7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dramblio apžiūrinėjimas iš skirtingų pusių

Trys pasakojimai apie tai, kas įsiminė, patiko ar nepatiko 55-ojoje Venecijos meno bienalėje

Anri Sala, „Tylos patologija“, Prancūzijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Anri Sala, „Tylos patologija“, Prancūzijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.

Laima Kreivytė

Šioje Venecijos bienalėje man patiko ir nepatiko tie patys dalykai.
 

Patiko, kad ištraukti pamiršti menininkai ir ypač menininkės – Hilma af Klint, Dorothea Tanning, Phyllinda Barlow.

 
Nepatiko, kad Arsenalo erdvė prarado savo specifiką – begalinį tunelį, ir virto daugybe autonomiškų galerinių erdvių, po kurias reikėjo vingiuoti zigzagais.
 
Patiko, kad greta pripažintų menininkų eksponuoti autsaideriai (mėgstamas kuratoriaus Massimiliano Gioni žodis).
 
Nepatiko, kad daugelis jų taip ir liko egzotiškais artefaktais ir neišskėlė naujų kibirkščių „santykiaudami“ su kitais kūriniais ir bienalės erdve.
 
Patiko netikėtos jungtys: anoniminė tantrinė tapyba ir Greta Bratescu.
 
Nepatiko racionalus opozicijų konstravimas – į viršų it stalininis Varšuvos kultūros monstras šaunantis Marino Auriti „Enciklopedinių rūmų“ modelis, apsuptas J.D. ’Okhai Ojeikere Nigerijos moterų portretais su skulptūriškai sukomponuotomis kasomis (falinė forma vs. moters kūnas, racionali europietiška sistema ir „natūralus“ afrikietiškas grožis).
 
Patiko platus kultūrinis akiratis, skirtingų epochų dermė ir vizualinės kultūros akcentavimas.
 
Nepatiko muziejiškumas, „klasicizmas“, akcentuojant itališką paveldą (pvz., Richardo Serra nedidelio mastelio skulptūra „Pazolini“, paveikta skulptoriaus kelionės į Florenciją), apsiribojimas ankstesniais tyrimais. Pagal atrinktus menininkus galima skaityti kuratoriaus biografiją – nenuostabu, kad Vidurio ir Rytų Europos praktiškai nėra (išskyrus, žinoma, lenkus), juk ir garsiojoje Gioni kuruotoje „Ostalgijos“ parodoje Naujajame muziejuje Niujorke buvo tik Mekas, Narkevičius, Toomikas ir dar keli vardai, nes viską nustelbė (kaip tada, taip ir dabar) rusai. Beje, ne alternatyvieji, o iš užsienio muziejų ir privačių kolekcijų, kartu ištraukiant keletą paraštinių veikėjų, tokių kaip ir šioje bienalėje pristatomas Jevgenijus Kozlovas su naiviai erotišku „Leningrado albumu“.
 
Patiko, kad atrinktos Saros Lucas skulptūros iš prikimštų nailoninių kojinių.
 
Nepatiko, kad jos išlietos iš bronzos ir nublizgintos iki auksinio švytėjimo. Brancusi priapinių formų variacijos kuklaus buržuazijos žavesio sode.
 
Patiko parodoje aptinkamos lėlės (Hanso Bellmerio, Mortono Bartletto, Johno Outterbridge’o) kaip modernistinės seksualinės energijos metaforos.
 
Nepatiko tam tikras infantilizmas, „švento naivumo“ vyniojimas į pseudomokslinę vatą.
 
Patiko latvių medis, siūbuojantis kaip švytuoklė šakomis žemyn (Krisas Salmanis – tikrai vienas įdomiausių mūsų regiono menininkų). Nepatiko perdėtas ekosąmoningumo akcentavimas.
 
Patiko rumunų „Nemateriali bienalės retrospektyva“, atkuriama performansais, ir lenkų garso kūrinys – sakralių varpų nuleidimas ant žemės ir garso bangos fizinis pratęsimas per garsiakalbių ir metalinių spintelių virpesį, priverčiantį virpėti ir klausytojų kūnus (ne tik ausų būgnelius). Labai patiko dvi kairės rankos, grojančios Ravelio koncertą Prancūzijos paviljone – susikeitusiame su Vokietija pastatais. Nepatiko vengrų bombų ieškojimas ir rusų pinigai – net jei barstomi ironiškai.
 
Patiko Jeremy Dellerio sugebėjimas kritiškai išpreparuoti šiuolaikinės Britanijos mitus – nuo hariopoteriškų pelėdų iki Abramovičiaus jachtos, kuri praėjusios bienalės metu užstojo visą krantinę. Užtat dabar ant sienos nupieštas barzdotas milžinas (Karlas Marxas?) trenkia tą jachtą žemėn – ir jokie pasaulio pinigai to nepakeis. Nepatiko dažni lietūs ir žmonių eilės prie paviljonų.
 
Patiko, kad buvau, gėriau viskį su lenkais Velso vakarėlyje. Nepatiko, kad nemačiau daugumos miesto paviljonų ir parodų, įskaitant garsiąją Haraldo Szeemanno „Kai požiūris tampa forma“ („When atitudes become form“, 1967), atkurtą Germano Celant’o „Fondazione Prada“ (ne dėl vakarėlių). Viena lenkė sakė (ne ta, apie kurią pagalvojote), kad nors darbai įspūdingi, bet ekspozicija neišryškina istorinio konteksto ir labiau mistifikuoja kuratoriaus asmenybę, nei atskleidžia parodą paveikusius sudėtingus politinius ir socialinius veiksnius.  
 
Patiko modernistinė sporto salė prie Arsenalo, kur įsikūrė Lietuvos ir Kipro paviljonai, ir kuratoriaus sugebėjimas orkestruoti erdves ir patirtis. Nepatiko, kad ši hipsteriškai smagi atrakcija Lietuvoje yra stambių meno institucijų proteguojamas ir Kultūros ministerijos remiamas meinstrymas, monopolizavęs šiuolaikinio meno lauką. Antrą bienalę iš eilės naudojamės tais pačiais triukais ir gauname tą patį „amžinai antrų“ ženklelį, pusiau pasidalytą su Japonija, o pusės pusę – su Kipru. Gal jau iki soties pribūrėm ir dabar galime pastebėti ir kitas mūsų meno puses?
 
Vytautas Michelkevičius
Kaip visuomet verta aplankyti broliškus ir seseriškus Baltijos šalių paviljonus, kad galėtumėt patys nuspręsti, „kas šįsyk yra geriausi draugiškose kaimynų rungtynėse“. Oficiali bienalės komisija ir vėl atkreipė dėmesį į lietuvius, bet, žinoma, galima susidaryti ir savo asmeninę nuomonę. Išsiduosiu, kad geriausias Baltijos vakarėlis buvo rožių sode, organizuotas estų. Energingai vakarą pradėjo grupė „18+“ Lietuvos ir Kipro paviljone, bet jo pratęsimo reikėjo ieškoti jau kitur.
 
Taip pat rekomenduoju aplankyti pirmąkart dalyvaujantį Maldyvų paviljoną – ne tik todėl, kad keletas menininkių iš jo rezidavo VDA Nidos meno kolonijoje ir jų meno praktikos yra vertos dėmesio, bet ir dėl intriguojančios istorijos, kad Maldyvų salynas šylant klimatui gali paprasčiausiai išnykti (o menininkai ieško alternatyvų, kur išsikraustyti gyventojams). Be to, paroda įsikūrusi paslaptinguose apleistų rūmų koridoriuose.
 
Žinoma, pagrindinė paroda „Enciklopediniai rūmai“ sulauks daug pagyrų ir kritikos, nes jos stiprybė ir kartu silpnybė (priklauso nuo jūsų skonio) – didelis neprofesionalių menininkų skaičius. Čia galima išvysti ir neaišku kokios obsesijos, depresijos ar šizofrenijos apimtų žmonių piešinius, ir Karlo Gustavo Jungo ar Rudolfo Steinerio (Valdorfo mokyklos įkvėpėjas) žinių schemas.
 
Jei bandysite aplankyti 88 nacionalinius paviljonus, siūlyčiau daugiau dėmesio skirti Rytų Europos šalims, nes jos vis dar gali nustebinti – maloniai (kaip Rumunija ar Serbija) ar nemaloniai, bet žaismingai (Rusijos paviljonas).
 
Už bienalės ribų, ypač meno istorijos gurmanams, verta aplankyti iš naujo atgaivintą legendinę kuratoriaus Haraldo Szeemanno parodą „Kai požiūris tampa forma: Bernas 1969 / Venecija 2013“, vykstančią „Fondazione Prada“ (rūmai Ca’ Corner della Regina).
 
Dovilė Tumpytė
Massimiliano Gioni kuruota paroda „Enciklopediniai rūmai“ neapgauna: kaip ir žadėta, tai – antropologinė vaizdų ir vaizdinių studija, sujungianti legitimuotą meną ir įvairias kitas kūrybiškumo išraiškas. Tokios strategijos naudojimą matau kaip „dokumenta 13“ (Kaselis, 2012), išplėtusios kūrybos sampratą ir, akivaizdu, keičiančios parodų istoriją, idėjų tąsą. Parodą galima skaityti kaip keletą puslapių, išplėštų iš pasaulio vaizduotės enciklopedijos, daugiausia – iš skyrių apie kultūrinius archetipus, pirmines formas, sąmonę ir pasąmonę, spiritualizmą, dvasingumą, ribų (ir technologinių) peržengimą, geismus ir baimes.
 
Archyvavimas, serijiškumas ir įdomybių kabineto efektas – šios parodos vidinis ir išorinis ženklas. Iš gausybės kūrinių man įsiminė Achilles G. Rizzoli artimų ir sutiktų žmonių – kaip architektūros pastatų – portretinės „transfigūracijos“, Thiery de Cordier demoniškų, mįslingų jūros peizažų ir Richardo Serra minimalizmo derinys, siurrealistinė, paranoiška, fantasmagoriška čekės Evos Kotátkovos instaliacija „Prieglobstis“ („Asylum“), šveicaro Eduardo Spelterini panoraminės miestų ir Gizos piramidžių aerofotografijos, darytos 40 kg sveriančiu fotoaparatu iš oro baliono XX a. pradžioje, Cindy Sherman sukuruotas fetišistinis „Enciklopedinių rūmų“ skyrius Arsenale.
 
Dar kartą nepraleisčiau D. Britanijos (Jerremy Dellerio saviironiška kritika neoliberaliam pasauliui ir karališkai šeimai britiško poproko dvasia), Slovėnijos (kiek kankinantis nerangiu humoru, bet paveikus menininko ambicijų ir užsakovo poreikio konfliktų hiperbolizavimu Hitlerio vardo vabalų apsupty), Airijos (sarkastiškas kabareto plunksnų purpuro ir Kongo karo peizažų derinys) paviljonų ir Odires Mlászho neįtikėtinai transformuotų knygų-skulptūrų Brazilijos paviljone. Mano favoritai du: Jespero Justo „Ryšiai“ („Intercourses“, Danijos paviljonas) ir kuratorinis „oO“ projektas (jungtinis Kipro ir Lietuvos paviljonas). Pirmasis – nes sukūrė išvietinto pasaulio erdvę, įtaigiai ir poetiškai. Antrasis – nes stulbinančiai (elegantiškai pankiškai) pasišaipė iš meno varžybų rimtumo („aleliuja!“) ir pasiūlė buvimą su menu ir mene hipertekstualiame ir daugialaikiame fizinės ir mentalinės erdvės scenarijuje.
 
Iš paralelinių įvykių labiausiai įsiminė legendinės Haraldo Szeemanno 1969 m. kuruotos parodos „Kai požiūris tampa forma“ at(per)kūrimas Venecijoje kaip reiškinys ir kaip faktas.

 

 

Anri Sala, „Tylos patologija“, Prancūzijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Anri Sala, „Tylos patologija“, Prancūzijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Jeremy Deller, Didžiosios Britanijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Jeremy Deller, Didžiosios Britanijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Kondrat Smoleński, „Viskas buvo amžinai, kol nebeliko“, Lenkijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Kondrat Smoleński, „Viskas buvo amžinai, kol nebeliko“, Lenkijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Lietuvos paviljono fragmentas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Lietuvos paviljono fragmentas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Stefano Cagol, Maldyvų paviljono projekto dalis netoli San Marco aikštės. V. Michelkevičiaus nuotr.
Stefano Cagol, Maldyvų paviljono projekto dalis netoli San Marco aikštės. V. Michelkevičiaus nuotr.
Odires Mlászho, Brazilijos paviljonas. L. Šalciutės nuotr.
Odires Mlászho, Brazilijos paviljonas. L. Šalciutės nuotr.