Autoritarizmas romantiniame peizaže

Narvoje miegojau labai gerai. Lyg būtų vykusi radikali defragmentacija aižėjančiame kontekste, gegužės 9-osios išvakarėse. Viešbučio pastatas skilęs į dvi dalis, suremontuotame flygelyje – skandinaviško stiliaus modernūs kambariai, sauna ir pobrangis restoranas, kurio valgiaraštyje galima rasti „Krug“ (380 eurų). Sovietmetį išduoda tik neįprastai platūs koridoriai ir erdvios laiptinės. Likusi pastato dalis taip ir nebaigta statyti – aptrupėjęs mūras, juodos kvadratinių langų kiaurymės ir iš visų aukštų dygstantys medelių ūgliai. Į Narvą atvykau traukiniu iš Talino, vagonams riedant pro žalsvėjančius medžius, dengiančius sovietinio antropoceno pėdsakus – skalūnų atliekų kalvas, industrinių gyvenviečių architektūrą, visa tai tik šmėsteli tolumoje ir pradingsta. Tik stiprus tepalų kvapas pasitinka traukinį dar prieš įvažiuojant į naftinguosius skalūnus perdirbantį miestelį ir pasilieka kurį laiką vagone.

Kolegė iš Suomijos sako, kad Narva jai primena Kronštatą – įtvirtintą karinę bazę Suomijos įlankos saloje prie Sankt Peterburgo. Tikrai, plačios gatvės ir žemi pastatai panašūs, tik Kronštate jie aštuoniolikto amžiaus klasicizmo, o Narvoje – stalinistinio neoistorinio stiliaus. Narvos senamiestis įrėmintas danų ir Livonijos ordino pastatytos pilies bei bastiono įtvirtinimų, Antrojo pasaulinio karo metais subombarduotas ir nuo tada apaugęs sovietinės urbanistikos daugiabučiais, medžiais ir žole. Apie Narvos istorinę, industrinę ir socialinę architektūrą daug prirašyta, bet miestą būtina išvysti savo akimis. Pavyzdžiui, vienas JAV tyrėjas aprašė Narvą kaip tipišką sovietinių daugiaaukščių dominuojamą erdvę, bet mano supratimu, dauguma pastatų yra vidutinio dydžio, trijų–penkių aukštų, miestas visiškai nepanašus į Elektrėnus, gal labiau į apleistą švedišką priemiestį, kur ir žemi daugiabučiai, ir istorinė architektūra yra tapę urbanistinio pasienio kraštovaizdžio reljefu.

Tiesą sakant, tikėjausi sovietizacijos ir brutalių pasienio struktūrų sužaloto urbanistinio peizažo. Tačiau tai, ką matau, neatitinka mano lūkesčių. Jau temstant, bet dar tvyrant tai blyškiai šiaurietiškai vėlaus vakaro šviesai, kurios vaiduokliškas atspindys kūno odoje taip mėgtas art nouveau tapytojų, dvi tvirtovės rėmina nedidelės, bet labai sraunios upės vingį. Švininiai debesys tokio paties pilkumo kaip tvirtovių akmuo. Rusiškoji – kremliaus formos, jos sienos tęsiasi palei visą vingį. Daniškoji kyla į viršų kaip bokštas. Tvirtovių kontūrai tirpsta geliančiai šaltame ore it Böcklino piešinyje. Nei Rusijos, nei Šengeno pusėje dar neįžiebtas gatvių apšvietimas, nors toliau už rusiškosios tvirtovės telkiasi aukštos įtampos tinklo stulpų ir kabelių spiečius.

Klasikinio romantinio grožio, estetiškai integruotas peizažas rėmina dvi radikaliai skirtingas viešosios erdvės politikos ir dizaino strategijas. Upė skelia „Google maps“ žemėlapį per pusę: estiškos Narvos krantas apraizgytas mėlynu gatvių tinklu, po kurias galima vedžioti „geltonąjį žmogeliuką“, apžiūrinėti miestą, muziejus, parduotuves ir barus. Rusiškasis Ivangorodas geltonajam žmogeliukui neprieinamas – miestas įslaptintas kaip strateginis pasienio punktas. Rusijos pusėje tvirtovės sienos leidžiasi beveik tiesiai į upę, kiek matau, prie vandens galima prieiti tik patiltės zonoje (tiltu automobiliai ir pėstieji kerta sieną, tai vienas iš dar veikiančių Rusijos ir Šengeno sienos perėjimo punktų). Pilies papėdė apžėlusi, kitoje tilto pusėje vyksta apželdinto kranto tvarkymo darbai – atvežta daug juodžemio, jį lygina darbininkai. Krantu, kiek galima spręsti iš nuotraukų, labiausiai naudojasi žvejai.

