7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Rasa Vasinauskaitė

Jaunųjų „Hamletas“

Vido Bareikio spektaklis Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Vidą Bareikį galima laikyti jauniausiu Lietuvos režisieriumi, pastačiusiu „Hamletą“. Tų pastatymų buvo ne taip jau ir daug – Juozo Rudzinsko 1959 m., Irenos Bučienės 1987 m., Eimunto Nekrošiaus 1997 m. ir Oskaro Koršunovo 2008 metais. Statytojų amžiaus vidurkis – daugiau kaip 40 metų, o štai Hamletų atlikėjų amžius įvairuoja. Jei tikėtume painiais Shakespeare’o išvedžiojimais, pjesės pabaigoje Hamletui yra 30 metų, o lietuvių trisdešimtmečių aktorių, suvaidinusių Hamletą, kol kas tik trys – Henrikas Kurauskas, Andrius Mamontovas ir štai dabar – Vainius Sodeika. Beje, Michailas Čechovas savo pirmąjį „Hamletą“ (1924) pastatė ir suvaidino būdamas 33-ejų, Andrius Oleka-Žilinskas Čechovo pastatyme Kauno valstybės teatre (1932) buvo sulaukęs 39-erių; Peteris Brookas savo pirmą „Hamletą“ (su Paulu Scofieldu) režisavo 30-ies, antrą – 75-erių, o Vladimiras Vysockis Hamletą suvaidino būdamas 33-ejų. Skaičiais žaidžiu ne vien iš smalsumo – ir režisierių, ir atlikėjų amžius susijęs su spektaklio sumanymu ir gali būti vienas jo perskaitymo kodų. Jei prisimintume tuomet 45-erių Nekrošiaus pastatymą, čia kalbėta apie jaunųjų tragediją vyresniųjų pasaulyje, ir ant pastarųjų – tėvų – krito Hamleto ir jo bendraamžių aukos kaltė; Koršunovo spektaklyje svarstyta ne tik apie papuvusį pasaulį, bet ir apie teatro bei režisūros prigimtį, žmogišką ir artistinę patirtį, o Darius Meškauskas už savo protagonistą buvo vyresnis keturiolika metų. Gal iš tikrųjų pasakymas, kad kiekviena karta turi (ar privalo turėti) savo Hamletą, nėra laužtas iš piršto? Pagal tai, koks yra Hamletas ir kaip „sprendžia“ susidūrimo su pasauliu dilemą, galima spręsti ir apie pačią kartą. Ypač tuomet, kai sutampa ne tik Hamletą vaidinančio aktoriaus, bet ir „Hamletą“ statančio režisieriaus amžius.

Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.

Tarp Sofijos ir Anos

Kuo baigėsi Mindaugo Karbauskio „Rusiškas romanas“

Sausio pabaigoje Maskvos Vladimiro Majakovskio teatre įvyko premjera: Mindaugas Karbauskis pastatė Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Rusiškas romanas“ („Русский роман“). Vieną pirmųjų atsiliepimų apie spektaklį – sausio 27 d. „Novaja gazeta“ pasirodžiusią Marinos Tokarevos recenziją – spausdiname nežymiai sutrumpintą.

 

Visas mūsų gyvenimas – stotyje: garvežių dūmuose, su lagaminais, palydų arba išvykimo karštlige. Veiksmo vieta – „visur ir niekur“. Čia Vronskis sutiko Aną. Čia Karenina puolė po traukiniu. Astapovo stotyje mirė Tolstojus. Stotis – metafora: visi važiuoja, juda, vyksta, bet atvažiuoti nesugeba. Arba atvyksta tiesiai į finalą.

 

Spektaklio prologas ir epilogas susikeitė vietomis: grafas ir grafienė, vyras ir žmona, didis rašytojas ir keturiasdešimt aštuonerių jo gyvenimo metų palydovė kalbasi ištuštėjusiame perone. Jis – balsas ore, ji – pagyvenusi dama su rankoje suspaustais pinigais. Kažkas iš praeivių palaiko ją „Anos Kareninos“ vagonų derintojo žmona („Tai jūsų vyrą suspaudė? Paimkite!“).

 

„Rusiškas romanas“
„Rusiškas romanas“
Milda Brukštutė

Erdvėje neišsitenkanti kančia

Sarah Kane „Apvalytieji“ OKT studijoje

Oskaro Koršunovo studentus aktorius jau praėjusiais metais buvo galima pamatyti profesionalioje scenoje. Jie kartu su profesionaliais, patirties nestokojančiais aktoriais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vaidina dviejuose šio režisieriaus spektakliuose: „Jelizavetoje Bam“ pagal Daniilą Charmsą ir Mariuso von Mayenburgo „Kankinyje“. Nors tai ir labai didelis pasiekimas dar ir dabar teatro akademijos nebaigusiems studentams, sudominti jie spėjo nebent savo sėkme, t. y. tuo, kaip lengvai iškilų vardą turinčio globėjo dėka atsiveria stebuklingosios Nacionalinio scenos durys.

 

Toks greitas jaunųjų įsiliejimas jau nebėra naujas: panašiai anksti pasirodė ir Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus ar Gintaro Varno studentai. Tiek žiūrovai, tiek turbūt ir jaunieji kūrėjai jau pratę prie viešo mokymosi proceso. Visgi to priežastys, privalumai ir pasekmės taip ir lieka neaiškioje migloje. Kuo toliau, tuo dažniau ima atrodyti, kad tai visai ne pedagoginis metodas ir ne ankstyvas tapimas profesionalais, o tik vis populiarėjantis užimtų LMTA dėstytojų bandymas vienu metu nušauti kelis zuikius. Taigi į teatrą pastaruoju metu patartina eiti labai atsargiai – scenos, aktoriai, režisieriai, dramaturgai – visa yra labai susimaišę ir persipynę. Vien teatrų pavadinimai ar iškilios pavardės nebepajėgūs suteikti kokybės ar originalumo garanto. Viena iš tokių „staigmenų“ pasirodė ir Oskaro Koršunovo „Apvalytieji“ pagal britų dramaturgės Sarah Kane pjesę, kurią prieš trylika metų režisierius jau buvo pastatęs Švedijos karališkajame teatre.

Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Greta Petrovskytė (Greis). D. Matvejevo nuotr.
Greta Petrovskytė (Greis). D. Matvejevo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Rusenanti pabaigos ugnis

Gintaro Varno spektaklio premjera Jaunimo teatre

Gintaras Varnas nėra vienintelis iš lietuvių režisierių, atvirai deklaruojančių, kad nemėgsta šiuolaikinės dramaturgijos ir apskritai šios dienos. Tačiau turbūt vienintelis iš tų „nemėgstančiųjų“, tiek daug jos statantis. Tiesa, jis pats išskiria tik tris šiuolaikinius autorius – Dea Loher, Jeaną-Lucą Lagarce’ą ir Tankredą Dorstą. Prie jų, manyčiau, dar tiktų prirašyti Mariną Carr ir Thimothée del Fombelle’į. Kažkaip liko atmintyje viena Gintaro Varno frazė, pasakyta apie Carr „Portiją Koglen“: „Man ši pjesė būtų visiškai neįdomi, jei ne miręs Portijos brolis dvynys.“ Tai nebloga užuomina, ko režisierius ieško pjesėse, – lorkiškos poezijos, paslapties grožio, šalto mirties dvelktelėjimo, anapusybės horizonto.

 

Šių dalykų, panašu, jis ieško ir naujausioje pasirinktoje statyti pjesėje – Loher „Pabaigos ugnis“. O atranda tik pačioje pabaigoje, epiloge, – lyriniame ir kartu makabriškai komiškame mirusiųjų ir gyvųjų susitikime po „pabaigos ugnies“. Šiame epiloge visi spektaklyje vaidinantys aktoriai, „pakibę“ virš scenos ir užlieti mirguliuojančios žalsvai melsvos šviesos, regis, pagaliau randa tinkamą intonaciją ir iš tikrųjų pakyla virš socialinės problematikos. O visą spektaklį, sakyčiau, grumiasi su ja ir, deja, pralaimi.

