangumi“ – jausmas ypatingas, nes horizonto atsiradimas panosėj keičia pasaulio tvarką. Gali pasijusti skenduoliu, žvelgiančiu iš apačios į ežero paviršių. O dar suvokimas, kad medžiaga yra informacijos nešėja, kad galbūt tave dengia žmonijos išmintis ir skausmas lyg ta kosmose klajojanti ir ateivių ieškanti informacinė kapsulė. Adrenalinas išsiskyrė ir nuo minties, jog užtektų vieno pikto ar žioplo (ir aukšto) žmogaus, kad viskas sugriūtų. Nesvarbu, į kurią pusę mintis eitų, vis gniaužė kvapą.

Dabar veikianti Žilvino Kempino paroda labiau primena solidžią kokios nors mugės ekspoziciją, kur kūriniai tarsi prabangos prekės laukia, kada bus nupirkti, supakuoti ir išsivežti namo. Šį kartą įspūdį gal net labiau padarė 25-metį švenčianti galerija „Vartai“, nei solidus ir pripažintas menininkas. Ekspozicijų salės perkeistos iš esmės: panaikinti visi langai, praėjimai, kur reikia sudėtos juodos grindys, perdarytas apšvietimas. Tai rodo, kad dideli reikalavimai nėra problema, kad dėl aukšto lygio skiriamos visos jėgos. Ši galerija demonstruoja, kad yra nusiteikusi konkurencingai europiniu mastu. Svarbiausia, kad tokie aukšti kriterijai būtų taikomi ne tik techniniams, bet ir intelektiniams resursams.

Monika Krikštopaitytė

Gintaro Makarevičiaus tapybos paroda „Pasidavimas“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Apie Gintarą Makarevičių šiek tiek nedrąsu rašyti, nes jis – vienas iš 9–10-ojo dešimtmečių herojų, kuriems buvo lemta tapti pirmais jaunais menininkais po sovietmečio, paragavusiais naujų mokymosi ir darbo metodų, išvykusiais į užsienius. Įkvėpė tokius ir tokias kaip aš pulti į meną įsivaizduojant, kad čia „tai jau bus“. O ir buvo. Jaudinantys laikai. Bet ir sudėtingi. Nes mentalitetas keičiasi palaipsniui. Neaiški, nauja aplinka kėlė nemažai nerimo. Daug idealų subliuško. Bet svarbiausia, kad Makarevičiaus karta yra ta, kuri nebetapė. Bent jau kurį laiką. Šis autorius spėjo tapti žinomu šiuolaikiniu menininku, ypač puikiu dokumentinių filmų kūrėju. O dabar esam kviečiami į tapybos parodą, kurią kuruoja Julija Dailidėnaitė.

Nejauku ir dėl to, kad autorius dabar – labiau teatro žmogus. O tik pažiūrėkite, kaip reikšmingai jie visi kalba apie savo darbo misiją, kokios fundamentalios temos vartomos, koks kitiems nesuprantamas yra teatro pasaulis. Lyg uždaras ir savo atskirumu slegiantis klubas. Nesu tikra, ar būdamas tik žiūrovu jau gali įžengti į tą atskirą pasaulį ir ką nors drįsti teigti. Kita vertus, rodydamas tapybą Makarevičius ateina į tą erdvę, kur esu pratusi kalbėti.

Monika Krikštopaitytė

Komentaras apie dar vieną Vaido Ramoškos angelą Vilniuje

Viename iš naujienų portalų džiugiai pranešama, kad „Vilniuje nutūpė didžiausias angelas“. Taip – tai dar vienas skulptoriaus Vaido Ramoškos baltas, plastmasinės išvaizdos infantiliai besišypsantis angelas! Tik dabar jis muša asmeninius rekordus – viršija 4 metrus. Autorius straipsnyje (http://www.madeinvilnius.com/lt/naujienos/vilniuje– nutupe– didziausias– angelas/i/) džiaugiasi, kad nebeprisimena, kiek jų padaręs, gal du šimtus.

Norėjau trumpai valdininkų, išduodančių leidimus statyti štai tokius „stebuklus“, paklausti, ar nevertėtų sukurti kvotos, kiek gali vienas skulptorius pristatyti viename mieste skulptūrų? Gal galėtume apsiriboti dvidešimt? Suprantu, kad „žmonės nori ir patys užsisako, apmoka“, bet viešos erdvės priklauso ir žmonėms, kurie nėra tokio serijinio meno mylėtojai. Jų meilė demokratijai kitokio skonio objektus gali tolerantiškai pakęsti penkis, na, dešimt, bet du šimtus ir vieną didelį –  jau sunkoka. Norėčiau, kad būtų ištirta, ar nėra pažeidžiamos teisės tų, kam tokios popsinio-kičinio meno apraiškos nepatinka, tik dar nežinau kur kreiptis. Nes tie šimtai labai panašių vienas į kitą figūrų yra ne tik pagrindinėse Vilniaus erdvėse, bet ir ant Vilniaus užrašo. Atrodo, kad visos atbrailos yra sukurtos Ramoškos angelams sodinti.

Monika Krikštopaitytė

„ŠMC kavinė 1997–2002. Pažaidėt, mergaitės, ir gana“ VDA galerijoje „Artifex“

2002 m. studijavau antrame menotyros kurse, tik rašiau savo pirmą straipsnį, laukiau ir bijojau ryto, kai jį išspausdins. Dar tik kėliau koją į suaugusiųjų pasaulį, ir kavinės nebuvo įprasta aplinka. VDA Elytės bariukas visiškai patenkino studentiškus lūkesčius. Apie meną sužinodavom ne iš interneto, o iš svajingai padūmavusių Alfredo Širmulio stiklinių skaidrių, Alfonso Andriuškevičiaus paskaitų ir esė „Šiaurės Atėnuose“. Dailės akademijos biblioteka buvo maža niūri patalpa su dar sovietine popierine kartoteka kreivuose stalčiukuose, kur darbuotojos nešė nuviliančias knygas. Nebuvo nei NDG, nei MMC. Visas meno aplinkos žavesys slypėjo prirūkytuose koridoriuose, naujuose laikraščiuose, atidarymuose ir ganduose. Tai buvo patikimiausia informacijos sistema, kur žinutę gaudavai su emocija ir pasakotojo požiūriu.

Iš kalbų žinojau, kad Šiuolaikinio meno kavinę vienu metu prižiūrėjo dvi menininkės (Eglė Ganda Bogdanienė ir Danutė Jonkaitytė), kad Bogdanienė rinko menininkų gertos kavos tirščius, vėliau iš jų dėliojo mandalą, kuri, kaip ir priklauso, – neišliko (tik fragmentas), kaip ir neišliko kava, taip pat ir kai kurie menininkai. Nors viskas buvo čia pat. Ir jei būčiau žinojusi, būčiau ėjusi su „įjungtais vidiniais fiksavimo įrenginiais“ būti tame reiškinyje, kurį dabar pristato paroda. Svaiginantis negalimybės įžengti į jau nutekėjusią upę saldumas panašus į genialios Vytauto Kernagio dainos „Santechnikas iš Ukmergės“, kuri įžodina sovietmečio žmogaus nostalgiją tam, ko negali: „Aš negaliu sugrįžti į Jamaiką. Nes niekuomet tenai ir nebuvau.“ Tik mums nebereikia savęs kvailinti saviapgaule, kaip tam santechnikui: „Aš negaliu sugrįžt, ir man nereikia.“