78-ojo Kanų kino festivalio laureatai
Kino kritikų ir festivalio lankytojų disputai su žiuri sprendimais – įprasti. Piktinamasi beveik kasmet, pati pernai rašiau apie žiuri nejautrumą politinėms realijoms, apdovanojant Seano Bakerio filmą „Anora“. Negaliu patikėti, bet šiais metais priekaištų neturiu. Prancūzų aktorės Juliette Binoche vadovaujama pagrindinio konkurso žiuri Kanuose apdovanojo tuos filmus, kurie labiausiai įsiminė, nustebino arba stipriai palietė, sujaudino. Galbūt dėl to, kad žiuri vadovavo autorinį kiną mylinti aktorė, dirbusi su ne vienu režisieriumi ar režisiere, turinčiais išskirtinių vizijų. Be to, žiuri buvo ir režisieriai Carlosas Reygadas, Hong Sang-soo bei Payal Kapadia, kurių kino pojūčiu negali abejoti, tad apdovanojimai pradžiugino ir, mano galva, būtent šie filmai iš konkursinės programos bus aptarinėjami visus metus ir paliks pėdsaką kino istorijoje.
Po sėkmingo prisistatymo Londone ir Milane tarptautinės spaudos dėmesio sulaukusi paroda „Tactile Baltics“ pirmą kartą grįžta ten, kur ir gimė pradinės idėjos. Paroda sėkmingai atidaryta Vilniuje, viešbutyje PACAI, ir veiks kasdien iki birželio 9 d. Lankytojai kviečiami susipažinti su šiuolaikinių dizainerių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos kolekcinio dizaino kūriniais.
Birželio 4 d. 18 val. kūrybiškumo centre „Pragiedruliai“ atidaroma trijų stiko menininkų paroda „Asmeninė kelionė su stiklu“ („Personal journey with glass“).
Kelionė į Narvą
Narvoje miegojau labai gerai. Lyg būtų vykusi radikali defragmentacija aižėjančiame kontekste, gegužės 9-osios išvakarėse. Viešbučio pastatas skilęs į dvi dalis, suremontuotame flygelyje – skandinaviško stiliaus modernūs kambariai, sauna ir pobrangis restoranas, kurio valgiaraštyje galima rasti „Krug“ (380 eurų). Sovietmetį išduoda tik neįprastai platūs koridoriai ir erdvios laiptinės.




Apie kelis festivalio „New Baltic Dance“ spektaklius
Lovísos Ósk Gunnarsdóttir spektaklis „When The Bleeding Stops“ (Islandija), choreografės Maríos del Mar Suárez La Chachi darbas „Taranto Aleatorio“ (Ispanija) ir Agnietės Lisičkinaitės bei Gretos Grinevičiūtės kūrinys „Šokti 1000 metų“ (Lietuva) – trys šių metų tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „New Baltic Dance“ darbai, kuriuose jaučiausi panašiai: ne pernelyg arti šokio, bet labai arti žmogaus.








Krėsle prie televizoriaus
Režisierius Davy Chou gimė ir užaugo Prancūzijoje, bet jo senelis Van Channas 7–8-ajame dešimtmetyje buvo vienas svarbiausių Kambodžos kino prodiuserių. Chou dažnai lankosi Pnompenyje, dirba su studentais, renka Raudonųjų khmerų sunaikinto nacionalinio kino „aukso amžiaus“ nuotrupas, gyvų likusių kūrėjų ir žiūrovų prisiminimus. Manau, šie susitikimai ir į Pietų Korėją ieškoti biologinių tėvų išvykusios draugės istorija paveikė Chou „Sugrįžimą į Seulą“ (LRT Plius, 29 d. 21.33).
Užupyje, Jono Meko skersvėjyje įsikūrusi AP galerija kviečia fotografijos gerbėjus į renginį „Fotografijos teritorija“. Dviejų dienų renginio dėmesio centre – meninė fotografija ir fotografijos kultūros reiškiniai.
Birželio 10 – liepos 3 dienomis Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus galerijoje bus pristatoma menininkės Ingės Talmantienės paroda „Žydinti keramika“.
Gegužės 20 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (Vilniuje, Antakalnio g. 6) pradeda veikti ekspozicija „Čiurlionis ir jo amžininkai Pirmojoje lietuvių dailės parodoje“. Čia, buvusiuose P. Vileišio rūmuose, 1907 m. Lietuvos visuomenė pirmąkart išvydo M.K. Čiurlionio tapybos ir grafikos kompozicijas. Dabar, praėjus daugiau kaip šimtmečiui, ant rūmų menės sienų nušvis istorinių eksponatų galerija, lydima parodos rengėjų pašnekesio.