Scena iš spektaklio „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Ainis Storpirštis, Elzė Gudavičiūtė spektaklyje „Pabaigos ugnis“. Matvejevo nuotr.
Ainis Storpirštis, Elzė Gudavičiūtė spektaklyje „Pabaigos ugnis“. Matvejevo nuotr.
Milda Brukštutė

Formali galimybė įtikti

Ligitos Kondrotaitės spektaklis „Moterims ir jų vyrams“ Juozo Miltinio dramos teatre

Anglų dramaturgo Willyʼo Russello (g. 1943 m.) pjesė „Širlė Valentain“ pasakoja vienos vidutinio amžiaus moters grįžimo į save istoriją. Gal todėl, kad tai vyro darbas apie moters psichologiją, o gal tiesiog tam, kad jau tikrai tikrai visi viską suprastų, jos kelias į atgimimą banaliai ir paviršutiniškai paprastas. Pirmoje dalyje Širlė vargsta savo namų virtuvėje, ji – nuo nenutrūkstamos buities pavargusi, vyro dėmesio nebesulaukianti, savimi nepasitikinti moteris. Antroje – Širlė atostogauja Graikijoje, kur atgauna pasitikėjimą savimi, vėl rūpinasi savo išvaizda, atranda klitorį ir galiausiai tampa laiminga. Tai iš tiesų gana tinkama medžiaga kokiam nors komerciniam, kad ir „Domino“ teatrui, juolab kad dabar kalbėti apie moterų pasitikėjimą, nepasitikėjimą savimi labai madinga. Ir jeigu spektaklis būtų pastatytas kur nors ten, viskas stotųsi į savo vietas, o man netektų nei jo žiūrėti, nei apie tai kalbėti.

 

Iš karto krenta į akis, kad jau vien naujasis kūrinio pavadinimas „Moterims ir jų vyrams“ byloja, jog pagal šią pjesę aktorės Ligitos Kondrotaitės pastatytas ir suvaidintas spektaklis Juozo Miltinio dramos teatre pabrėžia kaip tik šį, komercinį pasirinktos pjesės pobūdį. Iš tiesų, svarbiausia čia visai ne „kas“, „kaip“ ar „apie ką“, o būtent „kam“, po ko neišvengiamai seka „įtikti“. Taigi moterys ir vyrai čia be paliovos juokinami: atpažįstamomis situacijomis, išsakomomis emocijomis, pašiepiamais charakteriais, o jeigu tiksliau – tekstu. Iš tiesų, pavadinti šį jausmingą pjesės skaitymą spektakliu ir nepabijoti pasikviesti kritikų buvo ganėtinai drąsu tiek kūrėjai, tiek ypač naujajam teatro vadovui Linui Zaikauskui.

Ligita Kondrotaitė spektaklyje „Moterims ir jų vyrams“. M.I. Žilėnaitės nuotr.
Ligita Kondrotaitė spektaklyje „Moterims ir jų vyrams“. M.I. Žilėnaitės nuotr.
Ligita Kondrotaitė spektaklyje „Moterims ir jų vyrams“. M.I. Žilėnaitės nuotr.
Ligita Kondrotaitė spektaklyje „Moterims ir jų vyrams“. M.I. Žilėnaitės nuotr.
Ligita Kondrotaitė spektaklyje „Moterims ir jų vyrams“. M.I. Žilėnaitės nuotr.
Ligita Kondrotaitė spektaklyje „Moterims ir jų vyrams“. M.I. Žilėnaitės nuotr.
Kristina Steiblytė

Išdavikas veidrodis

„Hamletas“ Kauno nacionaliniame dramos teatre

Vidas Bareikis Kauno nacionaliniame dramos teatre, švenčiančiame 95-metį, pasirodė netikėtai. Ne tik todėl, kad jis daugiausia dirba Vilniuje, bet ir dėl to, kad pradėjęs su partizanišku „No Theatre“ vis labiau kaip režisierius įsitvirtina valstybiniuose teatruose. Dažniausiai, deja, nesėkmingai statydamas XX a. tekstus.

