Vilniaus teatras „Lėlė“ naujametinę dovaną šiemet siūlo rinktis prancūzišką – tik ne prancūzišką šampaną, o teatro kolektyvo iš Prancūzijos „23H50“ spektaklius. Gruodžio mėn. 28, 29, 30 dienomis „Lėlės“ Didžiojoje salėje jie parodys tris spektaklius jaunimui ir suaugusiems: „Didelis karkasas“ (rež. Marion Belot), „Neišvengiami žvėrys“ (rež. Jūratė Trimakaitė) ir „Pliušiniai Ipolito meškiukai“ (rež. Lucas Prieux). Negana to, jaunieji kūrėjai būsimiems ir esamiems lietuvių teatro profesionalams praves net keletą kūrybinių dirbtuvių.
„23H50“ – tai teatro kolektyvas, į kurį susibūrė jauni, skirtingų tautybių lėlininkai, baigę prestižinę Šarlevilio-Mezjero nacionalinę lėlių teatro meno mokyklą Prancūzijoje. Lėlininkų Meka bei kalve vadinama aukštoji mokykla jau bene tris dešimtmečius sutraukia talentingiausius kūrėjus iš viso pasaulio, čia kviečiami dėstyti garsiausi lėlių teatro meistrai. Studijų metu čia ir susitiko prancūzai Marion Belot ir Lucas Prieux, rusė Vera Rozanova, brazilė Thaïs Trulio ir lietuvė Jūratė Trimakaitė, beje, kol kas vienintelė tautietė, įstojusi į šią mokyklą. Baigę mokslus jie neišsibarstė kas sau, o susibūrė į kolektyvą kiek paslaptingu pavadinimu, tiesiogiai nurodančiu į paros laiką, kai trejiems metams jų namais tapusioje mokykloje nuskambėdavo paskutinis skambutis, raginantis palikti mokyklos patalpas ir keliauti pailsėti.
Šiuolaikinis Kinijos teatras
Kad ir kaip nuvalkiotai skambėtų metafora apie Didžiąją kinų sieną, ji vis dėlto tiktų bandant nubrėžti mūsų žinių ribas: kažkodėl siena neblogai praleidžia viską, kas susiję su populiariąja Kinijos kultūra, politika, ekonomika, pramone ir kulinarija, o štai šiuolaikinio meno procesai lieka už šio pasaulio stebuklo. Ypač – šiuolaikinių scenos menų dabartis. Praėjusiame festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ matėme TAO šokio teatro spektaklį, bet tai niekaip nesukonkretino ir neaktualizavo teatrinio Kinijos gyvenimo peizažo.
Spėju, kad miglose skendima abipus jau minėtos sienos: kinai apie pasaulinio garso (mes taip tikime ir sakome) Lietuvos teatrą taip pat beveik nieko nėra girdėję. Tuo teko įsitikinti lapkričio pabaigoje praleidus porą valandų su nepriklausomo Pekino teatro Penghao meno vadove Lai Huihui ir nepriklausomo Šanchajaus teatro vaikams „ASK. Art Space for Kids“ prodiusere Yewen Laubinger.
Šios nepriklausomo sektoriaus atstovės dalyvavo Lietuvos kultūros instituto kuruojamoje Ekspertų vizitų programoje – drauge su neseniai pradėjusia Lietuvos kultūros atstovavimą Kinijoje atašė Agne Biliūnaite aplankė nemažai Lietuvos teatrų, kuriančių vaikams ir jaunimui. Prodiuserės žiūrėjo naujausią Vilniaus teatro „Lėlė“ premjerą – spektaklį „Apie tai, kaip Kolka Pankinas skrido į Braziliją, o Marčius Nepankinas niekuo netikėjo, arba Ga-ra-rar“ pagal Daniilą Charmsą, Stalo teatro spektaklį „Tarmių stalas“, teatro laboratorijos „Atviras ratas“ pastatymą „Lietaus žemė“, teatro „Lino lėlės“ „Lietuvišką pasaką apie tris seseris“, Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Atžalyną“ pagal Kazį Binkį ir net naujo režisierės Karolinos Žernytės pojūčių teatro bandymą Lietuvos energetikos ir technikos muziejuje. Spektaklių kūrėjus Huihui ir Yewen matė ne tik scenoje – turėjo progos su jais pabendrauti, dar susitiko su dramaturge Gabriele Labanauskaite, „Menų spaustuvės“ atstovais ir rezidentais.
