7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Kristina Steiblytė

Piktieji triušiai partizanai

Apie du Agniaus Jankevičiaus suburto sindikato „Bad Rabbits“ spektaklius

Pastaruoju metu vis tenka lankytis „Kablyje“. Ne vakarėliuose ir ne su riedlente: teatre. Dar ne taip seniai ten buvo įsikūręs Vido Bareikio „Mr. Fluxus arba Šarlatanai?“, o dabar „Kablys“ pavirto „Bad Rabbits“ buveine. Ne, ne tų muzikantų iš JAV, o jaunų teatro kūrėjų, mėginančių kurti kitokį teatrą. Vos per mėnesį „Bad Rabbits“ čia parodė du naujus spektaklius – „Šiuolaikinis tolerancijos centras“ ir „Vienatvė. 1991“.
„Šiuolaikinis tolerancijos centras“, arba ŠTC, žiūrovus įtraukia į ganėtinai ilgai trunkantį spektaklį-simuliaciją. Pirmoje dalyje vyksta darbo pokalbių simuliacija, čia veikia šeši darbo ieškantys jauni žmonės ir visi žiūrovai, gaunantys vis kito darbdavio vaidmenį ir sprendžiantys – priimti į darbą ar ne. Pasibaigus šiai daliai, po trumpos pertraukėlės, visi kviečiami apsilankyti į darbus pretendavusiųjų pasauliuose. Jie perteikti ir kaip spektaklis, ir kaip ortodontės paskaita, ir kaip instaliacija, žaidimas ar koncertas. O vienam ar dviem laimingiesiems – ir kaip pokalbis su vienu iš aktorių.
 
Idėja intriguojanti. Dalyvauti žiūrovams tenka daug, bet to dalyvavimo įkyriai nereikalaujama. Tiesa, nuo to beveik niekas nepriklauso. Darbo pokalbio stimuliatoriuje žiūrovai gali klausinėti, ko tik nori, ir nuo to priklauso, ką apie darbo ieškančiuosius sužinome. Tačiau mūsų balsavimas priimant į darbą, toliau vystantis veiksmui, iš esmės nieko nekeičia. Tad pirmoji dalis tėra žaidimas, kurio metu galime pasitikrinti savo prioritetus: kaip rinkimuose, kur anonimiškai pasisakęs tematai savo balsą nuomonių statistikos fone. Tik spektaklyje ta statistika ne visai tiksli: pasitikėdama žiūrovų noru dalyvauti ir balsuoti skaičiuoklė ne kartą praleido ne vieną nuo balsavimo susilaikiusį dalyvį.

„Šiuolaikinos tolerancijos centras“. „Bad Rabbits“ archyvo nuotr.
„Šiuolaikinos tolerancijos centras“. „Bad Rabbits“ archyvo nuotr.
„Vienatvė. 1991“. „Bad Rabbits“ archyvo nuotr.
„Vienatvė. 1991“. „Bad Rabbits“ archyvo nuotr.
Milda Brukštutė

Temos vadybininkai

Naujosios dramos dienos Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Jau vien žiūrint į Naujosios dramos dienų (NDD) programą buvo galima suprasti, kad, pradedant pavadinimu (kuris praėjusiais metais buvo paliktas dvigubas) ir baigiant turiniu, dramaturgijos festivalį „Versmė“ šiais metais galutinai išstūmė kažkas kita. Nors NDD paantraštė ir skelbė, kad tai – naujos lietuvių ir užsienio dramaturgijos pristatymai, kaip tik dramaturgijos labiausiai čia ir trūko. Vos užmetus akį į vargingą NDD lankstinuką teko susiprasti, kad vietoje žadamų pjesių laukia viena ar kita tema surinktų faktų bei nuomonių sankaupa, savotiški projektai ir akcijos. Matyt, pernelyg senamadiška šiandien žodį „dramaturgija“ suvokti kaip pjesės tekstą, nes jis jau kurį laiką intensyviai plečia savo reikšmių ribas.

