Autorius: Algirdas Klova
Algirdas Klova
Keli žodžiai apie vieną iš mūsų
Tomas Dobrovolskis (1966–2015)
Tomas Dobrovolskis (1966 12 28 – 2015 01 06) – sužvėrėjusių girtų jaunuolių nužudytas kūrėjas – perkusininkas, multiinstrumentininkas ir kompozitorius. Jis yra išradęs originalių instrumentų, įsiliejusių į šiuolaikinės perkusijos šeimą. Žymiausi jų – varinis gaublys (The Brass Globe), kuriam sukūrė specialią grojimo techniką, skiemenuotę ir muzikinį raštą, bei stiklas (stiklinis indas, panašus į auksinės žuvelės akvariumą). O kaip gražiai jis grojo naudodamas vandenį!.. Filosofas Leonidas Donskis ne kartą žavėjosi Tomo muzikavimu: „Klausau ir medituoju. Tai – neužteršto proto muzika!“
Algirdas Klova
Kitoks, bet geras
Pasibaigus festivaliui „Vilnius Mama Jazz“
Algirdas Klova
Kur keičiamasi muzikos idėjomis
Sugrįžus iš WOMEX mugės Ispanijoje
„Viskas, ką darome, darome dėl taikos“, – tokiais žodžiais WOMEX apdovanojimų ceremonijoje savo kalbą baigė profesinio meistriškumo kategorijoje apdovanotas dabartinis Žaliojo Kyšulio respublikos kultūros ministras Mario Lucio Sousa. Šis puikus muzikantas ir muzikos populiarintojas, kultūros veikėjas gavo apdovanojimą už nuopelnus populiarinant savo šalies tradicinę muziką, pagalbą vietinėms grupėms ir legendinei Cesariai Evorai pasiekti populiarumo aukštumų pasaulyje. Šie jo žodžiai iš esmės nušviečia visą world music žanro esmę. Juk tai yra įvairių tautų muzikinės kultūros populiarinimas greta viena kitos, taikos ir žmonių gerovės išsaugojimo labui. Šiemet spalio 22–26 d. Santjago de Komposteloje, Ispanijoje, vyko jau dvidešimtoji tarptautinė muzikos mugė WOMEX – svarbiausias pasaulyje liaudiškos ir pasaulio muzikos (world music) profesionalų forumas, sudarantis puikias sąlygas pristatyti autentišką ir modernų savo šalies folklorą, užmegzti naudingus kontaktus jo sklaidai.
Algirdas Klova
Liudo Mockūno benefisas ir kai kas daugiau
„Vilnius Jazz 2014“ įspūdžiai
Algirdas Klova
Temperamentas ir kokybė
Roby Lakatosas ir jo ansamblis Vilniaus festivalyje
Algirdas Klova
Tarp džiazo ir popmuzikos
Grupės „The Real Group“ koncertas Vilniaus festivalyje
Birželio 6 d. Vilniaus festivalis Švedijos nacionalinei dienai skyrė vokalinio džiazo grupės „The Real Group“ koncertą. Susirinkę Vilniaus filharmonijos salėje, išklausę nacionalinius Švedijos ir Lietuvos himnus, scenoje išvydome nacionalinėmis spalvomis pasidabinusią Švedijos Karalystės ambasadorę Lietuvoje. Po jos sveikinimų kalbos ir prisiminimų apie karalių Gustavą Vazą bei Švedijos ir Lietuvos istorinius ryšius prasidėjo koncertas. Į sceną įžengė penkių vokalistų grupė, kurią ambasadorė pristatė kaip geriausią pasaulyje vokalinio džiazo kolektyvą.
