Klaipėdos jaunimo teatro kelionės
Klaipėdos teatruose pastaruoju metu netrūksta įvykių: keitėsi teatrų vadovai, baigta Dramos teatro rekonstrukcija, planuojama Muzikinio. Ir Klaipėdos jaunimo teatras (KJT), nors viešai niekur pernelyg nesiafišavęs, per praėjusius metus taip pat pastebimai pasikeitė. O ir apskritai jis per penkerius oficialaus gyvavimo metus nuo itin moteriško kolektyvo, besivadinusio „trupe p.s.“, išaugo iki miesto teatro, iš trypiančio, dainuojančio ir savarankiškai visus buitinius spektaklių reikalus tvarkančio kolektyvo pradėjo virsti kuriančių asmenybių trupe.
2008 m. Valentino Masalskio Vilniaus kolegijoje surinktas pramoginio scenos meno aktorių kursas po studijų Vilniuje išvyko į Klaipėdą įgyti universitetinio išsilavinimo ir įsteigti teatro, dabar jau daugiau nei trejus metus besivadinančio profesionaliu. Trupę papildęs ir Klaipėdos universitete išugdytais aktoriais (bakalauro studijas baigusiais tik šiemet, nors teatre besidarbuojančiais jau nuo 2012 m.), V. Masalskis subūrė stiprų, savarankišką ir, galima sakyti, fanatiškai atsidavusį teatro kolektyvą.
Valstybiniame jaunimo teatre sausio 12–13 d. 18 val. įvyks režisieriaus Gintaro Varno spektaklio „Pabaigos ugnis“ premjera. Spektaklis kuriamas pagal Lietuvoje gerai žinomos vokiečių dramaturgės Dea Loher pjesę. Vaidina Ainis Storpirštis, Elzė Gudavičiūtė, Sergejus Ivanovas, Kristina Andrejauskaitė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Aldona Bendoriūtė, Dovydas Stončius ir Simonas Storpirštis. Spektaklio scenografiją kuria Gintaras Makarevičius, kostiumus – Juozas Statkevičius, muziką – kompozitorius Antanas Kučinskas, videoprojekcijų autorius – Rimas Sakalauskas.
„23H50“ trupės iš Prancūzijos gastrolės Vilniuje
Prieš pat Naujuosius metus Vilniaus teatre „Lėlė“ buvo parodyti trys spektakliai iš Prancūzijos – „Didelis karkasas“, „Neišvengiami žvėrys“ ir „Pliušiniai Ipolito meškiukai“. „23H50“ pasivadinę jaunieji lėlininkai teikė daug vilčių, bet jų spektakliai kiek nuvylė. Visi trys pristatytų spektaklių režisieriai – Marion Belot, Jūratė Trimakaitė ir Lucas Prieux – baigė prestižinę Šarlevilio-Mezjero nacionalinę lėlių teatro meno mokyklą Prancūzijoje. Nežinia, ar dabarties suirutėje įmanoma rimtai kalbėti apie mokyklas, jų metodologijas, skirtumus. Akivaizdu, kad mokyklų lygį atspindi ne kiekvienas individas.
Prieš pasirodymus nuskambėjo frazė apie kitokio teatro pristatymą. Taip, šie trys skirtingi spektakliai kiek kitokie nei dominuoja Lietuvoje, bet kitoniškumas esmės nekeičia: turinio seklumas ir vaizduotės ribotumas dauginasi visame pasaulyje. Nieko nuostabaus, kad tris studentiškus darbus, kuriuos reiktų vadinti miniatiūromis, skečais, galima buvo suvaidinti per vieną vakarą ir tai būtų užtrukę vos porą valandų. Tris skirtingus pavyzdžius jungė eskiziškumas ir siekis išsilaisvinti iš „protingo“ teatro rėmų. Tačiau kuo labiau trys režisieriai tolo nuo kanonų, tuo akivaizdžiau artėjo prie šiuolaikiniam teatrui būdingo kalbėjimo dėl kalbėjimo.