„Maidano dienoraščiai“. D. Matvejevo nuotr.
„Maidano dienoraščiai“. D. Matvejevo nuotr.
„Ledo vaikai“ D. Matvejevo nuotr.
„Ledo vaikai“ D. Matvejevo nuotr.
„(Savi)žudikai“. D. Matvejevo nuotr.
„(Savi)žudikai“. D. Matvejevo nuotr.
„Džuljetos“. D. Matvejevo nuotr.
„Džuljetos“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Ivanova

Puikus Jašinsko gyvenimas

Lietuvos rusų dramos teatro spektaklis pagal Pavelo Priažko pjesę „Puikus gyvenimas“

Čia ne recenzija. Nes ten buvo ne spektaklis.
Sakoma, kad taikliausiai šį kūrinį, ko gero, apibūdintų šūkis „Jaunoji karta rūlina“. Neįsivaizduoju, kam galėjo šauti į galvą, kad tai tikrai taikliausias apibūdinimas. Net nekomentuosiu žadėto „shopping&fucking“ rūšies sceninio adrenalino. Apie pjesę būtų galima kalbėti daugiau nei apie spektaklį, nes tai, tiesą sakant, buvo kone viskas, ką teko pamatyti / išgirsti scenoje. Gaila tos rūlinančios jaunosios kartos. Ir ne dėl pjesės siužeto ar nenorminės leksikos, kuri jau seniai lietuvių teatro scenoje nebegąsdina. Net jei Lietuvos rusų dramos teatro scenoje.

Tačiau nesinorėtų iškart panirti į apgailestavimus. Gyvenimas juk puikus, pirmiausia reiktų pasidžiaugti. Norisi pagirti jaunuosius Rusų dramos teatre matytus aktorius Telmaną Ragimovą, Aleksandrą Špilevojų, Julianą Volodko ir Jekateriną Makarovą. Net ir pro šalį praėję Aleksandras Kanajevas ir vyresnė jų kolegė Valentina Lukjanenko – visi prisidėjo prie bendro tikslo ir meistriškai sugebėjo paslėpti faktą, kad šiame kiek daugiau nei valandą trukusiame sceniniame reikale, labiau primenančiame pjesės skaitymą nei spektaklį, būta režisieriaus. Aktoriai negailėjo nei intonacijų, nei kramtomų panagių – atidavė žiūrovams viską. Ir nenorminė leksika buvo visiškai norminė. Organiška.

„Puikus gyvenimas“. J.V. Tūro nuotr.
„Puikus gyvenimas“. J.V. Tūro nuotr.
„Puikus gyvenimas“. J.V. Tūro nuotr.
„Puikus gyvenimas“. J.V. Tūro nuotr.
„Puikus gyvenimas“. J.V. Tūro nuotr.
„Puikus gyvenimas“. J.V. Tūro nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Vaizduotės formulė

