7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Monika Krikštopaitytė

Monika Krikštopaitytė

Paroda dėl parodos, arba kas ta abstrakcija?

Paroda Aistės Kisarauskaitės namuose

 Daugeliui abstrakcija Lietuvoje 7–8-ąjį dešimtmetį buvo labiau įkyri mintis nei būtinas kūrybos vystymosi etapas, tą gerai atskleidė ši mažytė ir keista paroda. O štai tokios – privačioj aplinkoj vykstančios – parodos yra nenauja ir organiška praktika, ji turi priešistorę ir makabriškuoju sovietmečiu, ir nesenoje šiandienybėje.

 
Vilkpėdės gatvėje, kur, ko gero, retas kuris iš mūsų galėtų „eiti pro šalį“, naujų namų komplekse, vadinamųjų balandinių (dėl gyventojų tirštumo) tipo daugiabutyje, viename iš butų, svetainėje iškabinta devynių kūrinių paroda. Dešimtas slepiamas miegamajame, nes vizualiai nesutarė su kitais. Kūriniai – vieni skolinti, kiti salono šeimininkės Aistės Kisarauskaitės tėvų studijoje atrasti, treti jos vaikystės scenografijos dalis.
 
Jei norėtume, galėtume parengti rimtą ekspoziciją „Abstrakcija Lietuvoje“, joje Kazei Zimblytei galima būtų skirti atskirą salę, mat jos darbai nebuvo iki neatpažįstamumo redukuotas vaizdas ar ornamento išvestinė, o, sakytum, fenomenologinė abstrakcijos versija, artimesnė Marko Rothko jutiminiams paviršiams. Rūta Katiliūtė (šiuo metu slepiama miegamajame) irgi turėtų savo dalį. Dalia Kasčiūnaitė (šiuo metu atidariusi parodą „Galerijoje 555“ Ševčenkos loftų kvartale, viešbutyje „eLoftHOTEL“, T. Ševčenkos g. 16). Algirdas Petrulis, Eugenijus Cukermanas, Raimondas Martinėnas, Viačeslavas Jevdokimovas-Karmalita. Vardinkite patys. Suradus klasikus ir klasikes, galima būtų parodyti, kas po ko ir kaip, kas yra upė, o kas – tik upeliai. Tačiau Kisarauskaitė neturi reprezentacinių intencijų. Paroda atsirado „tarsi savaime“, iš seniai kirbančio noro „turėti galeriją“, iš noro bendrauti „apie meną“. Ar paroda gera? Sakyčiau, silpnoka. Bet viskas priklauso nuo požiūrio.

Skaityti toliau >>
Nr. 29 (1135), 2015-07-22  | Dailė
Leonardas Gutauskas, be pavadinimo. 1978 m. Autorės nuotr.
Leonardas Gutauskas, be pavadinimo. 1978 m. Autorės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Popartinė kompozicija“. 1966 m. Autorės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Popartinė kompozicija“. 1966 m. Autorės nuotr.
Saulė Kisarauskienė, „Kompozicija“. 1977 m. Autorės nuotr.
Saulė Kisarauskienė, „Kompozicija“. 1977 m. Autorės nuotr.
Teresė Marija Rožanskaitė, „Kompozicija“. 1982 m. Autorės nuotr.
Teresė Marija Rožanskaitė, „Kompozicija“. 1982 m. Autorės nuotr.
Linas Katinas, be pavadinimo. 1965 m. Autorės nuotr.
Linas Katinas, be pavadinimo. 1965 m. Autorės nuotr.
Romualdas Lankauskas, be pavadinimo. 1961 m.; Valentinas Antanavičius, „Improvizacija“. 1970 m. Autorės nuotr.
Romualdas Lankauskas, be pavadinimo. 1961 m.; Valentinas Antanavičius, „Improvizacija“. 1970 m. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Pasisveikinimas su senu pažįstamu