Algirdas Klova
Nigerio klajokliai
Grupės „Etran Finatawa“ koncertas Vilniuje
Nežinau kas sugalvojo tuos keistokus terminus „dykumų klajoklių bliuzas“ arba „Sacharos bliuzas“, bet dėl jų labai suabejojau pasiklausęs šiuo terminu įvardytos grupės iš Nigerio „Etran Finatawa“ Vilniaus rusų dramos teatre. Į tai, ką mes suprantame kaip bliuzą, ši muziką tikrai nepanaši. Emociškai ir poetiškai, pagal tai, kad blues yra liūdesys, melancholija – gal. Panašu, kad grupės nariai patys bando išrasti sau naują stiliaus pavadinimą ir pasiskelbti naujo žanro muzikos atradėjais. Mano supratimu, tai tiesiog viena iš neofolkloro, naujosios etninės muzikos atšakų. Muzika giliai kvėpuoja Afrikos dermėmis, ritmais, atskirais elementais ir bendromis nuotaikomis. Šis ansamblis savo kūryboje naudoja dviejų Vakarų Afrikos klajoklių tautų – tuaregų ir wodaabe – muziką bei dainas moderniame kontekste. Grupė jungia ne tik šių dviejų klajoklių genčių kultūrą, ją sudaro du tuaregai ir trys wodaabe-fulani genties atstovai. Tarp klajoklių tautų „Etran Finatawa“ tapo taikos ir vienybės simboliu, muzikantai skatina klajoklius burtis draugėn, užuot ėjus vienas prieš kitą. Taip jie įvardija savo misiją, kurią vykdo nuo 2004 metų. Tai liečia ir visas kitas Afrikos gentis, kurie turi, išlaikydami savo kultūrą, būti kartu.
Algirdas Klova
Pasinėrę į muziką
Po festivalio „Kaunas Jazz 2014“
Jau šventiškame festivalio atidaryme Kauno Rotušėje išvydome ir išgirdome du labai talentingus vaikus – trylikametę vokalistę Silvią Leonzio ir šešiolikmetį pianistą Marių Giedrą. Pasiklausius šio mielo ir šviesaus dueto, sunku sulaikyti nuoširdžią šypseną. Malonu, kad šie žmonės sąmoningai ir savanoriškai pasirinko džiazo muzikų kelią ir, reikia tikėtis, keliaus juo sėkmingai ir toli. Gaila, kad niekur nepavyko išskaityti, pas kokius mokytojus jie mokosi, bet jų atliekamoje muzikoje galima išgirsti protingų pedagogų patarimų. Girdėjome žiupsnelį vokalinio džiazo standartų, kuriuose pasijuto abiejų improvizacijos. Nepaisant ritminių pašlubavimų ir nestabilumų, kurie laikui bėgant tikrai išsilygins, buvo gera jų klausytis.
Algirdas Klova
Džiazas, krokai ir orkestras
Skaidrūs prisiminimai po Birštono džiazo festivalio
Kiekvienas Lietuvoje gyvenantis ir bent kiek muzika besidomintis žmogus žino, kiek svarbus mūsų kultūrai yra Birštono džiazo festivalis. Šis jau trisdešimt šešerius metus suskaičiavęs tarptautinis, bet labiausiai į lietuvišką džiazą orientuotas festivalis yra mūsų džiazinės kultūros veidrodis, lopšys ir židinys, prie kurio gimė ir užaugo praktiškai visi šio žanro Lietuvos muzikantai ir kompozitoriai. Visų jų kūrybos kelias yra gerai matomas būtent dėl šio renginio. Groti Birštono festivalyje kiekvienam džiazo atstovui yra didžiulė garbė, malonumas ir būtinybė. Aš, negalintis savęs vadinti tikru džiazo muzikos atstovu, šio renginio scenoje per jo ir savo gyvenimą su skirtingais kolektyvais grojau net tris kartus, o rašyti apie jį ir, dar kadaise dirbant Lietuvos radijo garso režisieriumi, įrašinėti garsą teko dešimtis kartų. Taigi, kiekvieną kartą atvykęs į Birštono kultūros rūmus ir susitikęs su festivalio siela Zigmu Vileikiu žinau – šiemet vėl viskas bus gerai! Pats būdamas ne vieno festivalio organizatoriumi tikrai suprantu, kaip sunku, kai vėluoja Kultūros ministerijos finansinė pagalba, bet kaip smagu, kai niekas nesako, kad jos nebus...
Algirdas Klova
Surasti raktą
Kelios mintys po Belgijos baroko orkestro „B’Rock“ koncerto Nacionalinėje filharmonijoje
Gerai, techniškai, švariai ir nepriekaištingai groti tikrai neužtenka. Mažų mažiausiai reikia dar rasti raktą į tą muziką, kurią atlieki, nes šiandien jau turime susikūrę „štampus“ kiekvieno muzikinio stiliaus atlikimui. Klausytojas, atėjęs į koncertą, dedasi žinąs, kaip reikia atlikti vieno ar kito amžiaus, stiliaus, žanro muziką. O atlikėjas, laužantis įprastą stereotipą, stiprokai rizikuoja būti nesuprastas publikos. Tam reikia daug drąsos ir pasitikėjimo, kad elgiesi teisingai.