Heinerio Goebbelso spektaklis „Max Black“ Vilniuje

„Vilniaus festivalių“ ir Goethe’s instituto kvietimu lapkričio 9 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre žiūrovai turėjo galimybę išvysti garsaus vokiečių kompozitoriaus ir režisieriaus Heinerio Goebbelso spektaklį „Max Black“. Kiekvieną šio menininko kūrinį lydi epitetai „garsiausias“, „įdomiausias“, ir kiekvienas toks apibūdinimas pelnytas, nes visi jo darbai labai skirtingi ir veikia skirtingo mentaliteto, skirtingo išsilavinimo žmones.
Festivalis „Gaida“, pristatydamas 1998 m. sukurtą kūrinį „Max Black“, tarytum pasuko atgal, nes lietuvių publika jau turėjo galimybę susipažinti su vėlesne H. Goebbelso kūryba – 2000 m. sukurtu muzikiniu spektakliu „Haširigaki“, 2006 m. parodytu „Sirenų“ teatro festivalyje, kūriniu iš ciklo „Surogatiniai miestai“ („Surrogate Cities“),pristatytu 2007 m.„Gaidos“ festivalyje, ir svarbiausiu šio menininko kūrybos akcentu – 2004 m. kūriniu „Eraritjaritjaka – museé des phrases“, 2008 m. pristatytu Pasaulio muzikos dienose. Spektaklis „Eraritjaritjaka“, reiškęs „ilgėjimąsi kažko, kas negrįžtamai prarasta“, tiesiogine prasme paliko tokį jausmą. Kelerius metus iš eilės didelę šio kūrinio įtaką galėjai įžvelgti lietuvių menininkų darbuose.
Heinerio Goebbelso atvykimas šiemet į „Gaidą“ susilaukė didžiulio ažiotažo. Tiesa, nemažai kūrėjų atbaidė itin brangūs bilietai, todėl Goebbelso spektaklis praėjo gana santūrioje aplinkoje. „Max Black“ galime vertinti kaip „istorinį“ ar enciklopedinį H. Goebbelso kūrybos pavyzdį. Nors šis kūrinys jau šešiolika metų keliauja po pasaulį, tai nereiškia, kad jis išblėso, paseno, išsikvėpė. Jame liko tiek meno, kiek buvo užkoduota. Tačiau per tą laiką pasikeitėme mes. Buvo sukurta įsimintinų darbų, vis tirščiau ir tirščiau užpildančių mūsų sąmonę. Tačiau aktoriaus Andre Wilmsas H. Goebbelso atradimus scenoje kaskart atranda iš naujo.

Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Andre Wilmsas spektaklyje „Max Black“. D. Matvejevo nuotr.
Kauno šokio teatras

Kauno šokio teatras „Aura“ pristato premjerą

Šokio spektaklis „Gyvenimo aprašymai“ – Vilniuje

 

Lapkričio 18 d. vakarą „Menų spaustuvės“ scenoje įsikurs Kauno šokio teatro „Aura“ trupė. „Gyvenimo aprašymai“ – premjerinis teatro spektaklis, kurį vieni pirmųjų galės išvysti sostinės žiūrovai.

 

Spektaklį, bendradarbiaujant su naujai suformuota tarptautine „Auros“ trupe, sukūrė choreografas Paulas Hessas, šokėjas ir choreografas, dirbęs su legendine Pina Bausch. Premjera buvo pristatyta festivalio „Aura 24“ publikai.

„Gyvenimo aprašymai“. R. Taraškevičiūtės nuotr.
„Gyvenimo aprašymai“. R. Taraškevičiūtės nuotr.
„Gyvenimo aprašymai“. R. Taraškevičiūtės nuotr.
„Gyvenimo aprašymai“. R. Taraškevičiūtės nuotr.
Stalo teatro inf.

Sapnų spektaklyje „Didysis Dūdininkas“ – mergaitės kelionė pas būsimus tėvus

 

 Lapkričio 16 d. 12 val. Vilniuje, Menų spaustuvėje, „Stalo teatras“ kviečia į spektaklio šeimai „Didysis Dūdininkas“ premjerą (pagal Gasparo Aleksos, Roaldo Dalio ir kitų vaikų sapnus). Vaizdų ir muzikos kupinas spektaklis – be teksto, skiriamas vaikams nuo 4 metų, tinka ir nemokantiems lietuvių kalbos. 

 

Spektaklyje taikomas lėlių terapijos metodas. Režisierė ir dailininkė Saulė Degutytė teigia: „Šio spektaklio istorija paradoksali: radome įdomų mitą apie pasaulio sukūrimą ir rašytojo Gasparo Aleksos paprašėme, kad jis sukurtų pjesę. Gasparas „Stalo teatrui“ parašė pjesę „Didysis Dūdininkas ir liūto uodega“. Tačiau esame objektų teatras, mums svarbus poveikis žiūrovų vaizduotei, mūsų spektakliai – „mažakalbiai“, todėl teko daug kupiūruoti...“
 

