7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Parodų trikampis ir klaidų būtinybė

Monika Krikštopaitytė kalbina dailėtyrininką Vidą Poškų

Monika Krikštopaitytė
Nr. 33 (1185), 2016-10-21
Dailė
Vidas Poškus (ant peties – Rimvido Jankausko-Kampo paveikslo rėmas). A. Černiūtės nuotr.
Vidas Poškus (ant peties – Rimvido Jankausko-Kampo paveikslo rėmas). A. Černiūtės nuotr.

Tik atidarius „Titaniką“ 2010 m., kalbėjausi su tuomet jam vadovavusiu dailėtyrininku Viktoru Liutkumi. Veikė pirma paroda, būsimos įtampos buvo tik įtariamos, o parodos tik planuojamos. Per šešerius metus „Titanikas“ įgijo savo veidą kaip gana įvairių parodų rengėjas, bet tikrai vertas atidaus dėmesio. Čia buvo puikių klasikų ir jauno meno ekspozicijų, ideologiškai angažuotų stiprių ir mažiau pavykusių grupinių, užsienio svečių ir edukacinio tipo parodų. Per tą laiką erdvės apaugo gandais, kas gali pretenduoti į šią vietą, o kam geriau ir nebandyti. Kad nereikėtų burti „iš tirščių“, geriausia apklausti dabartinį „Titaniko“ direktorių – dailėtyrininką Vidą Poškų. Juolab kad iki spalio 30 d. galima teikti paraiškas. Šia proga ir kalbamės.

 

Kokius išskirtum „Titaniko“ prioritetus? Kuris tau atrodo gerai įgyvendinamas, o kur reikėtų pasitempti?

Norėčiau akcentuoti (nors ir nerimauju, ar tai netaps bandymu teisintis), kad spalio 15 d. sukanka lygiai metai nuo tada, kai užėmiau šias pareigas. Vadinasi, jau pradirbau kiaurus metus ir „savo kailiu“ patyriau visą parodinį „Titaniko“ parodų sezoną su jo „rutininėmis“ – privalomomis – institucinėmis ekspozicijomis, keliais tarptautiniais projektais, studentiškomis iniciatyvomis, taip pat grupinėmis, personalinėmis, kuruojamomis parodomis. Tad pats įsitikinau, jog esama ir paprotinės teisės, ir prietarų, bet svarbiausia, kad egzistuoja jau nusistovėję prioritetai. Į juos pretenduojantis rengti parodą „Titanike“ menininkas irgi turėtų atsižvelgti.

 

Atėjęs čia dirbti, irgi brėžiu pagrindines pirmenybes, į kurias pats (būdamas šiokiu tokiu „Titaniko“ strategu) kreipiu daugiau dėmesio. „Titanikas“ yra Vilniaus dailės akademijos parodinė erdvė, užimanti du aukštus ir beveik 700 kvadratinių metrų plotą, tad prioritetų prioritetu nurodant studentų pasirodymus yra labai aiškiai ap(si)brėžta, kad tai turi būti didesni, ambicingesni akademinės jaunuomenės sumanymai. Kaip vieną labiausiai vykusių apskritai 2016 m. parodinio sezono pavyzdžių galėčiau nurodyti vasario mėnesį dviejų Skulptūros katedros studenčių Onos Juciūtės ir Viktorijos Damerell kuruotą parodą „Per plauką“ (kurioje didžioji dalyvių dalis ir buvo iš minėtosios katedros). Ji pasirodė įdomi savo pranešimo turiniu (tikrovės suvokimo refleksijos), jaunatviška ir gaivališka pateikimo forma. Juolab kad tai buvo ne institucinis Akademijos darbuotojų, katedrų dėstytojų „iš viršaus“ nuleistas dalykas, o pačių menininkų iniciatyvumo reikalas.

