Autorius: Algirdas Klova
Algirdas Klova
Muzikinis margumynas iš viso pasaulio
WOMEX mugė Budapešte
Jau dvidešimt pirmą kartą įvyko world music mugė WOMEX ir jos apdovanojimų ceremonija, kurias kasmet organizuoja tarptautinė firma „Piranha Arts“. Mugėje šiemet dalyvavo daugiau kaip 2500 delegatų iš 90 šalių, stovėjo apie 300 stendų, įvyko per 60 koncertų, septyniose scenose pasirodė apie 70 muzikinių kolektyvų iš 50 šalių. Visoje šioje puikioje kompanijoje buvo net 15 Lietuvos atstovų, jie glaudėsi Lietuvos muzikos stende (jį organizavo Lietuvos muzikos informacijos centras, iš dalies finansuojant Lietuvos kultūros tarybai). Gaila, bet dar jokiai lietuviškai grupei nepavyko užkopti į oficialią WOMEX sceną. Latviai ir estai jau prasiskynė kelius. Be koncertų ir pačios mugės, buvo galima pasižiūrėti didžiulę ir labai spalvingą, įvairialypę muzikinių filmų programą (apie 20 atrinktų filmų), pasiklausyti paskaitų, konferencijų, diskusijų, dalyvauti žurnalistų suėjimuose, megzti ryšius stendų teritorijoje, o naktį laive klausytis DJ’ų ir šokti pagal jų parinktą muziką.
Šiemet didieji world music „atlaidai“ vyko Vengrijos sostinėje Budapešte. Gražioji, kilmingoji Buda ir svarbusis Peštas buvo mums labai svetingi ir draugiški. Vengrai labai gerbia savo nacionalines tradicijas, tausoja jas, brangina patirtį ir atminimą. Iš esmės skiriasi nuo kitų net toks, atrodytų, paprastas dalykas kaip turgus, kurio didelę dalį užima kulinarinis paveldas, o jį čia pat gamina ir pateikia liaudiško stiliaus ir skonio meistrai. Čia gali įsigyti daugybę liaudiškų suvenyrų, meno kūrinėlių, net pasiklausyti nacionalinės muzikos kaimiško tipo užkandinėje. Turgus švarus ir tvarkingas, nors ir gausiai lankomas, kaip, beje, ir pats miestas. Ne šiaip paminėjau turgų, nes folkloro puoselėjimas jaučiamas visur. Labai puikiai tai atsispindėjo ir WOMEX scenoje. Vengrų liaudies muzika, nacionalinis koloritas koncertinėse programose buvo juntamas bene labiausiai. Ir visiškai nesvarbu, ar tai autentiška tradicinė muzika, ar postfolkloras, ar stilizacija, netgi folkrokas. Viskas pateikiama labai dailiai ir profesionaliai. Teko nemažai pabendrauti su jau gerai pažįstamais vengrų muzikantais ir susipažinti su kitais. Koncertinėje programoje išgirdome labai įdomų kolektyvą „Buda Folk Band“, autentiškai pateikiantį tradicinę vengrų liaudies muziką. Truputį labiau stilizuotai tokią muziką atliko kita vengrų grupė „Agi Herczku & Band“. Tik vėliau pastebėjau, kad tai buvo valstybinis folkloro kolektyvas. Cimbolų dueto „Cimbalomduo“ nariai – du profesionalūs šio instrumento virtuozai – grojo liaudies muziką taip, kaip jie ją supranta. Visas WOMEX atidarymo koncertas buvo skirtas Vengrijos čigonų muzikai, tačiau pačioje pradžioje girdėjome mažą trupinėlį vengrų folkloro, jį atliko garsioji folkloro grupė „Muzsikás“.
Algirdas Klova
Gaivinant prarastą pasaulį
Festivalio „Vilnius Jazz“ įspūdžiai
Šiemet jau dvidešimt aštuntąjį gimtadienį šventusio festivalio „Vilnius Jazz“ įkūrėjas ir vadovas Antanas Gustys ne kartą yra pasakojęs apie prioritetus, kuriais remiantis organizuojamas šis renginys. Pirmiausia tai platus naujosios muzikos spektras, pasauliui gerai žinomos džiazo asmenybės, kurioms pristatyti galimas net ne vienas jų koncertas, Japonijos muzika, Lietuvos džiazo jaunimas, bendri mūsų šalies muzikantų projektai su kitų šalių atstovais ir dar daug įvairių esminių linijų, daugelio net nepamenu. Tačiau tos, kurias paminėjau, buvo įvykdytos su kaupu.