Sausio 19-24 dienomis, „Menų spaustuvė“ atiduodama vaikams, jų tėvams, mokytojams bei visiems teatro vaikams mylėtojams. Šeštus metus iš eilės vyksiantis festivalis KITOKS jau tapo didžiausiu tarptautiniu teatro vaikams festivaliu Lietuvoje, šįmet čia atvyksta svečiai iš kitos Atlanto vandenyno pusės, o bręstant teatro vaikams kultūrai, nuo šių metų pristatomas ir edukacinių renginių ciklas žmonėms, atvedantiems vaikus į teatrą.
KITOKS ugdo visai kitokią vaikų apsilankymo teatre kultūrą nei dauguma spektaklių, kur vaikai paliekami stebėtojais, kartais prašomi atsakyti į klausimus, o vėliau turi bėgti namo ir spėti į rūbinę pasiimti palto, nes kitaip reikės laukti eilėje. Čia vaikai po spektaklio visuomet kviečiami pasilikti pabendrauti su kūrėjais, tėvais, kitais vaikais, paliesti, „patikrinti“ dekoracijas, žaisti scenoje.
Nacionalinis Kauno dramos teatras kviečia jaunuosius režisierius (iki 35 m.) teikti savo pastatymų vizijas. Jeigu esate kūrybingas, atviras naujiems iššūkiams ir sumanymai iš jūsų veržiasi kaip lava iš ugnikalnio – dalyvaukite mūsų inicijuojamame projekte „IDėja“ , skatinančiame jaunųjų režisierių integraciją į Lietuvos scenos meno pasaulį ir jų idėjų įgyvendinimą. Galbūt turite stalčiuje užslėpę spektaklio eskizą, kurį svajojate realizuoti teatro scenoje, bet tam dar nebuvo suteikta proga? O galbūt jau kuris laikas domitės tam tikra tema ar kūriniu, gebančiais atskleisti jūsų pasaulio matymą, kūrybinę tapatybę ir režisūrinį potencialą? Pristatykite savo pastatymo viziją ir sudominkite mus tuo, kuo domitės patys!
Įsimintiniausi, pradžiuginę ar nuvylę, daugiausiai minčių (ir kokių?) sukėlę scenos menų įvykiai.
Teatre – Nacionalinė premija Dainiui Gavenoniui. Arūno Sakalausko Šuiskis Eimunto Nekrošiaus „Borise Godunove“. Krystiano Lupos „Didvyrių aikštė“. Prie džiaugsmo dėl Eglės Gabrėnaitės ponios Citel, Valentino Masalskio profesoriaus Roberto, Viktorijos Kuodytės Anos – ypatingas bravo Neringai Bulotaitei už jos mikroskopinį ponios Lybig paveikslą. Tai vis nacionalinėje scenoje. „Meno forte“ – Eimunto Nekrošiaus „Bado meistras“. Vilniaus mažajame teatre – Vlado Bagdono Minečio elgesys su atsirišusiu apatinių kelnių raišteliu. Net per tai patiri orią ir sąmojingą gero artisto kūrybą spektaklyje, kuriame taip lengva būti visokeriopo vėjo nublokštam – tiek šiuo atveju ekstazės, Alfonso Andriuškevičiaus terminais kalbant.
2015 metai teatre
„Tų, dėl teatro pamišusių, gal net daugiau, nei tų, pamišusių dėl poezijos“, – naujausioje savo eilėraščių knygoje „viename“ rašo Aidas Marčėnas. Iš tiesų, teatras geba pritraukti be galo skirtingus, įvairiausiomis prasmėmis ir beprasmybėmis užsiimančius žmones. Beje, dažniausiai ne žiūrėti į tai, kas vyksta scenoje, o veikti.
Kuo toliau, tuo dažniau tenka išgirsti, koks svarbus ir teikiantis džiaugsmo scenos menų atstovams yra pats kūrybos procesas (kaip išdidžiai ir paslaptingai būna tariamas šis žodis!): bendravimas su trupe, repeticijos, galimybė per jas pasikrauti, praturtėti kaip menininkui ir kaip žmogui. Žodžiu – rezultatas tėra maža dalis to, ką kūrėjams teko patirti keliaujant į sceną. Teatro menas juk gimsta ne sėdint vienam prie kompiuterio, jis – tikrų nuotykių žanras.
„Dramų stalčius“ – tai verstinės dramaturgijos namai internete. Svetainės www.dramustalcius.lt lankytojai gali laisvai skaityti, siųstis ir atsakingai naudotis į lietuvių kalbą išverstomis įvairaus laikmečio užsienio autorių pjesėmis.
Lig šiol teatro bendruomenė, akademinis sluoksnis bei kitos suinteresuotos visuomenės grupės galėjo naudotis itin ribotais dramaturgijos ištekliais: daugelio pjesių tebuvo tik po vieną jau sudilusį egzempliorių, atspausdintą dar rašomąja mašinėle, didžioji dalis jų – pasklidę įvairiuose šalies teatruose, privačiuose fonduose ar saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve, todėl prieinami vienetams. Naujų dramaturgijos leidinių po 1990 m. išleista vos 22.
Kalbamės su „23H50“ kolektyvo nariais iš Prancūzijos
Vilniaus teatre „Lėlė“ šventės šiemet alsuos prancūziška dvasia: gruodžio 28 – 30 d. čia gastroliuos teatro kolektyvas iš Prancūzijos „23H50“, parodysiantis tris spektaklius suaugusiems: „Didelis karkasas“ (rež. Marion Belot), „Neišvengiami žvėrys“ (rež. Jūratė Trimakaitė) ir „Pliušiniai Ipolito meškiukai“ (rež. Lucas Prieux). Be to, jaunieji kūrėjai lietuvių teatro profesionalams bei į egzaminų sesijas neįklimpusiems studentams ves net keletą kūrybinių dirbtuvių – nuo šešėlių ir objektų iki muppet’ų teatro.
„23H50“ – tai teatro kolektyvas, į kurį susibūrė jauni įvairių tautybių lėlininkai, baigę prestižinę Šarlevilio-Mezjero nacionalinę lėlių teatro meno mokyklą (ESNAM). Čia susitikę prancūzai Marion Belot ir Lucas Prieux, rusė Vera Rozanova, brazilė Thaïs Trulio ir lietuvė Jūratė Trimakaitė ryžosi įkurti teatrą nesuprantamu pavadinimu. Tačiau jokios skaičių magijos čia nėra, tik nuoroda į studijų metais jiems galvon įsirėžusį paros laiką: be dešimties minučių vidurnaktį mokykloje nuskambėdavo skambutis, raginantis vėluojančius studentus greičiau keliauti namo. Ne namuose, o gastroliuojančius, repetuojančius, traukiniais iš vieno miesto į kitą skubančius lėlininkus teko atkakliai gaudyti ir šio pokalbio autorei. Tad jūsų, tikiuosi, maloniam skaitymui – iš telefoninių pokalbių, trumpųjų žinučių, elektroninių laiškų lietuviškai ir prancūziškai surankiotas atsakymų koliažas.
Apie du „Atviros erdvės“ spektaklius
Keletą metų nuolat išgirsti teatro žmones besirūpinant tuo, kad aukštosios mokyklos rengia per daug aktorių. Paprastai daugiausiai kaltinimų žeriama profesionaliausiai aktorius ruošiančiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijai. Jos atstovus užsipuolant, kaip jie drįstą tokiai gausybei žmonių suteikti viltį ir galimybę siekti savo svajonės, kitos (ne švietimo) įstaigos jau ne pirmus metus tęsia jauniems menininkams skirtas programas, atveriančias kelią jų debiutams. Viena tokių – jau dvylika metų „Menų spaustuvėje“ vykstanti „Atvira erdvė“.
Šių metų „Atvira erdvė“ pasižymėjo žanrų įvairove: sunkiai apibrėžiamas teatrinis vyksmas, šiuolaikinio šokio, dramos bei klounados spektakliai. Dažnam žiūrovui naujiena tapo ne tik patys kūrėjai, bet ir jų pristatomos scenos menų formos. Plačiau norisi pakalbėti apie du paskutinius šiame projekte pristatytus darbus. Vienas jų – dramos spektaklis, kuriuo Lietuvoje prisistatė studijas Škotijoje baigusi Rasa Niurkaitė. Kitas – pirmasis Lietuvos teatro scenoje klounados spektaklis.