 

Kitas prioritetas, manau, turėtų būti ne tik tarptautiniai, bet ir platesni kultūriniai mainai. Vėlgi, turint omenyje, kad „Titanikas“ yra ne tik VDA vizitinė parodų kortelė, bet ir mokymo poligonas, menininkų iš viso pasaulio pasirodymas, bendradarbiavimas su jais turėtų būti suvokiamas kaip puoselėtinas dalykas. Nes meno paskirtis yra bendravimas. Juolab galima pakartoti banalų teiginį, kad menas padeda pažinti Kitą, neiškeliant kojos iš namų (nors reikia ir to). Tad, sakysime, lenkų kuratoriaus Krzysztofo Stanislawskio kuruota paroda „Once upon a time“, skirta lenkų animacijos bei plakato meno klasikai, ne tik tiesia tiltus tarp dviejų tautų, bet ir ugdo, plečia akiratį, tiesiog informuoja. Toks būtų mano personalinis prioritetas. Lygiai taip pat „Titanikas“ turėtų ne tik plūduriuoti savame – saugiame ir ramiame užutėkyje, bet ir pats plaukti į platesnius vandenynus. Bandome tai inicijuoti (kad ir akademinės bendruomenės atstovų kūrybos pristatymus už Lietuvos ribų), matysime, kas pavyks.

 

Galop dar vienu prioritetu buvo, yra ir, tikiuosi, bus – „klasikų“ pristatymas. Vienas iš didesnių akibrokštų, kurį patyriau sugrįžęs į Akademiją po keliolikos metų, kad dabartiniai tapybos ar net dailėtyros studentai mažai žino tokių menininkų kaip Raimundas Sližys ar Ričardas Povilas Vaitiekūnas pavardes. Esu įsitikinęs, kad solidesnės ar intymesnės retrospektyvos (reikia ir tokių, ir tokių) yra tų pačių studijų proceso dalis. Netgi neatsiejama...

 

Tad apibendrindamas nubrėžčiau tokį trikampį: studentų iniciatyvos – tarptautinės parodos – klasikų pristatymai. Ši triada, manau, egzistavo ir Viktoro Liutkaus laikais, esu linkęs ją puoselėti ir palaikyti. Prie šios geometrinės figūros šliejasi tokie lyg ir nediskutuotini įvykiai kaip studentų diplominių darbų gynimai, kurių viešinimui, manau, yra skiriama per mažai dėmesio (bet visuomet galima pasitaisyti), doktorantų metinė paroda (dėl pastarosios vidinės būtinybės, tiesą sakant, pats šiek tiek abejoju), taip pat vadinamosios „Meno celės – geriausių tų metų absolventų (bakalaurų ir magistrų) pasirodymai – jų atidarymas paprastai orientuojamas į kultūros ir meno festivalio „Tebūnie naktis“ tinklelį. Tiesa, Akademija yra pakankamai galinga institucija ir jos renginiams nebūtina tapti kokio nors kito festivalio dalimi, ji pati turi inicijuoti ir diktuoti. Bet gal čia jau mano biurokratinis susireikšminimas?

 

Manau, kad jei taip dar ir nėra, tai galėtų būti. O kokios, anot tavęs, būtų parodų svajonių proporcijos: kiek klasikų, kiek studentų, kiek teminių ar kitokių parodų? Aš labai ilgiuosi solidžių personalinių parodų. Ypač vidurinės kartos, kurie jau nebe jauni ir tik žingsnis iki klasikų. Tokių parodų, kurios juos ir paverstų klasikais.

Mano svajonė būtų harmonija. Tolygus ir subalansuotas studentiškų, tarptautinių ir „klasikinių“ parodų pateikimas. Kartais net iš Akademijos darbuotojų išgirstu skeptišką (bet, ačiū Dievui, labiau retorinį) klausimą: „O kam to reikia?“ (ypač kalbant apie ne studentiškus projektus). Žinau, kad įtikinti šiuo atveju reikia ne žodžiais, bet darbais, tačiau vėl pakartosiu, kad į visą tą trejetą žiūriu kaip į neatsiejamą ir studijų proceso, ir mūsų kultūrinio gyvenimo dalį. Nes Akademija nėra tik technikumas, ruošiantis amatininkus ir gyvuojantis iš jų studijų krepšelių, tai ir kultūros reiškinys.