 

Netikėta buvo ir tai, kad KNDT statyti jis pasirinko „Hamletą“. Pirmiausia, priešingai nei, pavyzdžiui, Artūras Areima, jis neturi darbo su Shakespeareʼo tekstais patirties. O antra, pastaraisiais spektakliais pademonstravo, jog negeba kokybiškai atitrūkti nuo savo teatrinės mokyklos, o kaip tik ši pjesė gali prislėgti dar didesniu Lietuvos teatro autoritetų svoriu. Šį kartą režisierius pasirinko naują taktiką, kaip su tuo dorotis.

 

Tik įėjus į KNDT didžiąją salę aišku, kad V. Bareikis neapsimeta nematęs ir negirdėjęs apie kitus „Hamleto“ pastatymus. Eimunto Nekrošiaus, o ypač Oskaro Koršunovo spektaklių citatos Paulės Bocullaitės scenografijoje kartu su aktoriais sukasi scenoje, laukdamos, kol prasidės veiksmas. Ir tai – tik nuorodų lavinos pradžia. Tiesą sakant, panašu, kad V. Bareikio „Hamletas“ sudarytas beveik tik iš jų. O cituojami ne tik ankstesnieji šios tragedijos pastatymai, bet ir kiti spektakliai (pavyzdžiui, „Ričardas III“ Klaudijaus/Gertrūdos personažu, Kauno scenoje rodytas „Nusikaltimas ir bausmė“ virš scenos pakimbančiais skersiniais, „P.S. bylos O.K.“ Mykolaičio ir Šapranausko duetas duobkasių scenoje ar Saulių Prūsaitį „Išvaryme“ primenantis būgnininkas Gediminas Milieška, gyvai papildantis Mariaus Stavario muziką) bei populiarioji kultūra (serialai, muzikos klipai, mados fotografijos, – ypač Aistės Radzevičiūtės kostiumais).

Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Vainius Sodeika (Hamletas). D. Stankevičiaus nuotr.
Vainius Sodeika (Hamletas). D. Stankevičiaus nuotr.
Kristina Steiblytė

Ką jaučiame teatre

Apie spektaklius, kurie veikia pojūčius

Nė vienas teatro apibrėžimas neapsieina be žiūrovų. Ar tai būtų tuščia erdvė, kurioje kas nors veikia, o kas nors kitas stebi, ar bendruomeninis ritualas, apeiga – atlikimą visada lydi ir žiūrėjimas. Skirtingi laikai žiūrovams teatre suteikia skirtingus vaidmenis: nuo pasyvaus vujeristiško rodomų pasakojimų stebėtojo iki aktyvaus dalyvavimo kartais ne tik iš salės, bet ir scenoje.

 

Šiuolaikinio teatro esama itin įvairaus. Tad įvairūs ir žiūrovo vaidmenys jame. Istorinio avangardo kūrėjai pradėjo plėsti žiūrovo funkcijas, o postmoderniame teatre žiūrovo vaidmuo perkurtas. Tokiame teatre žiūrovams nebeleidžiama būti tik pasyviais stebėtojais, pasakojamos istorijos ar perteikiamos prasmės priėmėjais, nes jie laikomi čia ir dabar kuriamos realybės bendraautoriais.

„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. V. Petriko nuotr.
„Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. M. Šaborškinaitės nuotr.
„Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. M. Šaborškinaitės nuotr.
„Tense in Sense“ Vokietijoje. S. Henzler nuotr.
„Tense in Sense“ Vokietijoje. S. Henzler nuotr.
LNDT inf.

Vakaras Sauliui Mykolaičiui atminti

Sausio 19 dieną, antradienį, 18.30 valandą Lietuvos nacionalinis dramos teatras ir geros muzikos ekspertai „Bardai LT“ organizuoja nemokamą renginį „Nieko nepasakyta...“, skirtą šio teatro aktoriui, režisieriui ir bardui Sauliui Mykolaičiui atminti. 2016 m. sausio 15 d. menininkui būtų suėję 50 metų. 