R. Šiekštos nuotr.
R. Šiekštos nuotr.
Klaipėdos dramos teatro inf.

Klaipėdos dramos teatro premjera: apie tai, kas svarbiausia – girtų lūpomis

 

 Klaipėdos dramos teatras lapkričio 28 ir 29 d. 18 val. kviečia į premjerą Žvejų rūmuose (Taikos pr. 70) – Ivano Vyrypajevo komediją „Girti“. Spektaklį režisavo Loreta Vaskova, scenografė Lauryna Liepaitė, kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, vertė Gintaras Grajauskas. Scenoje išvysime Darių Meškauską, Reginą Šaltenytę, Igorį Reklaitį, Tomą Gailiutę, Rimantą Pelakauską, Liudą Vyšniauską, Edvardą Brazį, Marių Pažerecką, Arnoldą Eisimantą, Sigutę Gaudušytę, Renatą Idzelytę, Jolantą Puodėnaitę, Donatą Žilinską, Simoną Šakinytę.

 

Ivanas Vyrypajevas (g. 1974) – rusų dramaturgas, aktorius, režisierius, šiuo metu „Praktikos“ teatro vadovas. Vienas iš inovatyviausių ir svarbiausių šiuolaikinės dramos figūrų teatriniame Rusijos gyvenime. Rusijoje ir Europoje labiausiai išgarsėjo pjesėmis: „Deguonis“ (2002), „Būtis Nr.2“ (2004), „Liepa“ (2006), filmais: „Euforija“ (2006) ir „Deguonis“ (2009).
 

Aktorius Darius Meškauskas. A. Furmaniuk nuotr.
Aktorius Darius Meškauskas. A. Furmaniuk nuotr.
Alma Braškytė

„Savižudis“ saugiai

Premjera Vilniaus mažajame teatre

Vilniaus mažajame teatre Gabrielė Tuminaitė pristato spektaklį – Nikolajaus Erdmano (1900–1970) paskutinę užbaigtą pjesę „Savižudis“ (1928). Pjesė savosios epochos ore kybančias mintis artikuliavo taip, kad didžiausieji autoritetai ją vadino genialia, autorių lygino su Gogoliu, įtakingiausi Maskvos teatrai varžėsi dėl galimybės ją statyti, o tie, kuriems rūpėjo išsaugoti valdžios ir santvarkos status quo, padarė viską, kad „Savižudis“ savos šalies scenos neišvystų. Beveik šešiasdešimt metų.
 
Pjesė apie tai, kaip vadinamojo „mažo“ žmogaus „mažumu“ – negebėjimu savarankiškai mąstyti, savosios tapatybės nesuvokimu, paklusimu propagandinei ir bet kokiai kitai tiesą pridengiančiai retorikai, jo kasdienio gyvenimo ir sąmonės automatizmu – pasinaudoja turintieji galią. Visokio plauko: ir tie, kurie formuluoja lozungus visuomenės vartojimui, ir tie, kurie įsikimba į „artimą savo“, kad suvartotų jį visiškai privatiems tikslams. Kurie paverčia vienintelį ir neįkainojamą žmogaus gyvenimą eiliniu statistikos ir sau palankios retorikos vienetu.

Agnė Šataitė ir Tomas Rinkūnas, L. Vansevičienės nuotr.
Agnė Šataitė ir Tomas Rinkūnas, L. Vansevičienės nuotr.
Agnė Šataitė ir Tomas Rinkūnas, L. Vansevičienės nuotr.
Agnė Šataitė ir Tomas Rinkūnas, L. Vansevičienės nuotr.
Indrė Patkauskaitė ir Daumantas Ciunis, L. Vansevičienės nuotr.
Indrė Patkauskaitė ir Daumantas Ciunis, L. Vansevičienės nuotr.
Daumantas Ciunis, L. Vansevičienės nuotr.
Daumantas Ciunis, L. Vansevičienės nuotr.
Daumantas Ciunis, L. Vansevičienės nuotr.
Daumantas Ciunis, L. Vansevičienės nuotr.
Rengėjų inf.

Grįžti į Sausio 13-ąją kvies teatro maištininkai „Bad Rabbits“

 

 Alternatyvaus teatro sindikatas „Bad Rabbits“ lapkričio 11-ąją oficialiai skelbia Vienišių diena ir kviečia visus savo vienišumui neabejingus vilniečius šią progą pažymėti interaktyviame spektaklyje „Vienatvė.1991“. Teatro režisieriaus Agniaus Jankevičiaus suburtų jaunosios kartos kūrėjų įsitikinimu, vienetais pažymėta data (11.11) yra  tinkamiausias metas garsiai prabilti apie nepriklausomos Lietuvos jaunimą jungiančią grandį – vienišumą.

 

„Mes esame individualistų karta, užaugusi su šūkiu: tu gali viską“, − sako 1991 metais gimę spektaklio kūrėjai. − „Tik kitas klausimas – o ko tu nori?“ Jie pastebi savo kartoje vyraujantį paradoksą – kuo didesnė galimybių bei informacijos gausa, tuo mažiau nutuokiama apie tikruosius savo poreikius. Beribiame pasirinkimų labirinte klaidžiojantys „laisvės vaikai“ prisipažįsta: „Esame vieniši, pasimetę, jaučiame nerimą dėl kažko, ko net nežinome“.
 

Kamilė Žičkytė

Tarp malonumo ir pragaro

Cezario Graužinio spektaklis „Dr. Faustas“

Nutilus pirmojo lietuviško siaubo filmo „Rūsys“ (rež. Ričardas Matačius) reklaminei psichozei, Cezaris Graužinis su trupe pakvietė teatro gerbėjus į „Lietuvoje dar nematytą „siaubo komedijos“ žanro spektaklį „Dr. Faustas“ (pagal anglų dramaturgo ir poeto Christopherio Marlowe žymiausią kūrinį „Tragiška daktaro Fausto istorija“, kurį pats režisierius pirmasis išvertė į lietuvių kalbą). Ne mažiau intrigavo ir kitos reklaminiuose spaudos pranešimuose išsakytos kūrėjų mintys, kad „kūrinio apie Faustą pasirinkimas atspindi teatro „cezario grupė“ pasiryžimą nesikartoti, eksperimentuoti (...), eiti vis nauju kūrybinių ir dvasinių iššūkių reikalaujančiu keliu“. Tarsi šiandieninis žiūrovas aklai pasiduotų kvietimui mokėti pinigus tik už tai, kas nauja ir dar nematyta, o nestatyto kūrinio perkėlimas į sceną garantuotų teigiamą jo vertinimą... Spektaklio premjera įvyko Visų Šventųjų dienos išvakarėse Vilniuje, „Menų spaustuvėje“.
 
Turbūt daugeliui Faustas pirmiausia asocijuojasi su daugiausiai dėmesio sulaukusia Johanno Wolfgango von Goethe’s tragedija „Faustas“ (1808). Tačiau Williamo Shakespeare’o konkurentas Christopheris Marlowe, būdamas dvidešimt ketverių, pirmasis XVI a. suteikė draminę formą vokiečių tautosakos legendai apie sielą velniui pardavusį ir valdžios mainais užsimaniusį Faustą. Kiek vėliau šį motyvą savaip traktavo didysis ispanų baroko dramos kūrėjas Pedro Calderónas de la Barca pjesėje „Stebuklingasis magas“ (1637).

Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.
Paulius Čižinauskas, Brigita Arsobaitė. D. Matvejevo nuotr.
Paulius Čižinauskas, Brigita Arsobaitė. D. Matvejevo nuotr.
Vilma Raubaitė, Brigita Arsobaitė. D. Matvejevo nuotr.
Vilma Raubaitė, Brigita Arsobaitė. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Kontrimas; D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Kontrimas; D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Kontrimas; D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Kontrimas; D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas