„Vilnius Mama Jazz 2013“ festivaliui praėjus
Pirmąją festivalio dieną Lietuvos rusų dramos teatre grojo Miguelis Zenonas – 36-erių metų saksofono virtuozas iš Puerto Riko, kurio vardas vis ryškėja džiazo žvaigždžių padangėje. Gražiai apie jį atsiliepia profesionalai, taigi neturiu ko prikišti ir aš. Festivalio koncerto programą sudarė paties Miguelio Zenono kompozicijos – be galo racionalios, protingos ir tvarkingos.
Pirmoji kregždė, suskambusi „Piano.lt“ salėje ir šiuolaikinio džiazo festivalį „Vilnius Jazz“ pradėjusi soliniu koncertu, buvo tikrai novatoriškiausia slovėnų džiazo pianistė Kaja Draksler. Tai buvo mūsų pirmoji festivalio pažintis su Slovėnijos džiazu. Kaja džiazo fortepijoną studijavo Olandijoje, paskui tobulinosi Niujorke. „Vilnius Jazz“ prodiuseris Antanas Gustys išgirdo K. Draksler Liublianos džiazo festivalyje, savo stilistika artimam mūsiškiui „Vilnius Jazz“. Šis koncertas tapo puikiu įvadu į festivalį ir paliko neblogą įspūdį, nes jautėsi Kajos Draksler – pianistės, kūrėjos, improvizatorės – talentas. Galbūt jai dar nėra lengva vienodai puikiai išlaikyti viso koncerto įtampą, nes šiek tiek nukenčia kompozicijų forma. Jos muzikoje rasime daug ko – minimalistinių studijų, ekspresionizmo, jaunatviškos energijos, puikios technikos ir gana drastiškų išraiškos priemonių, kurios primena „Varšuvos rudens“ festivalį prieš gerus keturiasdešimt metų. Visa tai turbūt dar jauno menininko požymiai. Kiek žinau, Kaja koncertuoja su įvairiais šiuolaikinio džiazo kolektyvais, turi savo kvintetą, taigi yra viltis ją dar išgirsti ir Lietuvoje.
Bobby McFerrinas Vilniaus festivalyje
Bobby McFerriną, tiesa, su soline programa, buvau girdėjęs prieš kelerius metus festivalyje „Kaunas Jazz“. Tada koncertas vyko žymiojoje Kauno sporto halėje. Žinoma, sunku įsivaizduoti tokį muziką viduryje aikštės, kurioje paprastai žaidžiamas krepšinis.
„The King’s Singers“ Vilniaus festivalyje
Dar vienas keistokas reiškinys – kad ir ką dainuotų, peršasi mintis, kad
XXIII tarptautinis džiazo festivalis „Kaunas jazz 2013“
Mano pažintis su festivaliu prasidėjo Kauno Vienybės aikštėje, kur klausiausi „Baltic Salsa Orchestra“. Gal kiek ir keistoka, tačiau labai miela girdėti gana stiprų šio stiliaus muzikos kolektyvą ne kažkur Lotynų Amerikoje, o šaltoje ir lietingoje Lietuvoje. Gerai, kad tarp jaunų lietuvių muzikantų yra ir juos teisinga stilistine linkme galinčių nukreipti pačios Lotynų Amerikos, Ispanijos ar Italijos menininkų. Malonu, kad yra ir nemažas būrys gerbėjų – šokėjų. Šis kolektyvas gyvuoja jau šešerius metus, o jo įkūrėju ir lyderiu laikytinas Lietuvoje gyvenantis ir lietuviško kraujo turintis dainininkas iš Argentinos Federico Manzanares. Jų muzikavimo pagrindu iki šiol išliko
Festivalio „Kaunas Jazz 2012“ metų koncertas Vilniuje
Pirmasis CD „World Sinfonia“ pasaulio šviesą išvydo 1991 metais. Be paties Al Di Meolos, labiausiai įsiminė italas bandonininkas Dino Saluzzi. Nesunku buvo pastebėti Astoro Piazollos įtaką, skambėjo jo kūriniai, kai kuriose Al Di Meolos pjesėse jautėsi jo kūrinių citatos. Vien bandonijos atsiradimas ko vertas! Jau tada didysis gitaros virtuozas aiškiai norėjo tęsti projektą. Taigi 1993 m. pasaulio šviesą išvydo
Koncertai Nacionalinėje filharmonijoje
Intrigavo programos pavadinimas „Kantatos apie išduotą meilę“, be kurių skambėjo ir keli instrumentiniai kūriniai. Ko gero, įdomiausia buvo išgirsti
Jubiliejinis festivalis „Vilnius jazz“ šiemet išties žadėjo daugybę staigmenų. Pažadai buvo ištesėti. Nori nenori prisimeni save ir visus mėgstančius naujojo džiazo sroves, kurie tuos visus 25 metus sekė festivalio dalyvių veiklą. Būtinai reikia pasakyti, kad mums teko didžiulė laimė matyti ir girdėti gyvai tokio lygio JAV muzikos žvaigždes kaip Courtney Pine ankstyvuoju kūrybos periodu (1989), Johną Bruce’ą Wallace’ą (1991), Johną Kingą (1991), Steve’ą Lace’ą (1992), Leroy’ų Jenkinsą (1992), Joe Zavinulą (1994), Billy Cobhaną (1995), Kurtą Ellingą (2001), Rytų Europos naujojo džiazo korifėjus Tomaszą Szukalskį (1998), Enverą Izmailovą (1996), Ivą Bitovą (1998), visus Lietuvos džiazo grandus, Azijos tautų atstovus ir t.t. Panorama plati ir stilistiniu, ir geografiniu požiūriu. Todėl labai natūralus yra festivalio vadovo Antano Gusčio noras dar labiau išplėsti ribas, laikantis tam tikros sistemos. Gal jos ir nėra, gal tik aš netikėtai ją radau, bet man tai labai patiko.