 

Dėl „solidžių personalinių“ parodų sutinku su tavo, Monika, ilgesiu – jų taip pat ilgiuosi. Aišku, šiokiu tokiu akibrokštu laikyčiau asmeninę patirtį, kai susidūriau su muziejinio uždarumo problema. Pats dirbau viename iš didžiųjų Lietuvos muziejų, kurio administracija dažnai laikosi pozicijos nieko nerodyti, niekam nieko neskolinti ir tegul viskas būna uždaryta, paslėpta, užmiršta. VDA muziejui bandant inicijuoti keletą rimtesnių parodų, patirta, kad tai yra sisteminė tradicija, kad ne vieno muziejaus vadovybė, netgi privatūs kolekcionieriai, viešai deklaruojantys savo mecenatystes, kartais (galbūt ir dėl nesusikalbėjimo) virsta kuo tikriausiais „stabdžiais“. Ką gi – tegul tai būna blogaisiais pavyzdžiais, kaip pačiam nereikia elgtis.

 

Ar tu, kaip vadovas, turi teises ar net prievoles inicijuoti kokias nors parodas, jei matai, kad „Titaniko“ parodiniam tinkleliui to trūksta?

Taip, nors pagrindinis balsas priklauso Muziejaus tarybai, ir aš turiu teisę inicijuoti. Bent jau taip manau. Vis dėlto savo pagrindiniu kaip iniciatoriaus tikslu (juk esu ne tik dailėtyrininkas, bet ir muziejininkas) laikyčiau didesnį kaip „podukra“ gyvenančio VDA muziejaus pristatymą, jo atvėrimą didesniam žiūrovų būriui. Vilniaus dailės akademija turi nenusakomus turtus – daugybę metų kauptus studentų (o ir dėstytojų) kūrinius, nuo kursinių iki diplominių. Būtent šioje institucijoje galima susipažinti su tokių menininkų kaip Rimvidas Jankauskas-Kampas, Raimundas Sližys, Šarūnas Sauka ir daugelis kitų kūrybinio gyvenimo pradžia (netgi pradžių pradžia). Tad mano ilgalaikis tikslas yra VDA meno muziejaus rinkinių propagavimas ir sklaida.

 

Suprantama, kad atrenkant paraiškas dalyvauja taryba. Kaip ją rinkaisi? Kiek narių ją sudaro ir kaip dažnai ji kinta?

Parodinis procesas „Titanike“ vyksta labai paprastai. Spalio mėnesį yra renkamos / teikiamos paraiškos ateinančių metų parodoms. Paraiškos forma yra VDA tinklalapyje (http://www.vda.lt/lt/titanikas/parodos-salese-titanikas-paraiska). Tuomet jas nagrinėja VDA muziejaus tarybos nariai ir balsuodami vienas patvirtina, kitas, deja, atmeta. Muziejaus tarybos kadencija pagal reglamentą trunka trejetą metų. Šiais metais kaip tik turėjau atlikti pareigą ir suburti naują Tarybą. Ją tvirtina VDA prorektorius menui, kuris paprastai būna ir jos pirmininkas. Dalį Tarybos sudaro VDA bendruomenės nariai – dėstytojai, bent kelių katedrų vedėjai. Kad tai nebūtų visiškai uždaras dalykas, ir V. Liutkus, ir šį kartą aš kviečiame žmones „iš šono“. Taryboje būna iki dešimt narių, jos sąrašas yra viešinamas VDA tinklalapyje.

 

Minėjai, kad dabar veikianti skulptoriaus Mykolo Saukos paroda labai gerai lankoma. Kiek svarbus lankomumas renkantis būsimas parodas? Ar jis nėra pavojingas kriterijus? Nes populiarumas tai dar nėra kokybė. Ar yra numatomi kokie nors žingsniai, kaip populiarinti pačią erdvę ir parodas, kurios neturi populiarumo elemento, bet yra vertos būti atrastos?

Lankomumas yra svarbus argumentas, bet tikrai ne esminis. Asmeniškai aš skeptiškai žiūriu į madinguosius reiškinius, taip pat labai noriu, kad „Titanikas“ prisidėtų viešinant tų pačių jaunų menininkų veiklą ar nepelnytai primirštų vyresniųjų kūrybą. Žinoma, visuomet yra lengviausia nugraibyti grietinėlę ir kliautis žinomomis, populiariomis pavardėmis. Tuomet ir darbo, ir pastangų reikia mažiau. Pats esu su tuo susidūręs, kai įkyrėjau televizijos ir laikraščių žurnalistams, nuolat skambindamas ir zyzdamas dėl jaunų menininkų iniciatyvų, į kurias tūlo žiniasklaidos atstovo dėmesį patrauksi tik į šoną įremdamas revolverio vamzdį (čia, žinoma, juokauju). Nuvilia, kai išgirsti atsakymą, esą „nekvieskite į jaunų, dar nežinomų menininkų parodas – mums reikia jau išgarsėjusių kūrėjų“. O dar jeigu išgirsta, kad studentai... Paskui toji pati visuomenės dalis krokodiliškai verkia dėl masinės migracijos... Bet čia reikia dirbti, darbuotis ir siekti, kad taip nebūtų.

 

Kita vertus, Mykolo Saukos paroda buvo priimta į „Titaniką“ tikrai ne dėl numatomo jos populiarumo ir lankomumo, o dėl meninės kokybės. Šis kriterijus yra ypač svarbus priimant paraiškas.

 

Viktoras džiaugėsi naujomis saugyklomis ir svajojo, kad „dėstytojai per paskaitas galės atsivesti į saugyklas studentus ir demonstruoti originalus.“ Ar tai vyksta?

Vis dar naujomis saugyklomis irgi be galo džiaugiuosi. Ypač kai prisimenu savo studijinę patirtį ir prieš dvidešimt metų buvusią saugyklų situaciją. Gaila tiktai, kad tose saugyklose telpa mažesnė fondų dalis. VDA muziejuje bent jau nominaliai saugoma beveik dvidešimt tūkstančių eksponatų. Kiti yra sukaišioti visur, kur tik galima, jų saugojimo sąlygos komplikuotos. Kaip muziejininkas siekiu, kad būtų užtikrintas tų objektų (o kartu juos kūrusių žmonių) orumas. Juolab kad bent jau sovietiniais laikais tuometinio Dailės instituto metodiniai kabinetai, iš kurių ir suformuotas vėlesnis muziejus, būdavo formuojami „laisvanorišku prievartiniu“ būdu. Žvelgiant muziejiniu, dailėtyriniu aspektais, tie objektai, bėgant laikui, panašiai kaip vynas, bręsta ir įgauna vis kitokią vertę. Štai, dar ne taip seniai buvo nevertinama tarpukario laikų – Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto – studentų kūryba ar stalininės epochos „produkcija“. Dabar tai tiesiog įdomu ir istoriškai vertinga. Tad apmaudu, kad dar ne taip seniai kai kuriuos fonduose saugotus tapybos darbus kai kas iš dėstytojų duodavo studentams užtapyti (esą „čia nieko verto“) arba patys studijuojantys, įkvėpti šio požiūrio, taip elgdavosi. Mano nuomone, tai yra tiesiog neetiška.

 

Dabartinės saugyklos yra viešos – jas pamatyti gali visi norintys. Dėstytojai (ypač Tapybos katedros) jas iš tiesų naudoja kaip medžiagą savo paskaitoms. Pats pakartosiu, jog noriu jas atverti ir teminių parodų pavidalu (nebūtinai „Titanike“, parodos gali keliauti).

 

Ar „Titanike“ reikia rodyti dabar Akademijoje dėstančių menininkų personalines parodas? Klausiu tavo pozicijos, nes Liutkus anuomet jautė įtampą, kad nebūtų privaloma šių puikių erdvių paversti nulemta erdve, kur vyktų vien jubiliejinės ir panašios parodos. Aš asmeniškai norėčiau matyti dėstytojų parodas, nes spėju, kad jos priverstų daugelį apgalvoti, o gal ir net rimčiau susimąstyti apie tai, ką jie kuria, kaip atrodo, ar dar turi ką pasakyti.

Reikia ir verta rodyti dėstytojų parodas. Viktoro Liutkaus jaustą įtampą patyriau ir aš, nes kartais tuo akademiniu statusu bandoma naudotis. Nemanau, kad visų dėstytojų kūrybą būtina rodyti „Titanike“, nes geras dėstytojas ne visuomet būna puikus menininkas (ir atvirkščiai), bet, kaip jau minėta, tai yra vienas iš prioritetų. Vis dėlto į pirmenybes reikia žiūrėti vadovaujantis sveiku protu ir realiomis galimybėmis.

 

Noriu pasidžiaugti menininkės Eglės Grėbliauskaitės meno projektu – kaip buvo panaikintos salių grindys, t. y. nudaužytos plytelės, kurios pašaipiai vadinamos „euroremontu“, „pirtim-tualetu“, ir atvertas neutralus, į kūrinius nesibraunantis paviršius. Kokių yra galimybių jos kūrinį praplėsti ir kitame aukšte?

Pats irgi džiaugiuosi Eglės meno kūriniu – naujomis grindimis „Titanikui“. Tai kainavo daug jos laiko, pastangų, energijos ir, svarbiausia, pinigų. Šiuo atveju „Titanikas“ gavo ne tik įdomų, diskusijas keliantį meno kūrinį, bet ir pagerintą architektūrinį sprendimą. Turiu pasakyti, jog „Titaniko“ erdvės yra gana sudėtingos ir komplikuotos ne tik dėl grindų, bet ir lubų ar net sienų.

 

Taip, teko įtarti esant kūriniu radiatorių biges. Nepaisant to, „Titanikas“ yra dėl vietos, erdvumo ir įteisinančio akademinio efekto patraukli erdvė, o tai labai įpareigoja. Ar vadinamasis „Krematoriumas“ – keramikų kiemelyje esanti patalpa, dabar atverta parodinei veiklai, – yra laisvesnė studentiškos kūrybos ir kuravimo vieta? Ar tai „Titaniko“ padalinys? Kokia šios vietos misija, vizija?

Pavadinimas „Krematoriumas“ neturėtų nieko šiurpinti ir gąsdinti, tai yra 9-ajame dešimtmetyje įrengtos keramikų krosnys. Bet ar gali būti po „Titaniko“ dar koks nors baisesnis pavadinimas? Tiesą sakant, tose patalpose pastaruoju metu buvo laikoma dalis VDA muziejaus fondų, tad papildomos ekspozicinės erdvės atsiradimas buvo inicijuotas ir norint išgabenti eksponatus iš ne visai tinkamos laikymui terpės. Kita vertus, tai tikrai yra laisvesnė studentiškos kūrybos ir kuravimo vieta, kurioje nėra ir tokios griežtos komisijos atrankos, ir formalizuoto plano. Tai aplinka (bent taip įsivaizduoju) eksperimentavimui, netgi sąmoningam klaidų darymui, nes be jų (ar baikščiai jų vengiant) negali vykti nei normalus studijų, nei kultūros procesas apskritai.

 

Kalbino Monika Krikštopaitytė

Vidas Poškus (ant peties – Rimvido Jankausko-Kampo paveikslo rėmas). A. Černiūtės nuotr.
Vidas Poškus (ant peties – Rimvido Jankausko-Kampo paveikslo rėmas). A. Černiūtės nuotr.