Pokalbis su Aiste Kisarauskaite apie Vinco Kisarausko parodą „Pasisveikinimas su laiku“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Dažnai studentai, Dailės akademijoje per peržiūras pristatydami savo darbus, teigia, kad idėjų sėmėsi iš vaikystės patirčių. O ši paroda – visa iš vaikystės, tuo labiau kad tada svajojau būti archeologe. Dingusių objektų paieška, rekonstravimo malonumas man tebėra svarbus ir dabar. Taigi, greičiausiai pirminis impulsas – noras geriau pažinti aną laiką, o dar viena nuostabia patirtimi tapo galimybė tai daryti kartu su žiūrovais, už ką esu nepaprastai dėkinga Nacionalinei dailės galerijai. Ir juk taip įdomu pratrynus legendos ar mito sluoksnį pajusti buvus gyvą žmogų! Tarkim, dažnai pagalvoju, ką patyrė atvykusi į Lietuvą jauna turtinga gražuolė italė karalienė Bona arba kaip gyveno fotografas Virgilijus Šonta. Mano tėtis – Kisarauskas mirė gerokai per anksti, man taip ir negavus realios galimybės jį pažinti ne iš vaikystės, bet iš suaugusio žmogaus pozicijų, tad ši paroda – dar vienas bandymas ne tik sukurti laiko mašiną, bet ir suprasti, pajusti, įveikti tas sienas, skiriančias mus vienus nuo kitų.

Skaityti toliau >>
Nr. 22 (1128), 2015-06-05  | Dailė
Vincas Kisarauskas, „Keturi autoportretai ir ranka“. 1971–1972 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Keturi autoportretai ir ranka“. 1971–1972 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Pokaris“. 1965 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Pokaris“. 1965 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Popartinė kompozicija“. 1966 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Popartinė kompozicija“. 1966 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Dvi keistos galvos“. 1967 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Dvi keistos galvos“. 1967 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Prie stalo“. Iš „Auksinio“ ciklo. 1967 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Prie stalo“. Iš „Auksinio“ ciklo. 1967 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, Be pavadinimo. Iš ciklo „Brutalus“. 1974 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, Be pavadinimo. Iš ciklo „Brutalus“. 1974 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Pusryčiai žolėje“, I. 1973 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Pusryčiai žolėje“, I. 1973 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Šventė“. 1975 m. A. Narušytės nuotr.
Vincas Kisarauskas, „Šventė“. 1975 m. A. Narušytės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Gotikinis miškas

Žilvino Landzbergo paroda „Be karūnos“ Šiuolaikinio meno centre

Yra menininkų, kurie ima (žiūrovo laiką, kantrybę, dėmesį), o yra tokių, kurie duoda (dėmesį, kantrybę, laiką), kaip „Eurythmics“ dainoje „Sweet Dreams“: „vieni nori jus panaudoti, kiti nori būti jūsų naudojami“ („some of them want to use you, some of them want to get used by you“). Dar yra tokių, kurie ir duoda, ir ne mažiau paima. Pavyzdžiui, Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“ – kiek grožio ir įdomybių, jungčių ir jų kryžminimo, realiai klaidinančios erdvės magija, bet greta ir knygelė su prasmių labirintais, kur autorius prašo žiūrovo pastangų, kviečia įsivelti, o gal net šį bei tą išnarplioti. Nenori – nereikia, bet ėmikai kartais kažkaip sugeba pasėti nerimo, kad ką nors svarbaus praleisi, ir abejonės savo intelektu.
 