A. Gustys kvietė: „Padėkite atgaivinti prarastą pasaulį. Anksčiau, pirmaisiais festivalio metais, būdavo kažkaip ramiau. Jam sessions – taip pat prarastas pasaulis. Gal ir keista, bet tie tikrieji jam sessions vykdavo tik sovietiniais metais. Tais laikais buvo lėtesnis gyvenimas, ir muzikantai turėdavo laiko – jie atvykdavo ne vien į savo koncertą, bet į visą festivalį“ (išduosiu paslaptį – „Prarastas pasaulis“ vadinosi festivalyje gyvai garsintas filmas). Iš tikrųjų, atlikėjai nesuspėja atvyki net į savo koncertą, ir tenka keisti jų pasirodymo vietą programoje. Taip šiemet atsitiko su muzikantais iš Prancūzijos.
Algirdas Klova
Kantri muzikos vasara
Festivalių apžvalga
Kaip ir kasmet, liepos pradžioje Bauskės miestelis suskamba kantri muzikos garsais, pilies apylinkės pasipuošia kaubojų skrybėlėmis, trinksi žirgelių kanopos, pasipila „Bauskas Alus“ ir visa tai sukelia daug malonių rūpesčių festivalio „Country Bauska“ rengėjams Uldžiui Ozoliniui ir Martinui Ružai. Kaip visada, festivalis vyko gražiame parke prie Bauskės pilies Mūšos ir Mėmelės upių santakoje. Kaip visuomet, festivalyje grojo daugybė Latvijos grupių, dalyvavo „žvaigždžių choras“, line dance šokėjai iš visos Latvijos, dirbo lietuviai garso inžinieriai ir scenos technikai bei videomeistrai, buvo gausybė maisto, smulkių suvenyrų kioskelių ir keli kantri muzikos gerbėjai iš Lietuvos. Teko pabūti Latvijoje kelias dienas po renginio, todėl Bauskės miestelį apėjau keletą kartų, nuodugniai apžiūrėjau muziejus ir galerijas, bažnyčias ir aikštes, išbandžiau visas maitinimo įstaigas ir galiu pasakyti, kad porcijos didelės, o alus skanus.
Algirdas Klova
Šėlsmas, liūtys ir įžymybės
Įspūdžiai iš „Picnik country Mrągowo“
Šiemet į trisdešimt ketvirtąjį kantri (country) muzikos festivalį „Piknik Country Mrągowo“ Mrongove nutariau vykti sužinojęs, kad jame dainuos Rosanne Cash – didžiojo Johny Casho dukra. Dar man labai knietėjo tenai nukakti, nes paskutinį kartą buvau maždaug prieš trylika ar net daugiau metų, o pirmą kartą ten nuvykau 1997-aisiais. Puikiai prisimenu šio renginio didybę, kai jį organizavo Lenkijos kantri muzikos profesorius Kornelijus Pacuda. Daug metų vyko kantri grupių konkursas, 1999 m. mano vadovaujama CBSB jame yra laimėjusi antrąją vietą, nusileisdama tik didžiajai Irinai Surinai iš Rusijos. Šiame konkurse kasmet dalyvaudavo pačios geriausios Europos kantri muzikos grupės, daugybė žvaigždžių iš JAV (tokių kaip Katty Mathea, Steve Warineris, Davidas Ballas, Chadas Brockas, George’as Hamiltonas IV ir V). Žinoma, ir šiandien išliko koncertai atstatytame amfiteatre, paradas miestelio gatvėmis, mugė, kurioje nuolat sukosi Cezario Makiewiczaus daina „Visi keliai veda į Mrongovą“, virtusi festivalio himnu, kelios koncertų vietos miestelio centre, šėlstantys gerbėjai, tačiau festivalis, žinoma pasikeitė, nors dabar iš lėto vėl atgauna pirmykštį pavidalą.
Algirdas Klova
Praeities prisiminimai
Grégory Privat ir jo grupės koncertas Vilniaus festivalyje
Algirdas Klova
Daug ar mažai?
Po festivalio „Kaunas Jazz 2015“
Festivalio metu buvau paklaustas: 25 metai džiazo festivaliui – tai daug ar mažai? Čia pat ir pagalvojau, kad žmogui tai, matyt, tik sąmoningo gyvenimo pradžia, o renginiui? Juk žinome pasaulyje esant ilgaamžių ne tik žmonių, bet ir festivalių, konkursų, kolektyvų. Na, ir pats džiazas dar nėra labai senas, tačiau koks jis įvairus, spalvingas, daugiaplanis, daugiabriaunis. Tai, matyt, ir 25-erių „Kaunas Jazz“ yra vis atsinaujinantis, besikeičiantis, tačiau tvirtėjantis ir solidėjantis. Čia visuomet surasi ir džiazo madų šou, ir vaikų piešinių aikštelę, ir kariliono koncertų, ir žydiškos muzikos Kauno sinagogoje, ir sakralinio džiazo šaltinį Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje, ir parodų, ir džiazo gatvę, ir dar daug gražių dalykų. Festivalis tiesiog veržte veržiasi į visuomenę, tokiu būdu didindamas „užkrėstųjų“ džiazu skaičių. Daugėja nemokamų koncertų, platėja erdvė jauniesiems Lietuvos muzikantams, demokratiškėja pati muzika. Tačiau bet kuriuo atveju įprasti koncertai salėse lieka, ir jie vis dėlto yra svarbiausi. Šiemet organizatoriai pristatė penkias gana ryškias džiazo žvaigždes, iš kurių trys jau lankėsi festivalyje anksčiau.
