Tebūnie

 Benignos Kasparaviūtės tapyba minta mitais. Ne majų ir actekų, o menininkų ir menotyrininkų. Mitais, kurie virto paveikslais ir dailės istorijomis. Taigi – medijuotais, įvaizdintais, perkurtais, tiražuotais. Tais, apie kuriuos rašė ne Mircea Eliade ar Claude Levi-Straussas, o Alfonsas Andriuškevičius. Gal dar Greimas, nes jam priklauso „Lietuvių mitologija“. Benigną Kasperavičiūtę irgi domina lietuvių mitologija – nuo kančių iki krepšinio šalies. Ir dar ją domina meno mitai – nuo avangardo polėkio sukurti naują pasaulį iki kūrybinį potencialą keliančios vietos dvasios, tykančios Nidos smėlynuose. Pasikartosiu – ne pati dvasia, o visokio plauko jos gaudytojai: vokiečių ekspresionistai, Sauliaus Kruopio plenerų panteistai, fotografų seminaro ekshibicionistai, VDA meno kolonistai ir jų haliucinuojančios vizijos.

Todėl visai nekeista, kad Benignos paroda, kuruojama garsiausio Lietuvos nepriklausomo kuratoriaus Kęstučio Šapokos, atsidarė Šlapelių namuose. Ten irgi sklando genius loci, vietos dvasia, sauganti istoriją ir vis ryžtingiau kurianti naujus mitus. Ne taip seniai čia meno pasaulį traiškė fluorascenciniai Gintaro Znamierovskio batai. O dabar vėl kėsinamasi į sakralines meno vertybes – vardan tos...

Benignos Kasparavičiūtės paroda vadinasi „Tapyba“. Kabutėse. Ne dėl to, kad pavadinimas, o dėl to, kad į tapybą ir ją supančią aplinką ji žiūri pro kabutes. Cituoja, apdainuoja, atrajoja. Iš karto pasakysiu, kad paroda nerekomenduojama jaunesniems nei 70 ir vyresniems nei 5 metų žmonėms. Saugantiems sveikatą, nervus, regėjimą. Nes jau pirmas kūrinys, į kurį neišvengiamai atsitrenki kaip į stulpą (nes kabo ant stulpo), pribloškia. Iš šiaudų pintos saulutės auksiniuose rėmuose, ašaros, it banga vilnijantis autorės parašas. Tikras profesionalas tuoj pat apsigręžtų ir nertų pro duris į šaltą, bet dvasingą Pilies gatvę. Parodą nupaveikslavęs ir feisbukan palydėjęs Znamierovskis pakomentavo: zmonem gasdinti pakabino, priesais duris. Turejo dideli pasisekima tarp ziurovu ...

Jei neišsigandot ir nesukilo spaudimas, ženkite toliau. Po parodas ir kitokius pragarus geriausia vaikščioti ne vienam. Vietoj Vergilijaus siūlau pažvelgti „Pro A.A. prizmę“ (kaip tai daroma, rasite naujoje knygoje tuo pačiu pavadinimu, kur kalbinamas Alfonsas Andriuškevičius). O aš siūlau pasinaudoti ankstesniu jo metodu, pritaikytu pirmoje konceptualioje kuratoriaus parodoje Lietuvoje „Mitas dabarties tapyboje“ (1988, Vilniaus dailės parodų rūmai, dabar ŠMC). Kaip atrodo Benignos „Tapyba“ pro A.A. mito prizmę?

Remdamasis minėtais Greimu, Levi-Straussu, Eliade ir Jevgenijumi Meletinskiu, Andriuškevičius atskleidžia mitiškąjį lietuvių tapybos matmenį pasitelkdamas opozicijų poras: kosmoso – chaoso, kultūros – natūros, sakralaus – profaniško ir gyvybės – mirties. Jos padeda analizuoti mitus, iš kurių svarbiausi pasaulio atsiradimo, žmogaus kilmės ir kultūrinio herojaus. Kitame straipsnyje Andriuškevičius dar išskiria specifiškai tapybai būdingus įkvėpimo ir tepimo mitus. Pro šį tankų mitinių istorijų ir binarinių opozicijų tinklą bandysime prakošti Benignos kūrybą.

Be jokios abejonės, tapytojai rūpi pasaulio sutvėrimas. Tačiau ne pats dieviškasis aktas (ar kosminis kiaušinis, iš kurio išsirito Žemė kituose planetos pakraščiuose), o pasaulio sutvėrimo vaizdiniai mene, konkrečiai – MKČ kūryboje. Čiurlionio 13 paveikslų ciklas „Pasaulio sutvėrimas“, nutapytas 1905/6 m. Varšuvoje, ir ypač trečias ciklo paveikslas su mėlyna (dieviška?) plaštaka ir užrašu „Tebūnie!“ lenkiškai (Stań się!). Pirmasis Benignos paveikslas iš ciklo „Pasaulio Sutvėrimas“ irgi yra su lenkišku užrašu, tik plaštaka tuščiavidurė ir, regis, nukirsta – apvesta raudonais dažais. Beje, plaštakos motyvas kartojasi visoje parodoje, dažnai tai tiesiog autorės gestas, redukuotas iki pirmykščio parašo uolų tapyboje. Benignos pasaulis kuriamas jau po „pasaulio pabaigos“, 2013-aisiais, kai reikia atkurti išnykusią planetą pagal išlikusius atvaizdus, kaip po Antrojo pasaulinio karo iš nuotraukų ir atvirukų atstatyta Varšuva. Ir Benigna kuria pasitelkusi visas paletės spalvas ir pačią paletę, kuri įkomponuojama į linijų raizgalynę kartu su pasimetusiais žvėreliais ir penkiakampe žvaigžde. Taip iš chaoso gimsta kosmosas.

Pradėjus nuo pasaulio sutvėrimo galima pereiti prie žmogaus (nekuklūs užmojai vienai parodai). Žmonės tapytojai nėra tiek įdomūs, kiek jų kūriniai. Todėl nerasime nei vyro iš molio, nei moters iš šonkaulio. Tačiau rūsyje (aukšta – žema, dangus – pragaras) yra Adomas su Ieva, išvaromi iš rojaus. Vienaakis Adomas ir stereoIeva, žybsinti netikrais krūtų brangakmeniais. Vietoj galvų abiem veša ataugos, tikriausiai tos, dėl kurių ir buvo ištrenkti iš dangiškų sodų. Bet mums su tapytoja svarbiau, kad jie jau paragavo pažinimo vaisių ir dabar atskirs gėrį ir blogį kurdami avangardą ir kičą.

Kultūrinis herojus turbūt svarbiausias Benignos mitologijoje. Ir kultūra čia suvokiama labai plačiai – nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Jei rimčiau – nuo revoliucinio rusų avangardo (kai kurias „postsuprematistines“ kompozicijas Kasparavičiūtė pasirašo kirilica) iki lietuvių krepšinio su broliais milžinais (jų šioje parodoje nėra). Užtat yra senamiesčiu klajojantis Pinokis-Arlekinas ir menotyrininkas, dvasingu Casparo Davido Friedricho žvilgsniu lydintis jūros tolius. Tarp Nidos kurėnų ir Šventojoje iškastų antropomorfinių gintaro amuletų.

Galiausiai yra pačios tapybos mitai – įkvėpimo ir tepimo. Genijų ir jų kuriamo naujo pasaulio. Su didžiausiu įkvėpimu Benigna ne tik tepa, bet ir teplioja, purvina šventą tapybos rūbą. Galiausiai nuplešia jos autentiškumo aurą ir apvedžioja ant drobės – kaip paletę ar savo plaštaką. Ir mitinis „menininko rankos prisilietimas“, ir nepakartojamas koloritas tampa tik tiražuojamu savo ženklu, brendu – jei norite. Jei nenorite, nebriskite. Bibliotekose ir rašytojų galvose suformuotas pasaulėvaizdis yra mitologiškas par excellance, nes čia mumifikuojami tikri ir įsivaizduojami mūsų pirmtakai.

Visi mūsų protėviai iki pat akmens amžiaus gyvena mumyse ir kovoja nesibaigiančius karus. Kartais laimi artimesni, kartais tolimesni. Kartais įsijungia ir promotės, giminės ir žmonės („Giminės“ ir „Žmonės“ taip pat). Benignos kultūros baruose kaunasi (ar derasi) Kęstutis Šapoka ir Alfonsas Andriuškevičius, Adomas ir Ieva, Kęstutis Kasparavičius ir Onė Baliukonė. Jie visi yra kartu ir didvyriai, ir poetai – ne tik atlieka žygdarbius, bet ir juos apdainuoja. Visai kaip Benigna – ji negali būti tik tapytoja ar tik rašytoja. Ji yra kultūros mitų kūrėja ir griovėja, raudanti prarastos karalystės ir čia pat paišanti jos karikatūrą. Bet jei kam nuoširdžiai rūpi šiuolaikinis Lietuvos ir lietuviškumo apmąstymas, atkreipkite dėmesį į Benigną Kasparavičiūtę. Nes jokie pasiteisinimai nemeile Briuseliui čia nepadės.

Paroda veikia iki sausio 30 d.

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejus-galerija (Pilies g. 40)

Dirba trečiadienį–sekmadienį 11–16 val.