Estijos krantas radikaliai priešingas. Išsišakojusi upės vaga kuria saleles. Nuolaidesnio kranto erdvė įrengta pagal šiuolaikinius įtraukios viešosios erdvės dizaino principus – erdvi apšviesta promenada pėstiesiems ir dviratininkams, tilteliai, daugybė suoliukų, sūpynių, persirengimo kabinų mauduoliams, žaidimo aikštelės, želdiniai, dekoratyvios skulptūros ir fontanas. Promenada veda po tiltu, kuris apmazgytas spygliuota viela ir aplipdytas CCTV kameromis. Pilies pašonėje įrengta terasa, tinkama viešiesiems renginiams, į šlaitą įmontuotas nordic stiliaus pastatas su restoranu ir ultramoderniu sporto klubu, kur galima minti dviratį arba kilnoti štangą, pro langus žiūrint į Ivangorodo tvirtovę. Estiška architektūra ir dizainas subtilūs, akivaizdžiai panaudotos geros medžiagos, rafinuota minimalistinė estetika harmoningai įsilieja į gamtinę aplinką. Europietiškos Estijos atvirumas, skaidrumas, įtraukus prieinamumas, tvarumas, aukšta kokybė – tokios minkštosios politikos žinutės siunčiamos autoritariniam rusų krantui. Estijos kranto erdvė suprojektuota kaip amfiteatras, siūlantis stebėti pavojaus zoną.

Rusijos pusė, atvirkščiai, transliuoja agresyvų atmestinumą. Ivangorodo krantai abipus tvirtovės nusėti privačiais namais ir sklypais. Jeigu ir yra viešoji paupio zona, ji neformali. Lengvai prieinamos tik oficialiai Antrojo pasaulinio karo pabaigai pažymėti skirtos vietos – laikina scena greta tvirtovės ir du vaizdo ekranai abiejose tilto pusėse. Raudoni scenos ir ekrano rėmai nepramuša vakaro prieblandos. Audinys, ant kurio atspausti šūkiai ir piešiniai, plonas, ekranai, žiniasklaidoje įvardinti kaip „milžiniški“, iš tiesų įprasto dydžio, scena irgi nespindi nei technologine, nei estetine ambicija. Nematau jokio Žižeko aprašyto ideologinio sublime, tik buką, „biudžetinę“ masinės komunikacijos estetiką.

Toks minimaliai prodiusuotas autoritarinis dizainas primena 2014 m. Kuboje matytus panašiai atmestinai sukurtus šūkius, grafičius ir plakatus, tuo metu skelbusius mirtį JAV ir Obamai bei šlovę Che, Castro ir Chávezui. Bukas autoritarinės ideologijos banalumas ne mažiau baisus. Estijos dizaino minimalizmas signalizuoja tausojantį požiūrį į aplinką, žmogiškuosius naudotojus ir resursus, o Rusijos minimalios estetinės ir technologinės pastangos rezonuoja su egzistencine grėsme – galbūt režimui „neapsimoka“ švaistyti resursų mėginant imponuoti, nes populiacija, kuriai tai skirta, bet kokiu atveju yra tik instrumentinės vertės, esmiškai nevertinga ir pakeičiama.

Nuo šios minties tampa šiurpu, bet, kita vertus, prisimenu, kad didžioji dalis komunikacijos vyksta ne krantuose, o socialiniuose tinkluose. Su kolege sukame ratą pro jau naktinę Narvą, stebimės, kad gatvėse nematyti nei žmonių, nei pravažiuojančių mašinų. Suprantama, juk trečiadienis, tamsu ir šalta, nors jau gegužė. Bet nejaugi niekas nevedžioja šunų, galvoju. Ir kaip tik sutinkame merginą su pomeranu. Dar pora treninguotų paauglių tyliai sėdi ant suoliuko skvere. Narvos gyventojai, jų etniškumas ir politinės pažiūros yra galbūt viena intensyviausiai išstudijuotų grupių Baltijos šalyse. Estijos politikų atsisakymas automatiškai suteikti pilietybę rusakalbiams gyventojams kritikuotas tarptautinės bendruomenės nuo pat nepriklausomybės atkūrimo (kad gautum pilietybę, reikia, be kita ko, išlaikyti estų kalbos egzaminą). Tačiau praėjus daugiau negu trims dekadoms daugelis rusakalbių vis dar neišmoko estiškai. Daugiau nei 90 procentų Narvos gyventojų – rusakalbiai, nemaža 56 000 gyventojų dalis turi Rusijos pasus. Socialinės apklausos rodo stiprią gyventojų identifikaciją su vietove, Narvos miestu, pilimi ir didelį skepticizmą Estijos valstybės institucijų bei visuomenės atžvilgiu. Narvos gyventojų feisbuko grupėse reikalavimas išmokti estų kalbą kritikuojamas kaip „nacionalizmas“, rusiška terminologija vartojama aprašyti estų struktūroms, pavyzdžiui, estų policijos pareigūnai vadinami „silovikais“.

Taigi vietinė tapatybė tampa problemiška. Kita vertus, vietinė tapatybė svarbi bet kokiai demokratijai. Pastaruoju metu meno ir kultūros politika stipriai orientuojama į bendruomenes ir atokius regionus, skatina socialinį įtraukumą ir atsparumą. Prieš dešimt metų, kai Europos Sąjungos struktūriniai fondai buvo nukreipti į kūrybinių industrijų infrastruktūros plėtrą, įkurta Narvos meno rezidencija (2015). Įsikūrusi Krėnholmo tekstilės fabriko industrinėje teritorijoje, ši rezidencija remia projektus, kuriais siekiama įtraukti vietines bendruomenes per koprodukciją. Tačiau meno rezidenciją, kaip ir kitas kultūros įstaigas, koordinuoja estakalbiai – kalbos mokėjimas yra oficialus reikalavimas įstaigų vadovams. Man susidarė įspūdis, kad menininkai rezidencijoje detaliai supranta kompleksiškus sunkumus: šiuolaikinio meno elitiškumas, kalba, etniškumas, lyties ir rasės aspektai sukuria nemažai kliūčių ryšių su bendruomene kūrimo procese.

Vietinės bendruomenės nariai neretai remia Rusiją kare prieš Ukrainą, bet tuo pačiu metu išgyvena dėl savo pačių saugumo ir su baime reaguoja į tai, ką jie vadina Estijos institucijų „provokacijomis“. Šią savaitę Narvos pilies muziejus ant savo sienų iškabino Narvos, Estijos, Ukrainos bei Europos Sąjungos vėliavas ir „Putlerio“ plakatą, kaip atsaką į Rusijos šventinio parado transliaciją per ekranus priešingame krante. Įdomu, kad ši komunikacijos strategija buvo prieštaringai vertinama ir rusakalbių narviečių, ir kai kurių estų: ne vieną kartą girdėjau frazę „jeigu gyveni greta bepročio kaimyno, gal geriau nemėtyti į jo kiemą akmenų“. Akivaizdu, kad „Putlerio“ plakatas nėra skirtas įtampai mažinti, tačiau ar teisinga teigti, kad kaimynas – „beprotis“? Putinizmo blogis yra strategiškas, apgalvotas ir suplanuotas. Tai, kad Putino karinė strategija kupina klaidų ir neefektyvumo, nedaro jos „beprotiškos“.

Gegužės 9 d. jau skridau atgal į Londoną. Nuotraukos feisbuko grupėje rodė nemažą skaičių Narvos gyventojų, nešančių gėles prie Raudonosios armijos karių paminklo, susirinkę stebėjo transliuojamą paradą – Ivangorode, tuo metu nedaugelis Rusijos gyventojų atėjo klausytis koncerto. Vėliau narviečiai nuėjo švęsti Europos Sąjungos dienos, kurios proga buvo surengtas koncertas miesto aikštėje, o po koncerto vėl grįžo prie upės pasižiūrėti Estijos šaudomų fejerverkų. Kultūrinis dalyvavimas ir stipri vietos tapatybė yra svarbūs pilietiškumo kanalai, bet vien jų nepakanka demokratiškai integracijai.

Besižvalgydama Estijos rusakalbių feisbuko grupėse, radau video apie paminklų Raudonajai armijai išvaduotojai prisikėlimą. Generatyvinės programos atgaivina sovietinių kareivių ir alegorines tėvynės figūras, kurios pasimuisto, entuziastingai nušoka nuo postamentų ir kažkur skubiai nueina. Kur jos eina, iš video nėra aišku. Iš pradžių tampa gana nejauku, nes nemažai tų figūrų ginkluotos. Bet gal kareiviai ir alegorinės merginos šoka nuo postamentų su tokia energija, nes pagaliau gali nueiti pasilinksminti į LGBTQIA+ naktinį klubą? Ši mintis kiek pradžiugina – būtent daugialypiškumas ir yra tikroji kultūros medijų galia, kurios joks autoritarizmas niekada nesukontroliuos. Tačiau dar kartą peržiūrėjus video, deja, neatrodo, kad figūros skuba linksmintis.