Per šią prizmę žvelgiant, Žilvinas Landzbergas yra itin retos rūšies menininkas – grynas davikas. Savo personalinėje parodoje jis net atrado vietos ir kitiems menininkams pristatyti – didžiosios salės krašte įkūrė galeriją „Voveraitė“. Kad ir koks anomališkas atrodytų toks altruizmas, duodančiu jį vadinu pirmiausiai už dosnumą, kurį patiria žiūrovas. Jam sukurta atskira visata su žemutiniais ir viršutiniais lygiais, įžengimo ritualu ir patirčių įvairove. Anotacija sako, kad menininkas siūlo į ekspoziciją žvelgti kaip į „muzikinį albumą 3D formatu“. Sutinku, muzikos ir muzikalumo ten daug, yra net scena su reikalingais atributais: pakyla, gitaros. Deja, apie muziką nedaug išmanau, dėl šventos ramybės galiu tik pasakyti, kad impozantiškasis, viskuo besidomintis kompozitorius Šarūnas Nakas savo „Facebook’o“ profilyje Žilvino parodą „palaikino“ ir pozityviai pakomentavo, vadinasi, su muzika ten viskas gerai. Aš parodoje pamačiau visai ką kita. O kadangi menininkas taikosi į ikižodinę patirtį, ko gero, individuali interpretacija yra leidžiama.

Skaityti toliau >>
Nr. 17 (1123), 2015-05-01  | Dailė
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. J. Lapienio nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. J. Lapienio nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Laiko užtvankos

Albumas „Remigijus Treigys. Fotografijos“, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, 2014, p. 255.

Fotomenininkas Remigijus Treigys turi du beveik trūkumus. Pirma – jis jau, ko gero, visiems patinka. Ir ne be reikalo. Drastiškai platėjanti publika pavojinga: tai gali reikšti, kad esi miręs arba pataikauji. Antra – unikalumo akcentavimas provokuoja kaltinti autorių užsilikimu modernizmo paradigmoje. O tai leistų riesti nosį šiuolaikinio meno vaiduoklio besivaikantiems nedraugams. Tačiau Treigio raiškos stabilumas truputį skiriasi nuo Aloyzo Stasiulevičiaus nuolatinio įkyraus panašumo į save. Ir modernizmui siaurąja prasme šio autoriaus elgesys truputėlį per sudėtingas. O naujo žodžio laukėjų norisi paklausti, ar inovacija nėra modernizmo imperatyvas.
 
Trūkumų tyčia ieškojau. Treigio kūryba labai gerai veikia ir mane, o, anot Kęstučio Šapokos, kritikuoti man sekasi kur kas geriau nei interpretuoti („Atidarymai. Monikos Krikštopaitytės dailės kritikos rinktinė“, Kultūros barai, 2014, Nr. 12). Juolab kad geriausi tekstai apie Treigį jau parašyti Laimos Kreivytės (7 meno dienos, Nr. 30 (952), 2011 09 02, http://archyvas.7md.lt/lt/2011-09-02/fotografija/esamas_butasis.html) ir Agnės Narušytės. Abu sudėti į naująjį albumą, kurio atsiradimas tapo akstinu pakalbėti apie Treigį ir vėl.

Skaityti toliau >>
Nr. 13 (1119), 2015-04-01  | Fotografija  | Dailė
Remigijus Treigys, „Rūkas“. 1988 m.
Remigijus Treigys, „Rūkas“. 1988 m.
Remigijus Treigys, „Daiktai 106 (Kėdutė)“. 1991 m.
Remigijus Treigys, „Daiktai 106 (Kėdutė)“. 1991 m.
Remigijus Treigys, „Kambarys II“. 1996 m.
Remigijus Treigys, „Kambarys II“. 1996 m.
Remigijus Treigys, „Paskutinė diena Venecijoje“. 2003–2004 m.
Remigijus Treigys, „Paskutinė diena Venecijoje“. 2003–2004 m.
Remigijus Treigys, „Teatras“. 2004 m.
Remigijus Treigys, „Teatras“. 2004 m.
Remigijus Treigys, „Namai“. 2011 m.
Remigijus Treigys, „Namai“. 2011 m.
Monika Krikštopaitytė

Kaip pamatuoti šlovės kokybę?

Besibaigiant Deimanto Narkevičiaus personalinei parodai „Skamba lyg XX amžiuje“ galerijoje „Vartai“

 

Deimanto Narkevičiaus paroda veikia nuo rugsėjo pradžios, netrukus užsidarys, o man vis nepavyksta aptikti nė vieno profesionalaus meno kritiko ar kultūrologo, net žurnalisto straipsnio apie ją... Keista, nes autorius – žmogus, kuris pristatomas „vienu žinomiausių ir tarptautinėje meno scenoje labiausiai vertinamų Lietuvos kūrėjų“ (iš galerijos „Vartai“ spaudos pranešimo); tas, kurio aprašymuose puikuojasi Nacionalinė ir Vincento premijos; tas, kuris siūlomas pirmu sėkmės sulaukusio menininko pavyzdžiu pagrindinėse institucijose. Juk turėtų būti bent kokia nors reakcija, kai tokio rango kūrėjas, po kurio pavarde jau inertiškai pakišamas trimitų fonas, prabėgus dešimčiai metų (!) pagaliau surengia personalinę parodą. Būtų dėsninga tikėtis ažiotažo, na, bent diskusijų tais svarbiais klausimais, kuriuos iškelia jo kūryba, tačiau didžioji dalis kolegų, su kuriais tikėjausi apsikeisti nuomonėmis, parodoje dar nebuvo apsilankę. Iš kur tas abejingumas? Ar jau reikia prisiminti posakį apie pranašą savoje žemėje?

Skaityti toliau >>
Nr. 36 (1097), 2014-10-15  | Dailė
Deimantas Narkevičius, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Deimantas Narkevičius, ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Deimantas Narkevičius, garso instaliacijos „Matching the TU-144“ vaizdas. 2012 m. J. Lapienio nuotr.
Deimantas Narkevičius, garso instaliacijos „Matching the TU-144“ vaizdas. 2012 m. J. Lapienio nuotr.
Deimantas Narkevičius, kadras iš filmo „Gyvenimo vaidmuo“. 2003 m. J. Lapienio nuotr.
Deimantas Narkevičius, kadras iš filmo „Gyvenimo vaidmuo“. 2003 m. J. Lapienio nuotr.
Deimantas Narkevičius, kūrinio „Books on shelves and without letters“ fragmentas. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Deimantas Narkevičius, kūrinio „Books on shelves and without letters“ fragmentas. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Taip šventvagiškai malonu

Mindaugo Navako retrospektyva „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Kai susiduri su Mindaugo Navako kūryba, viskas turi reikšmę (raumuo įsitempia), bet negalima į tai žiūrėti visiškai rimtai (atsipalaiduoja). Ritmiški įtempimai ir atpalaidavimai yra gyvybės sąlyga, taip veikia kraujotaka, virškinimo, šalinimo, dauginimosi ir malonumo gamybos mechanizmai. Širdies plakimo ritmu Navako darbai panašūs į rokenrolą. O dar – ta maišto dvasia, staigiu temperamentu ir muzikalumu, pavyzdžiui, naudojant spalvas. Kone kiekvienas jo darbas, nesvarbu, skulptūra ar instaliacija, audioinstaliacija ar objektas, – kaip „geras gabalas“. Ir, kas svarbiausia, – atliekamas gyvai.
 
Tai reiškia, kad kas kartą ką nors rodydamas autorius apsidairo aplinkui (masteliai, vietos turinys), įvertina, į kokį vandenį brenda (rodytojų kontekstas), pasitikrina aplinkos proto būklę (skaitomi ženklai, elgesio įpročiai, lūkesčiai, kuriuos bus siekiama nuvilti), pasižiūri savo medžiagų / ruošinių turinio potencialą, o tada genialiai sukuria instinkto iššautą ir intelekto valia apdorotą kūrinį. Navakas pabrėžia, kad nėra „iš tų menininkų, kurie pirma sugalvoja programą, o paskui ją įvykdo.“ (Kiškis/lapė ir kt. Laima Kreivytė kalbina Mindaugą Navaką, 7 meno dienos, 1999 03 12). Vis dėlto Navako stiprybė yra neužsisklendimas žavintis savo proto ir kitais judesiais, kas labai būdinga paskutinėms dabarties meno madoms. Jokio panašaus bizalo Navakas nepasiūlys, net jei kankintumėt, jo kūryboje viskas materialu, fiziška. Jis nesako „įsivaizduok“, o gyvai pakeičia aplinkos mastelį, tūrį ir turinį. Ir suvokėjas visada turi galimybę eiti gilyn skaitydamas turinį. Visada bus paradoksas – didysis absurdo nuskausmintojas. Greičiausiai keliais lygiais.