Renginyje „Nieko nepasakyta...“ skambės Sauliaus Mykolaičio kurtos ir jam skirtos dainos, bus skaitoma poezija. Šventiniame vakare LNDT Didžiojoje salėje dalyvaus aktoriai Andrius Bialobžeskis, Marius Jampolskis, Ainis Storpirštis, Gediminas Storpirštis, Gabrielė Malinauskaitė, poetas Aidas Marčėnas, rašytojai Alvydas Šlepikas ir Rimvydas Stankevičius, S. Mykolaičio dukra Justė Mykolaitytė su Iveta Macevičiūte, dainų autorius ir atlikėjas Domantas Razauskas, kompozitorius Marius Salynas ir Sauliaus Mykolaičio premijos, teikiamos geriausiems jauniesiems dainuojamosios poezijos kūrėjams, laureatai: Gytis Ambrazevičius, Mindaugas Ancevičius, Artūras Dubaka, Ieva Narkutė, grupė „Baltos Varnos“. Renginio scenografas – Marijus Jacovskis. 

 

„Mažojo princo“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.
„Mažojo princo“ repeticija. D. Matvejevo nuotr.

Negarbingi šunsnukiai

Konstantino Bogomolovo „Muškietininkai. Saga. Pirmoji dalis“ Maskvos dailės teatre

Naujųjų išvakarėse rusų teatro kritikai pažėrė įspūdžių iš Maskvos dailės teatro premjeros: kontroversiškasis Konstantinas Bogomolovas čia pastatė savo „Muškietininkus“. Tinklalapio colta.ru kritikas Antonas Chitrovas savo recenzijos pavadinime prisimena Quentino Tarantino „Negarbingus šunsnukius“. Tai nestebina, nes Rusijoje prigijo filmų (tarp jų ir Tarantino) perkėlimas į teatro sceną, be to, čia iki šiol labai populiarus sovietmečiu kurtas serialas apie tris muškietininkus, kuriame vaidino ir teatro žvaigždės. Režisieriui, kurio tėvas – garsus kino kritikas, nuo kino pabėgti būtų tikrai sunku. Pateikiame recenziją, kurios autorius teigia, kad Bogomolovo spektakliai – teatro atsakymas valstybei, jau nuo šio dešimtmečio pradžios agresyviai primetančiai rusams naują tapatybę.

„Muškietininkai. Saga. Pirmoji dalis“
„Muškietininkai. Saga. Pirmoji dalis“
„Muškietininkai. Saga. Pirmoji dalis“
„Muškietininkai. Saga. Pirmoji dalis“
„Muškietininkai. Saga. Pirmoji dalis“
„Muškietininkai. Saga. Pirmoji dalis“
Rengėjų inf.

Тalinas – Vilnius: tęsiame pažintį

Estijos rusų teatras tęsia pažintį su Lietuvos žiūrovais. Pernai šiltai sutiktas teatras šiemetinės viešnagės metu pristatys keturis spektaklius suaugusiems ir du jaunajai publikai. 


Viena žinomiausių brolių Grimų pasakų „Karalius Strazdabarzdis“  prasidės Estijos rusų teatro gastrolės. Tą patį vakarą į sudėtingus šeimos santykius įtrauks šiuolaikinio lenkų dramaturgo Mareko Modzelewskio „Karūnavimas“. Kitomis dienomis publikai bus parodyti spektakliai pagal pripažintų klasikų kūrinius, tai – Aleksandro Ostrovskio „Paskutinė auka“, priversianti dar kartą pajusti, jog gyvenime svarbiausia – meilė;  anglų literatūros klasiko Johno Wilsono poema „Maro miestas“ ir Aleksandro Puškino mažąja tragedija „Puota maro metu“ paremtas režiseriaus Igorio Lysovo pastatymas „Puota maro metu. The city of the plague“, o apie azartą ir apgaulę su žiūrovais kalbėsis Nikolajaus Gogolio komedijos „Lošėjai“.


Publikos pageidavimu vėl bus parodytas spektaklis vaikams „Berniukas, kuris nieko nebijojo“.
Laukiame Jūsų Lietuvos rusų dramos teatre mūsų spektakliuose!

 

„Paskutinė auka“
„Paskutinė auka“
  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas