7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Kamilė Žičkytė

Tarp malonumo ir pragaro

Cezario Graužinio spektaklis „Dr. Faustas“

Nutilus pirmojo lietuviško siaubo filmo „Rūsys“ (rež. Ričardas Matačius) reklaminei psichozei, Cezaris Graužinis su trupe pakvietė teatro gerbėjus į „Lietuvoje dar nematytą „siaubo komedijos“ žanro spektaklį „Dr. Faustas“ (pagal anglų dramaturgo ir poeto Christopherio Marlowe žymiausią kūrinį „Tragiška daktaro Fausto istorija“, kurį pats režisierius pirmasis išvertė į lietuvių kalbą). Ne mažiau intrigavo ir kitos reklaminiuose spaudos pranešimuose išsakytos kūrėjų mintys, kad „kūrinio apie Faustą pasirinkimas atspindi teatro „cezario grupė“ pasiryžimą nesikartoti, eksperimentuoti (...), eiti vis nauju kūrybinių ir dvasinių iššūkių reikalaujančiu keliu“. Tarsi šiandieninis žiūrovas aklai pasiduotų kvietimui mokėti pinigus tik už tai, kas nauja ir dar nematyta, o nestatyto kūrinio perkėlimas į sceną garantuotų teigiamą jo vertinimą... Spektaklio premjera įvyko Visų Šventųjų dienos išvakarėse Vilniuje, „Menų spaustuvėje“.
 
Turbūt daugeliui Faustas pirmiausia asocijuojasi su daugiausiai dėmesio sulaukusia Johanno Wolfgango von Goethe’s tragedija „Faustas“ (1808). Tačiau Williamo Shakespeare’o konkurentas Christopheris Marlowe, būdamas dvidešimt ketverių, pirmasis XVI a. suteikė draminę formą vokiečių tautosakos legendai apie sielą velniui pardavusį ir valdžios mainais užsimaniusį Faustą. Kiek vėliau šį motyvą savaip traktavo didysis ispanų baroko dramos kūrėjas Pedro Calderónas de la Barca pjesėje „Stebuklingasis magas“ (1637).

Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.
Paulius Čižinauskas, Brigita Arsobaitė. D. Matvejevo nuotr.
Paulius Čižinauskas, Brigita Arsobaitė. D. Matvejevo nuotr.
Vilma Raubaitė, Brigita Arsobaitė. D. Matvejevo nuotr.
Vilma Raubaitė, Brigita Arsobaitė. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Kontrimas; D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Kontrimas; D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Kontrimas; D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Kontrimas; D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dr. Faustas“. D. Matvejevo nuotr.
Keistuolių teatro inf.

Atleisk jiems – jie (ne)žino, ką daro?

 Režisierės Eglės Kižaitės spektaklis Keistuolių teatre

 Keistuolių teatre itališka aistra ir renesanso laikų nuotaika. N-14 ženklu pažymėtas spektaklis „Atleisk jiems – jie nežino, ką daro“, pagal italų klasiko Giovanni Boccaccio kūrinį „Dekameronas“, pastatytas jaunos režisierės Eglės Kižaitės. Dar XIV a. parašytas kūrinys dėl savo nepadoraus turinio buvo uždraustas daugelyje pasaulio šalių. „Italijoje tuo metu vyko maras ir bažnyčios atstovai grūmojo pirštu ir sakė, kad taip yra dėl to, kad jūs – žmonės esate nuodėmingi ir tokia yra Dievo bausmė. O tuo metu gyvenęs rašytojas Giovanni Boccaccio surinko tam tikrą žmonių grupę ir jie užsidarė dvare ir visiškai nevaldomai, nuodėmingai gyveno, gėrė ir ištvirkavo, tačiau nei vienas iš jų nesusirgo ir neužsikrėtė, o tuo metu jis parašė garsųjį novelių rinkinį „Dekameronas.”, kurio motyvais ir pastatytas šis spektaklis“ – kūrinio kontekstą pasakoja vienas spektaklio aktorių Mantas Zemleckas. Tačiau spektaklio kūrėjai cituodami kūrinio autorių teigia, kad tyros sielos ir ne itin padorūs žodžiai negali suteršti. Spektaklis, kupinas ironijos ir šmaikštumo, kviečia pamiršti sielvartus ir atsiduoti Amūro malonėms bei pamąstyti ir atsakyti į keturis klausimus:  Kaip dėl meilės prarandama galva? Kaip Viešpaties soduose dingstama be žinios? Kas geriau, vyras statinėje ar statinė vyras? Ir kaip iš ožio padaryti žmogų? 

D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
Praeivis

Vaikas be galvos

 

Nusprendžiau pasivaikščioti Kaune. Praėjau senamiesčiu, Laisvės alėja. Pro teatrus praėjau neatsigręždamas. Gana meno. Kitokios reikia kultūros. Iš karto prisipažinsiu, kad skaudžiai apsirikau: užeiti į universitetą buvo vienas kvailiausių mano sprendimų. Net ir universitete nuo teatro, pasirodo, nepabėgsi.
Kalbu ne apie teatrą, kuris vyksta kiekvienos paskaitos metu, kai dėstytojas mėgina užkariauti auditorijos dėmesį (ar bent išlaikyti ją neužmigusią) pasakodamas istorijas, rodydamas filmus ar kitą vaizdinę medžiagą. Ne, prie VDU Didžiosios salės susidūriau su tikru spektakliu, kuriame vaidino aktoriai, grojo muzika, buvo butaforijos ir net kostiumų. Užsukau ir sustojau, nes nemandagu būtų taip tiesiog imti ir iš karto pro kultūrą praeiti, jokio pagarbos ženklo neatidavus: aš, nors ir ne džentelmenas, auklėtas ne taip jau ir prastai.
Pirmiausia į rankas pateko lapelis su visa informacija apie spektaklį. Tai – Artūro Areimos „Ričardas II: post factum“ pagal Williamo Shakespeare’o dramą „Ričardas II“. O už jo atsiradimą atsakingi net trys teatrai: „Mens publica“, į kurį kelio dar nesu radęs, VDU teatras, į kuri kartais užeinu, ir Artūro Areimos teatras, pro kurį po premjeros „Kartu“ Kauno nacionaliniame dramos teatre norisi tik praeiti. Sakoma, devynios auklės – vaikas be galvos. Bet išsilavinimas neleidžia aklai pasikliauti liaudies išmintim: esu išmokytas iš profesionalų tikėtis aukštojo meno.

„Ričardas II: post factum“. D. Matvejevo nuotr.
„Ričardas II: post factum“. D. Matvejevo nuotr.
„Ričardas II: post factum“. D. Matvejevo nuotr.
„Ričardas II: post factum“. D. Matvejevo nuotr.
„Ričardas II: post factum“. D. Matvejevo nuotr.
„Ričardas II: post factum“. D. Matvejevo nuotr.

Kūrybinėse „Naujosios dramos dienų 2014“ dirbtuvėse – karo, tremties, savižudybių temos

 

Lapkričio 5–13 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) publikai duris atvers „Naujosios dramos dienų 2014“ (NDD) kūrybinės dirbtuvės, skirtos skatinti naujas kūrybines idėjas ir originalios dramaturgijos statymą. Šįmet dirbtuvių programa supažindins su įvairiomis šiuolaikinės dramaturgijos formomis. Per jas bus siekiama parodyti įvairialypį dramaturgo vaidmenį šiuolaikiniame teatre. Skirtingi menininkai atskleis žiūrovams kūrybinį procesą, pasidalins būsimų darbų sumanymais. NDD programoje – režisierių Yanos Ross, Birutės Mar, Marit Sirgmets (Estija) ir Simonos Biekšaitės režisuoti skaitymai bei du susitikimai su užsienio kūrėjais – ukrainiečių „Maidano dienoraščiai“ ir Vokietijos „Deutsches Theater“ spektaklio „Oidipo miestas“ videoperžiūra. Visi renginiai nemokami.
 

Kamilė Žičkytė

Atgimęs Smėlio žmogus

Lėlių, kaukių ir judesio spektaklis Vilniaus teatre „Lėlė“

„Man svarbu atgaivinti žiūrovo akis ir pažadinti naują suvokimą apie lėlių teatrą, užkrėsti juo kitus“, – pagrindinius savo kūrybos siekius įvardijo režisierė ir lėlių dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė. Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyko jos spektaklio jaunimui ir suaugusiems premjera pagal lėlininkams chrestomatinę Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno apsakymą „Smėlio žmogus“. Vieno ryškiausių romantizmo epochos vokiečių rašytojo kūrybos problematika, tematika, herojų dualizmas sietini su autoriaus gyvenimo dvilypumu. Jis visą gyvenimą blaškėsi tarp teisininko, muziko ir rašytojo pašaukimų. Eksperimentuoti mėgstanti režisierė, šį kartą iš aktorių atėmusi žodžius ir išgryninusi susidvejinusio, su savais demonais besigrumiančio žmogaus liniją, leidžia žiūrovui tarsi pro rakto skylutę pažvelgti į niūrų, bet slėpiningą ir kartais iš siaubo kvapą gniaužiantį žmogaus gyvenimą.
Režisierė ir dramaturgijos konsultantas Mindaugas Valiukas atsisako tiesioginių nuorodų į apsakymą. Spektaklis gerokai nutolęs nuo literatūros šaltinio: nėra Klaros ar Natanaelio, pastarąjį visą gyvenimą persekiojančios demoniškos būtybės Smėlio žmogaus. Scenoje –mėlyną suknią vilkinti moteriškoji žmogaus pusė (aktorė Sigita Mikalauskaitė), juodai aprengta vyriškoji (aktorius Šarūnas Datenis) ir Smėlio žmogaus kaukė, kurią pakaitomis atgaivina aktoriai. Viename epizode šmėsteli Olimpija, apsakyme buvusi lėle, o spektaklyje tapusi moters manekenu.