Algirdas Klova
Amerikos muzika Lietuvoje
Algirdas Klova
Netikėtas kultūrų junginys
Keli žodžiai apie projekto „Forabandit“ koncertą
Algirdas Klova
Legendomis apipinta muzika
Kinijos kultūros metų Baltijos šalyse atidarymo koncertas Nacionalinėje filharmonijoje
Kauno filharmonijoje (vasario 17 d.) ir Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje scenoje Vilniuje (vasario 18 d.) man teko garbė vesti Kinijos kultūros metų Lietuvoje atidarymo koncertus. Išgirdome ir pamatėme Kinijos mongolų tradicinės muzikos ansamblį „Ih Tsetsn“ iš Vidinės Mongolijos. Aišku, daugeliui kyla klausimas – kas ta Vidinė Mongolija ir kodėl ji taip vadinama? Vidinė Mongolija – autonominis regionas Kinijoje, įsikūręs šiaurinėje šalies dalyje, užimantis maždaug 1,2 milijono kvadratinių kilometrų plotą ir turintis apie 25 milijonus gyventojų. Šis teritorinis-administracinis vienetas sudaro tik nedidelę dalį (apie 12 proc.) Kinijos, bet yra didesnis nei Prancūzija ir Vokietija kartu. Vidinės Mongolijos sostinė yra Hohotas, o didžiausias miestas – Baotou. Regionas ribojasi su Mongolijos valstybe ir Rusija. Mongolijos regione įteisintos dvi valstybinės kalbos – kinų (mandarinų) ir mongolų. Dešimtame amžiuje teritorijoje apsigyveno mongolai, laisvę mylinčios ir nepriklausomų klajoklių gentys, viduramžiais ji priklausė Mongolų imperijai, o 1636 m. buvo įtraukta į Kinijos valdas ir pavadinta Vidine Mongolija, kad skirtųsi nuo Mongolijos valstybės, o patys mongolai šį regioną vadina Pietine Mongolija. Vidinės Mongolijos autonominis regionas Kinijoje buvo įkurtas 1947 metais.
Algirdas Klova
Styga ir Griaučiai
Įspūdžiai po spektaklio „Styga – miuziklas apie mūsų gyvenimą“ premjeros
Miuziklo žanras Lietuvoje nėra labai populiarus, mėgstamas ir gausiai statomas. Neturime pakankamai šio žanro autorių ir atlikėjų. Tiesa, pastaruoju metu jaunų žmonių veikla suaktyvėjo, kuriasi jaunimo miuziklų organizacijos. O štai sausio viduryje, Vilniuje, Šokio teatro scenoje, pavyko pamatyti vieną visiškai naują kūrinį, kuriame pagrindiniai aktoriai ir dainininkai buvo vaikai ir paaugliai, žinoma, šalia suaugusiųjų, kurie tokius ir vaidino. Tai Arūno Navako ir Gintaro Samsono „Styga – miuziklas apie mūsų gyvenimą“– modernus muzikinis sceninis kūrinys jaunimui, kurį statant dalyvavo 72 dalyviai iš aštuonių pasaulio šalių. Vien tik chore 22 vaikai – tai B. Dvariono muzikos mokyklos moksleivių choras „Viva Voce“, vadovaujamas Virginijos Katinienės ir Raimundo Katino, dar vienuolika paauglių – „Griaučių“ grupės dalyvių ir jų draugių, trylika solistų, šokėjai ir didžiulis būrys vizualinio sprendimo autorių ir vykdytojų. Spektaklio scenografė, Londone scenografiją studijuojanti Milda Samsonaitė įtraukė į darbą savo bendramokslius ir jų draugus iš įvairių pasaulio kampelių. Mintis įdomi – kaip skirtingi žmonės pasižiūrėtų į visa tai, kas vyksta scenoje. Spektaklio muzikinė stilistika labai marga, taigi norėjosi, kad ir vizualinis sprendimas remtųsi įvairių jaunų menininkų darbais, kad atsispindėtų jų požiūriai. Vaizdo apipavidalinimo autoriai – Londono universiteto kalbos ir dramos mokyklos „Royal Central“ auklėtiniai, Amsterdamo universiteto studentai, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Dailės skyriaus moksleiviai. O dar jei pridėsim visus tekstų autorius, režisierius ir mokytojus, surinksime gausybę žmonių.