Rytų siužetai teatro scenoje
Teatrui pabandžius priversti žiūrovus blogio šaknų ieškoti savyje ir pasirinkti poziciją, kaip geriau priešintis karui – ginklu ar visišku atsiribojimu, vykstant diskusijoms apie (est)etiką ir teatro paskirtį, šį rudenį parodyti du spektakliai, primenantys Oriento (Rytų) ir Okcidento (Vakarų) skirtis ir kad Okcidentas vis dar yra pranašesnis. Mes, pavyzdžiui, gebame per porą mėnesių perprasti vedų tekstus ar sufizmu paremtą XII a. poeziją. Ir ne tik perprasti, bet ir sukurti transcendentinius ar giliai filosofinius spektaklius.
Rugsėjo pradžioje Vilniuje vyko Vedų kultūros festivalis, kuriame, kaip teigė patys kūrėjai, parodytas pirmasis Lietuvoje (o gal ir apskritai profesionaliojo teatro istorijoje) transcendentinis spektaklis „Karaliaus Purandženos istorija arba sielos kelionė per materialų pasaulį“. Čia kiek daugiau nei mėnesį repetavę aktoriai, skaitydami ir stilizuotai vaidindami bei šokdami, papasakojo istoriją apie karalių Purandženą, besimėgavusį maloniu gyvenimu su gražuole žmona, nugalėtą, reinkarnavusį į moterį ir galiausiai supratusį, koks turi būti gyvenimo tikslas. Šis pasakojimas yra alegorija apie senėjimą ir dvasinių vertybių svarbą. Neilgas spektaklis, žvelgiant iš patogios kėdės salėje, atrodė taip pat, kaip ir šis siužeto atpasakojimas – supaprastintas. Deja, juo buvo siekta ne tik perteikti dvasinį turinį, bet ir apsimesti profesionaliu teatru. Tačiau spektaklyje vaidinę profesionalūs aktoriai (Valda Bičkutė, Emilija Latėnaitė, Rytis Saladžius ir kiti) negalėjo pasiūlyti profesionalaus atlikimo režisieriaus Egidijaus Bako pasirinktai tradicinio teatro ir šokio estetikai. Tad dvasingos istorijos, neadekvataus atlikimo, milžiniškos salės ir scenos pakylos bei ganėtinai varganų dekoracijų derinys ne tik liko toli nuo profesionalaus teatro, bet nieko įkvepiančio nepapasakojo ir apie vedų kultūrą. Negelbėjo čia nei muzika, nei prieš spektaklį atidengta savotiška šventykla, traukusi dėmesį daugybe degančių žvakių.
Apie Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Bado meistras“
Ką daryti, kai domėjimasis bado meistrais – suprask, menininkais – smarkiai smunka, o „rengti tokius savos režisūros spektaklius“ neapsimoka, – svarsto Francas Kafka savo novelėje „Bado meistras“, kurią Lietuvoje dar gūdžiame sovietmetyje (1965) išspausdino „Literatūra ir menas“, pristatydamas šį kūrinį kaip socialistinio realizmo kanonus atitinkantį meno pavyzdį. Anot literatūrologų, novelėje tvyranti beviltiškumo, nuolatinės frustracijos nuotaika buvo suvokiama ne tiek ideologiškai, kaip galima buvo tikėtis, o kaip atliepianti tuo metu gyvenusių menininkų jausenas, būsenas, poreikius – badas buvo suprantamas ne kaip socialinis, o veikiau kaip idealizuotos tikrovės troškimą slepiantis metafizinis / metaforinis reiškinys. Eimuntas Nekrošius, perkėlęs „Bado meistrą“ į kamerinę „Meno forto“ sceną, savo naujuoju spektakliu tarsi antrina Kafkai: šiandien, kai kalbėti galima laisvai ir atvirai, tai visiškai neįmanoma – „tai buvo kiti laikai“.
Kitais laikais dvelkia ir visas spektaklis, sustingęs praeities formose, tarsi svetimkūnis judriame šiuolaikinio teatro peizaže, pasiklydęs tarp ankstyvųjų režisieriaus darbų – „Kvadrato“ ir „Pirosmani, Pirosmani“ – asketiškumo. Kuo paaiškinti tokį Nekrošiaus posūkį atgal į praeitį? Norėtųsi manyti, jog kartu su Kafkos kūrinyje užkoduotomis menininko atsidavimo, perfekcionizmo, garbės troškimo, nepatenkintos tuštybės temomis režisierius reflektuoja ir savąjį atsiskyrimą nuo šiuolaikinio meno, o tiksliau – jo kūryboje taip ir neįvykusias esamo laiko reprezentacijas, neišpildytą aktualumo ir efektingumo reikalavimą, pelniusį šlovę ne vienam menininkui. Nekrošiaus teatro savitumas, politinių virsmų dešimtmečiais žavėjęs ne tik Lietuvos, bet ir užsienio publiką, reiškėsi, viena vertus, nusišalinimu nuo socialinių klausimų lauko ir sunkiai suvokiamų, neapčiuopiamų, tačiau nujaučiamų žmogaus dvasios būsenų vaizdavimu, kita vertus, metaforinės raiškos iškėlimu ir gilinimusi į pačią teatro prigimtį, ieškant laikui nepavaldžių archajinių formų, įvaizdžių, kuriant tik teatro priemonėmis išgaunamą autonomišką sceninę realybę ir transcendenciją.
Klaipėdos jaunimo teatras gruodžio 13 d. uostamiesčio publikai pristatys antrąją sezono premjerą – „Šauktiniai“. Naujasis KJT darbas pirmą kartą klaipėdiečiams bus parodytas kelios savaitės prieš sudarant antrąjį šauktinių į privalomąją karo tarnybą sąrašą.
Šauktinių grąžinimas jau sulaukė daug atgarsių visuomenėje ir kultūros sferoje, tačiau kūrėjai žada pateikti savo viziją ir nuomonę šia tema. Pasak kūrybinės grupės, premjera išsiskirs iš KJT repertuaro savo forma ir asmeninio aktorių indėlio svarba.
„Imtis šauktinių temos dar pavasarį mus paskatino privalomosios karinės tarnybos grąžinimas ir reali galimybė, kad aktorių trupės vyrai bus pašaukti tarnauti. Tokia ateities vizija paskatino diskusijas apie šauktinių padėtį, savijautą, apie idėjinę kariuomenės problematiką. Šios diskusijos lėmė, kad nusprendėme nesiimti konkrečios dramaturgijos, o pradėjome patys rinkti medžiagą būsimam spektakliui. Dabar liko kelios paskutinės savaitės intensyvioms repeticijoms, o po jų susitikimas su žiūrovais. Tikimės, kad premjera paskatins dar kartą aptarti šią temą iš skirtingų požiūrio taškų.“ – sako „Šauktinių“ kūrėjai.
Gruodžio 3, 4 ir 8 dienomis „Menų spaustuvė“ pristato ketvirtąją ir paskutinę šių metų programos „Atviros erdvės“ jauniesiems menininkams premjerą – mono spektaklį klounados stilistika „Klai_Da“. Dėmesio – spektaklis, paremtas absurdo cirko elementais, nėra skirtas vaikams ir yra pažymėtas N-14 ženklu. „Klounas nėra išimtinai vaikiškas personažas, klounai esame mes visi“, sako spektaklio autorė Indrė Lencevičiūtė, aktorės karjerą pradėjusi Vido Bareikio režisuotuose „No Theatre“ spektakliuose, o pastaruosius kelis metus intensyviai dalyvaujanti Gydytojų klounų veikloje bei edukacinėje programoje.
Valstybinis jaunimo teatras kviečia mažuosius žiūrovus į jau antrąjį spektaklį apie vieną populiariausių vaikų herojų – Kakę Makę. Premjera pagal naujausią Linos Žutautės knygelę „Kakė Makė ir pavogtas laikas“ vyks gruodžio 5, 6, 18 d., 12 ir 15 val. Kaip ir praėjusį kartą, spektaklį režisuoja Virginija Kuklytė, o pagrindinį vaidmenį kuria aktorė Dalia Morozovaitė. Taip pat vaidina aktoriai: Aušra Pukelytė, Giedrius Arbačiauskas, Ignas Ciplijauskas, Aleksas Kazanavičius, Simonas Storpirštis ir Šarūnas Gedvilas. Scenografiją kuria teatro dailininkas – butaforas Simonas Dūda, kostiumus – Vita Eidimtaitė, choreografiją ruošė aktorė ir šokėja Sigita Mikalauskaitė. Spektaklio kompozitoriai – Eglė Sirvydytė ir Martynas Gailius.
(Ne)laisvės apraiškos vilnietiškame teatro pasaulyje
Pastaruoju metu teatras vis kalba, užsimena apie laisvę: žodžiais, ženklais, eilėmis, erdvėmis. Šios dažnos, bet ganėtinai smulkios apraiškos beveik visada atrodo labai dviprasmiškai, o tai norom nenorom skatina susimąstyti. Gal ne tiek apie laisvę ar ėjimą į ją, kiek apie kažin kokią ne visai apčiuopiamą beprasmybę. Kiek apskritai laisvas žmogus norėtų sėdėti teatre ir kartu su vaidmenyse įkalintais aktoriais mąstyti apie laisvės ir nelaisvės išraiškas?
Noras išsiveržti iš uždaros teritorijos, kambario, tėvynės ar scenos, ieškant naujų erdvių ir žiūrovų, perkelia neramų ieškotoją kartu su visais jo kompleksais kur nors ne čia. Tas ne čia laimės ieškančiam herojui suteikia ne tik naujų progų ir galimybių, bet ir leidžia pasinerti į išlaisvinantį, nuo atsakomybės atleidžiantį nesusipratimą, tampantį likimu. Dažniausiai toks individo patekimas į nelaisvės pinkles ir yra būdas suvokti, kas yra laisvė, nes ji, kol lengvai pasiekiama, yra ne apmąstymų šaltinis, o tik buvimo dalis.
Kritikų atsiliepimai po spektaklių „Žuvėdra“ ir „Paskutinė Krepo juosta“
Spalio mėnesį OKT/Vilniaus miesto teatras gastroliavo Ispanijoje. Madride vykusiame festivalyje „Una mirada al mundo“ tris vakarus rodyta A. Čechovo „Žuvėdra“. Jau penktus metus iš eilės teatras lankosi Žironoje rengiamame festivalyje „Temporada Alta“. Šiemet jo programoje pristatyta S. Becketto „Paskutinė Krepo juosta“. Skaitytojų dėmesiui – ispanų kritikų atsiliepimai apie šiuos du spektaklius.
Klaipėdos dramos teatras, po aštuonerių metų klajonių galiausiai sugrįžęs namo, kviečia žiūrovus į pirmąją premjerą – Arvydo Juozaičio istorinę dramą „Karalienė Luizė“. Pagrindinį vaidmenį spektaklyje sukūrė teatro ir kino aktorė Inga Jankauskaitė. Spektaklis įspūdingos apimties, tad scenoje išvysime visą būrį aktorių – tiek iš Klaipėdos dramos teatro, tiek ir kviestinių. Premjeriniai spektakliai vyks Klaipėdos dramos teatre (Teatro g. 2) gruodžio 4, 6, 9 ir 10 d. Visų spektaklių pradžia – 18.30 val.
Pastatyti „Karalienę Luizę“ atnaujinto teatro scenoje buvo sena staiga mirusio teatro vadovo Gedimino Pranckūno svajonė. Klaipėdos dramos teatras įvykdė jo valią.
Pjesėje „Karalienė Luizė“ apžvelgiamas karališkasis Klaipėdos laikmetis – 1807-1808 m., kai uostamiestis tapo laikinąja Prūsijos sostine. Tuomet bėgdama nuo Napoleono Bonaparto karališkoji šeima – Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III su karaliene Luize ir vaikais – apsigyveno anuometiniame Mėmelyje.