Skaityti toliau >>
Nr. 30 (1091), 2014-09-05  | Dailė
Mindaugas Navakas, parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ NDG ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Mindaugas Navakas, parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ NDG ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Mindaugas Navakas, parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ NDG ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Mindaugas Navakas, parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ NDG ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Mindaugas Navakas, parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ NDG ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Mindaugas Navakas, parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ NDG ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Mindaugas Navakas, parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ NDG ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Mindaugas Navakas, parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ NDG ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Mindaugas Navakas, parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ NDG ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Mindaugas Navakas, parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ NDG ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Mindaugas Navakas, parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ NDG ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Mindaugas Navakas, parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ NDG ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Mindaugas Navakas, parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ NDG ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Mindaugas Navakas, parodos „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ NDG ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Mindaugas Navakas, „Be pavadinimo“ (1977), „Mikštas I“, „Mikštas II“ (1977), „Lapteviečiams“ fragmentas (1996), „Įrankis“ (2004), „Dėžutė“ (2011). J. Lapienio nuotr.
Mindaugas Navakas, „Be pavadinimo“ (1977), „Mikštas I“, „Mikštas II“ (1977), „Lapteviečiams“ fragmentas (1996), „Įrankis“ (2004), „Dėžutė“ (2011). J. Lapienio nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Tegyvuoja Simona

Antano Sutkaus paroda „Be pavadinimo“ galerijoje „Vartai“

Paroda surengta mūsų labiausiai žinomo fotografo 75 metų jubiliejaus proga. Todėl šio fakto nepaminėti negalima. Nes Antanas Sutkus pirmiausia yra konstanta. Su tuo tenka taikytis. Pionierius, aklas pionierius, Sartre’as kopose su nukirpta Simone de Beauvoir, moteris, išlindusi pro langą senamiestyje, jaunas daktaras pamišusiomis akimis ir daugelis kitų vaizdų – tai ikonos, susigėrusios į Lietuvos meno ir net nemeno gyvenimą. Tie vaizdai jau tapę įkyrūs ir vaidenasi šiuolaikinių menininkų kūryboje, pavyzdžiui, Martos Vosyliūtės, Dainiaus Liškevičiaus ir kt. Sutkaus vaizdinė kalba turi stiprius raumenis ir yra prasibrovusi ne tik į platesnį pasaulį, bet ir į platesnius kontekstus. Ji yra aktuali dabar, o tai reiškia, kad išsiverš net į ateitį. Todėl visai nekeista, kad ši paroda vyksta į šiuolaikinius menus besiorientuojančioje galerijoje, o ne, kaip įprasta, gerokai užsikonservavusiose, tačiau svariose Fotomenininkų sąjungos valdose. Vis dėlto labiausiai liūdina tai, kad paroda tokia... jokia.
 

Skaityti toliau >>
Nr. 29 (1090), 2014-07-22  | Fotografija  | Dailė
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Antanas Sutkus, „Dailininkas Algimantas Švėgžda, Berlynas“. 1981 m.
Antanas Sutkus, „Dailininkas Algimantas Švėgžda, Berlynas“. 1981 m.
Monika Krikštopaitytė

Kirtis puikybei

Linos Ringelienės paroda „Marškiniai Juditai“ VDA tekstilės galerijoje „Artifex“

Kai parodos autorės paprašiau nuotraukų, ji primygtinai pageidavo negailėti, kritikuoti ir iš anksto temperamentingai pasidžiaugė, kad bus suduotas kirtis jos puikybei. Sunku nuvilti menininkus, kita vertus, jei labai pasistengčiau ir man pavyktų pagaminti reikiamą dozę kritikos nuodų, sulaukčiau pykčiu žaibuojančių akių jūros iš choro „Langas“, kur Lina Ringelienė yra pelniusi nepajudinamą meno žmogaus autoritetą ir savo kasdiene laikysena įgyvendino ne vieną gyvenimo performansą. Kitaip tariant, tai menininkė, turinti savo auditoriją ir glaudų ryšį su ja. Kritikės tarpininkavimas čia nebūtinas jokia forma, nebent patvirtinimo. Beje, šiame chore gieda / giedojo ir daugiau talentingų kūrėjų: Eglė Gineitytė, Patricija Jurkšaitytė, Sigita Maslauskaitė, todėl kompetencijos stoka šio kolektyvo taip lengvai neapkaltinsi. Kadangi kritikas įpratęs būti apkasuose, kaip visada, teks elgtis savo nuožiūra.

Skaityti toliau >>
Nr. 28 (1089), 2014-07-18  | Dailė
Lina Ringelienė, „Marškiniai Juditai“ (gyvūninės kilmės žarnos, linas, šilkas, rožių spygliai, vėžio kiautas, dygliavaisis virkštenis, adinuke siuvinėtas audinys, plunksnos, viskozė). 2014 m. A. Barysienės nuotr.
Lina Ringelienė, „Marškiniai Juditai“ (gyvūninės kilmės žarnos, linas, šilkas, rožių spygliai, vėžio kiautas, dygliavaisis virkštenis, adinuke siuvinėtas audinys, plunksnos, viskozė). 2014 m. A. Barysienės nuotr.
Lina Ringelienė, „Marškiniai Juditai“, detalė (gyvūninės kilmės žarnos, linas, šilkas, rožių spygliai, vėžio kiautas, dygliavaisis virkštenis, adinuke siuvinėtas audinys, plunksnos, viskozė). 2014 m. J. šarkaitės nuotr.
Lina Ringelienė, „Marškiniai Juditai“, detalė (gyvūninės kilmės žarnos, linas, šilkas, rožių spygliai, vėžio kiautas, dygliavaisis virkštenis, adinuke siuvinėtas audinys, plunksnos, viskozė). 2014 m. J. šarkaitės nuotr.
Lina Ringelienė, „Apie baimes“ (gyvūninės kilmės žarnos, plunksnos, dažai). 2010-2014 m. A. Barysienės nuotr.
Lina Ringelienė, „Apie baimes“ (gyvūninės kilmės žarnos, plunksnos, dažai). 2010-2014 m. A. Barysienės nuotr.
Lina Ringelienė, „Gelmių šviesa/lengvumas“ (gyvūninės kilmės žarnos, pūkai, dažai). 2010 m. D. Kriuko nuotr.
Lina Ringelienė, „Gelmių šviesa/lengvumas“ (gyvūninės kilmės žarnos, pūkai, dažai). 2010 m. D. Kriuko nuotr.
Lina Ringelienė, „Kylantis iš gelmių II“ (gyvūninės kilmės žarnos, lavos akmenys, metalizuotas siūlas). 2008 m. D. Kriuko nuotr.
Lina Ringelienė, „Kylantis iš gelmių II“ (gyvūninės kilmės žarnos, lavos akmenys, metalizuotas siūlas). 2008 m. D. Kriuko nuotr.
Lina Ringelienė, „Gelmių struktūros“ (gyvūninės kilmės žarnos, sukultūrinti perlai, metalizuotas siūlas). 2008 m. P. Gasiūno nuotr.
Lina Ringelienė, „Gelmių struktūros“ (gyvūninės kilmės žarnos, sukultūrinti perlai, metalizuotas siūlas). 2008 m. P. Gasiūno nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Pasisvečiavimas

Paroda „Oranžerija“ Užutrakio dvaro vežiminės pastate

 

Kaip ir priklauso žiemos sodui, patalpoje daug žalumos. Tačiau iki tikros oranžerijos dar toloka, trūksta skaidrumo (stiklinių skliautų ir aukščio) ir augalų masės, gal dar šiek tiek etikečių. Ypač tokiu metų laiku, kai viskas stiebiasi, žvilga, virsta per kraštus, kai neorganizuota pievelė geriau vaizduoja sodus nei vazoninių gėlių spiečius. Bet kam jų reikia? Pasiganius po ekspoziciją ilgainiui ima aiškėti.

 

 

Štai vertikalus kaktusas atkartoja planšetiniame kompiuteryje judančio žmogaus vertikalę, prie durų augmenija palaiko kompaniją skulptūroms, kurios labai aiškiai primena romėniškų sodų atletų atliejas, nors taip pat aiškiai jomis jau nebėra. Tačiau sodo skulptūros suaugusios su augalais jau daug šimtmečių, ir taip tiesiog turi būti. O kaipgi Duonio priešistorinio parko gyvūnai be augalų, nors ir tik asociacijos pavidalu?

Skaityti toliau >>
Nr. 28 (1089), 2014-07-15  | Dailė
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Tai rimta

 

Aleksandra Jacovskytė, Vilniaus veidai 1964–1993 (sud. Violeta Juškutė, dail. Jokūbas Jacovskis), Vilnius: Kultūros tiltai, 2014, p. 191

 

Kanoninė bet kurios meno šakos istorija nėra labai paslanki, todėl ir nesiūlysiu dabar perrašinėti Lietuvos fotografijos istorijos, tik ją praplėsti. Pirma paroda (2012, VDA parodų salėse „Titanikas“), o dabar ir knyga atskleidė žinomos scenografės Aleksandros Jacovskytės vaizdų archyvus, kur esame priversti suprasti, kad vadinamoji sovietmečio Lietuvos fotografijos mokykla yra tik viena, nors ir ryškiausiai mums įdiegta, briauna, ir kad egzistuoja dar mažai analizuotų paralelinių pasaulių, kurie visai kitaip įdomūs, ir kur yra tai, ko mūsų klasikoje su žiburiu nerasi.
 
Pavyzdžiui – tokio nefališko žvilgsnio, t.y. kai viskas nėra tik kūrėjo objektas ar tema, turinti/s paklusniai sugulti į švarią, nepajudinamą kompoziciją. Aleksandrai Jacovskytei objektas yra ne tiek aplinka, net ne taip išryškintas ir žodžiais svarbiausiu įvardintas žmogus, o santykis su juo – subjektyvus ir labai delikatus. Taip ir gaunama visa ta magija – per subjektyvų už kadro tvyrantį objektą. Kaip tik magija ir neleidžia jos nuotraukų vadinti tiesiog dokumentika. Gali turėti nors ir lygiai tokį patį fotoaparatą, tą pačią dieną fotografuoti ten pat tą patį žmogų ir niekada gyvenime nepavyks toks portretas kaip Aleksandrai. Mat ji sukuria empatinį lauką (terminas išrastas analizuojant performansus), kuris savitai paveikia į juos pakliuvusiuosius, galbūt todėl, kaip sako dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė, „nuotraukose jie visi gražūs ir įspūdingi, nes kažkoks šeštas jausmas – intuicija, jautrumas nuotaikai ir, žinoma, išlavintas skonis priverčia Aleksandrą spustelėti užraktą būtent tą akimirką, kai jos modelis atrodo ypač patrauklus ir įdomus. Tas nuotraukas mėgsta jų modeliai, tačiau jos kalba ir visiškiems prašalaičiams.“

Skaityti toliau >>
Nr. 26 (1087), 2014-06-30  | Fotografija  | Dailė  | Nauji leidiniai
Knygos „Vilniaus veidai 1964–1993“ viršelis
Knygos „Vilniaus veidai 1964–1993“ viršelis
  < PUSLAPIS IŠ 22  >>> Archyvas