„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
„Smėlio žmogus“. D. Matvejevo nuotr.
Maria Carneiro

Įvairovė scenoje ir už jos ribų

Žvilgsnis iš šalies į Lietuvišką „Sirenų“ festivalio programą

Šių metų „Sirenų“ festivalio lietuviškos programos pastatymai visų pirma buvo skirtingi: programą apibūdinantis raktinis žodis galėtų būti įvairovė. Manau, kad per įtemptą savaitę pristatyti 11 spektaklių visiems suteikė gausybę skirtingų įspūdžių. Paskatos įvairovei rastis gali būti visokios – spektaklių pobūdis, pasirinktos vietos, statomi tekstai ir netgi skirtingi būdai įgyvendinti teatrinį įvykį. Įvairovė kyla ir iš to, kaip pastatymai užmezga ir plėtoja santykį su žiūrovais. Po šios įspūdingos savaitės norėčiau pateikti keletą pastabų apie spektaklius, taip pat praskleisti už jų slypinčias idėjas.
Eksperimentams skirtoje programos dalyje didelį įspūdį man paliko Artūro Areimos režisuoto spektaklio „Ričardas II: Post Factum“ pradžia. Šiuolaikinio meno centro fojė žiūrovai buvo glaudžiai susodinti eilėmis priešais ilgus laiptus, vedančius į antrą pastato aukštą. Pasigirdus muzikai žiūrovų regos lauke pasirodė aktoriai, panašūs į veikėjus iš Tarantino filmo „Pasiutę šunys“. Kitaip sakant, matėme išvaizdžius vyrus, ramybės drumstėjus gerai sukirptais kostiumais, įtartinus savo veiksmais ir ketinimais. Ore tvyrojo įtraukianti įtampa, neaiški nusikaltimo nuojauta, kurią sukėlė šnabždesiai, nutylėjimai bei išsigandę ir bauginantys žvilgsniai. Čia žiūrovai susidūrė su gerai organizuota, galbūt su „Sopranais“susijusia mafija, ir visa tai vyko diskretiškoje, tačiau kartu ir baimės persmelktoje atmosferoje. Buvo galima justi aktorių artumą ir ryšį su publika. Taip pat buvo aiškiai jaučiama senosios Shakespeare’o dramaturgijos, bylojančios apie galios ir pasitikėjimo santykius tarp skirtingų šeiminiais ryšiais susaistytų žmonių grupių, dvasia. Deja, aktoriams pradėjus perdėtai šaukti, įtampa išsisklaidė. Taip pat į naudą neišėjo moters personažo sumenkinimas: personažas tikrai nebuvo pakankamai atskleistas ir palyginus su vyrais liko silpnesnis. Garsas ir gitaristo atliekama gyva muzika padėjo sukurti pavojaus atmosferą. Galbūt buvo galima geriau išnaudoti specifinę erdvę, ypač plotą po laiptais ar netgi langus patalpos gale. Permatomas stiklas turi potencialo, kuris nebuvo išnaudotas. Įtraukus ir lauko erdvę, buvo galima sukurti papildomą spektaklio matmenį. Kartais atrodė, jog vien laiptų negana. Kita vertus, efektas būtų buvęs didesnis, jei režisierius būtų griežtai apsiribojęs vien jais.

„Remote Vilnius“. D. Matvejevo nuotr.
„Remote Vilnius“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė spektaklyje „Broken Heart Story“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė spektaklyje „Broken Heart Story“. D. Matvejevo nuotr.
„Jobo knyga“. D. Matvejevo nuotr.
„Jobo knyga“. D. Matvejevo nuotr.
Vainius Sodeika ir Dovydas Stončius spektaklyje „Ričardas II: Post factum“. M. Puidos nuotr.
Vainius Sodeika ir Dovydas Stončius spektaklyje „Ričardas II: Post factum“. M. Puidos nuotr.
Milda Brukštutė

Pokalbiai suartina

„Keletas pokalbių apie (Kristų)“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Lietuvos nacionalinis dramos teatras tęsia vieną iš savo misijų – puoselėja, kaip tik išmano, lietuvišką dramaturgiją. Spektaklis „Keletas pokalbių (apie Kristų)“ – jau antrasis praėjusių metų „Versmėje“ pristatytų pjesių įgyvendinimas scenoje. Juo, galima sakyti, teatrui pavyko nušauti net du zuikius – ne tik atiduoti duoklę nacionalinei dramaturgijai, bet ir jauniesiems (nors dėl to galima ginčytis) kūrėjams.
Su dramaturge Tekle Kavtaradze žiūrovai galėjo susipažinti jau anksčiau – prieš porą metų šiame teatre pastatyta kita, pirmoji šios autorės pjesė „Namisėda“ (rež. Gabrielė Tuminaitė). Spektaklis apie keturiolikmetės mergaitės fantazijų pasaulį turi šį tą bendra su naujuoju, jaunų suaugusiųjų problemas gvildenančiu kūriniu „Keletas pokalbių apie (Kristų)“. Ir vienur, ir kitur veikėjai atrodo kokiu trečdaliu jaunesni nei yra – o tikrą jų amžių galima suprasti iš tam tikrų situacijų. „Namisėdoje“ tai tik kėlė šiokių tokių sunkumų bandant suprasti vaizduojamąjį pasaulį, tačiau šįkart, iš paauglystės perkopus į vyresnio amžiaus sritį, ėmė įkyriai stebinti infantilumu.

Rokas Petrauskas, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė, Eglė Špokaitė, Vygandas Vadeiša, Dovilė Karaliūtė. D. Matvejevo nuotr.
Rokas Petrauskas, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė, Eglė Špokaitė, Vygandas Vadeiša, Dovilė Karaliūtė. D. Matvejevo nuotr.
Dovilė Karaliūtė, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė. D. Matvejevo nuotr.
Dovilė Karaliūtė, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė. D. Matvejevo nuotr.
Rokas Petrauskas, Eglė Špokaitė, Vygandas Vadeiša, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė, Dovilė Karaliūtė. D. Matvejevo nuotr.
Rokas Petrauskas, Eglė Špokaitė, Vygandas Vadeiša, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė, Dovilė Karaliūtė. D. Matvejevo nuotr.
LRDT inf.

Vilniuje – Čechovą iškeikusio dramaturgo pjesė

 Premjera Lietuvos rusų dramos teatre

 


Naujausias teatrines madas diktuojančio dramaturgo kūryba pasieks ir vilniečius. Spalio 22-ąją į Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) sceną lips teatro maištininko iš Baltarusijos Pavelo Priažko sukurti personažai. Jo pjesę „Puikus gyvenimas“ stato jaunas režisierius iš Klaipėdos Tomas Jašinskas.
 
„Čechovas – blogas dramaturgas, jis tik š… mala, tai gryna literatūra. O Šekspyras – dar baisiau”, – kartą viename interviu rėžė P.Priažko. Išaukštintas Rusijoje, tačiau beveik nepastebėtas savo tėvynėje Baltarusijoje menininkas abejingų nepalieka. Kanonams nepaklūstantys jo kūriniai stebina ne tik specifiniu stiliumi bei forma, bet ir dokumentalumu, o jautresnius – ir grubia leksika. Premjeros „Puikus gyvenimas“ žiūrovai taip pat įspėjami iš anksto – scenoje skambės gausybė nenorminės leksikos, o į salę bus įleidžiami tik sulaukusieji aštuoniolikos.

V. Turo nuotr.
V. Turo nuotr.
Rengėjų inf.

„Dr. Faustas” – makabriškos komedijos premjera

 

 Režisierius Cezaris Graužinis ir jo vadovaujamas teatras „cezario grupė” kviečia į premjerą – spektaklis „Dr. Faustas” pagal britų dramaturgo Christopherio Marlowe dramą bus pristatytas žiūrovams spalio 31 ir lapkričio 2 d. sostinės Menų spaustuvėje. Nors rengti premjerą Vėlinių išvakarėse nėra įprasta, iš Atėnų į Vilnių spektaklio kurti sugrįžęs režisierius Cezaris Graužinis intriguoja, kad spektaklis sudomins ir bedievius, ir metafiziškai pasaulį suvokiančius žiūrovus – visus tuos, kuriems rūpi tikėjimo klausimas.

 
Spektaklis „Dr. Faustas” – tai naujas ir netikėtas daugiau nei dešimtmetį kuriančio nepriklausomo teatro „cezario grupė” darbas. Teatro meno vadovo Cezario Graužinio vedini, penki trupės aktoriai ir kompozitorius Martynas Bialobžeskis vėl pasuko naujų iššūkių reikalaujančiu keliu. „Vaizduotės teatro” principais pastatę ne vieną šiuolaikinę pjesę, įpūtę naują gyvybę poezijos skaitymui teatre, šįsyk kūrėjai ėmėsi genialaus britų poeto, Williamo Shakespeare’o amžininko, Christopherio Marlowe žymiausio kūrinio „Tragiška daktaro Fausto istorija”.
 

  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas